Alisa Miniotaitė. Mylimas darbas – svajonė, privilegija ar pareiga?

Šiandieninė darbo rinka pasižymi nepaprasta galimybių įvairove ir dažniau darbą keičiančiais darbuotojais. Vidutinė įsidarbinimo trukmė kasmet tolydžio mažėja. Kelerių pastarųjų metų „Gallup“ tyrimų duomenimis, savo darbu patenkinti 60–65 procentai darbuotojų, o darbu nuoširdžiai mėgaujasi apie 20–30 procentų žmonių.

Gerokai didesnę dalį mylintys savo darbą žmonės sudaro tarp turinčių nuosavą verslą, dirbančių su vaikais, orientuotų į rezultatą, labiau išsilavinusių ir daugiau uždirbančių. Kai darome tai, ką norime, kas mums patinka, esame motyvuoti, geresnės nuotaikos, turime daugiau energijos, geriau veikia atmintis, esame atsparesni, dedame daugiau pastangų, dėl to ir rezultatas būna geresnis. Matyti savo rankų darbo kūrinį – malonu ir gera. Tiesa, būtent uždarbio nenurodyčiau meilės darbui priežastimi, greičiau tai pasekmė.

Žmonės, kurie uždirba daugiau, gal nekelia ir tokio reikalavimo – mėgautis darbu?

Darbą mylintys žmonės pasižymi vidine motyvacija. Tai reiškia, kad darbuotojo motyvacija „gyvena“ viduje ir apima savirealizaciją, tobulėjimą, augimą, įdomų darbą. Vidinės motyvacijos žmonės nuoširdžiai mėgaujasi tuo, ką daro, šis pasitenkinimas vykdoma veikla ir yra tikrasis atpildas, motyvacijos šaltinis. Išorinės motyvacijos žmonių motyvacija priklauso nuo aplinkos, to, ką galiu gauti iš išorės: atlyginimo, įvertinimo, karjeros galimybių, aukštesnių pareigų. Darbas tampa priemone išoriniam atlygiui gauti.

Laikai, kai turėti darbą buvo privilegija, seniai praėjo. Šiandien kiekvienas gali turėti darbą, ir ne bet kokį – tokį, kuris patinka. Motyvacija yra mūsų atsakomybė. Nuo mažens vaikai turėtų būti skatinami išbandyti įvairias sritis, atrasti savo talentus ir rinktis sritį, kurioje jaučiasi geriausiai. Pasitenkinimas profesine veikla yra nepaprastai didelis turtas. Tai tarsi gyvenimo laimės garantija, šios laimės niekas neatims, todėl verta į ją investuoti.

Tenka susidurti su situacijomis, kai vidutinio amžiaus asmenys susivokia: „visą gyvenimą dariau tai, ką reikia, dabar trokštu imtis to, ko noriu.“ Dažniausiai tai asmenys, kurie rinkosi saugų, patikimą kelią, tačiau jame savęs neišpildė. Matyti, kad nauji pasirinkimai dažnai priešingi: nuo techninio darbo pereinama prie kūrybinio ar darbo su žmonėmis (pvz., inžinierius renkasi interjero dizainerio darbą; projektų vadovas – kineziterpeuto, darbas korporacijoje keičiamas į individualią veiklą gamtoje ir t. t.).

Kryžkelėje svarstoma, ar dirbti mylimą darbą, ar rinktis mažiau patinkantį, bet saugų ir stabiliai apmokamą. Ne retai greta gyvenantys tėvai, artimieji skatina mąstyti „realistiškai“ ir rasti saugų variantą. O viešojoje erdvėje, įkvepiančiuose pranešimuose girdime – „sekite svajonę“.

Patarimai, tokie kaip „įgyvendink svajonę“, „eik vedamas aistros“, „kliaukis širdimi“, ne visuomet patikimi dėl kelių priežasčių (Standfordo universiteto tyrimas, 2018 m.). Svajonės keičiasi, kiekviena veikla apima ir nuobodžią darbo dalį, nauja pradžia atneša savų iššūkių, nebūtinai širdies šauksmas atliepia rinkos poreikį. Neabejotinai gera ir verta dirbti mylimą bei prasmingą darbą. Tačiau prieš įsitikinant, kad šis darbas jums tinka, verta jį išbandyti – bent keletą mėnesių jame padirbėti. Todėl ateities planas nėra tik du keliai: nuobodus, bet saugus darbas ir svajonių, bet rizikingas. Yra ir trečiasis kelias – tai esamo darbo ir naujos veiklos derinimas. Šiame kelyje galima išbandyti save užsiimant nauja veikla, patikrinti, ar man patinka mano naujasis užsiėmimas, ar gerai jausiuosi jį dirbdamas kas dieną.

Mus įkvepia daug pasiekę žmonės, gali atrodyti, kad savo rezultatą jie pasiekė lengvai. Tačiau tikrovė kitokia: jie įgijo reikiamą išsilavinimą ir daug dirbo šioje srityje. Taip, jie rinkosi jiems patinkantį darbą, tačiau mokėjo ir didelę – įsipareigojimo – kainą. Tad klausimas – kuriai veiklai būti įsipareigoję renkatės jūs.

Neuromokslo tyrimai rodo, kad meilės darbui psichologinė būsena praktiškai nesiskiria nuo žmogaus įsimylėjimo būsenos. Kompetencija yra gyvenimiškos laimės dalis. Todėl svarbu investuoti į kokybišką švietimą, mokymąsi visą gyvenimą. Turintys specialybę rečiau keičia įmones, prisiriša prie darbo, jam įsipareigoja. Mažiausiai laimingi gyvenime yra bedarbiai. Nustatytas ir ryšys tarp bedarbystės bei savižudybių skaičiaus (Norstrom ir Gronqvist, 2014). Kiekvienam svarbu būti vertingam ir reikalingam.

Tyrimai rodo, kad mylimas darbas be įsipareigojimo neįmanomas. Kai nesu įsipareigojęs veiklai, nepasiekiu rezultato, negaliu juo džiaugtis, tuomet lydi graužatis, nepasitenkinimas, neigiamas kitų grįžtamasis ryšys. Taigi mylimas darbas – ne likimo dovana ar duotybė, o pasirinkimas, kelias, darbo vaisius. Kas vaikosi laimės, greičiausiai jos neras. Ji ateina kaip prasmingos veiklos apdovanojimas. Tad ir pasitenkinimas iš darbo – pasirinkimo, įsipareigojimo, pastangos atpildas.