Alisa Miniotaitė. Palikime moteris ramybėje. Savimi jos geba pasirūpinti pačios

„Kinder, Küche, Kirche (KKK)“ – vaikai, virtuvė, bažnyčia – toks moters vaidmuo visuomenėje šiandien yra menkinamas. Štai vienas nuomonės formuotojas moralizuoja: „dar šio amžiaus pradžioje mažiau nei pusė Vokietijos moterų dalyvavo darbo rinkoje, bet ne todėl, kad nenorėjo, bet todėl, kad buvo gėdinamos, jog nori iškeisti savo šiltą Küche į kažką įdomesnio ir prasmingesnio.“ Suprask, šilta virtuvė – neprasminga ir neįdomu. Kuo ir kaip moteriai būti, tenka skaityti nuo–iki: kaip gražintis ir rengtis, kaip elgtis, kaip siekti karjeros, galiausiai – kaip teisingai senti. Koks skirtumas, ką sako, ar būk nuolanki (anksčiau), ar būk stipri (dabar).

Šiandien moterų dalyvavimas vadovaujamose pareigose ir valdybose tiesiog tapo nacionaliniu valstybių interesu. Spaudimas kilti karjeros laiptais yra toks didelis, kad gali būti net gėda sakyti, jog nori auginti vaikus. Išėjusios vaiko priežiūros „atostogų“ moterys patiria didelę įtampą, jog pralaimi karjeros varžybose. Nenuostabu, kad moterys pagauna save galvojančias: greičiau pensija, pagaliau galėsiu būti savimi, niekam nebereikės nieko įrodinėti.

Moralizuotojų noras – moterų ir vyrų lygybė bei ekonominis klestėjimas. Pats aiškinimas, kaip moterims gyventi, ką jos turi daryti (sėdėti namuose ar brautis į valdybas) gali būti patronuojamas, globėjiškas, su nuostata, kad aš geriau žinau (esu pakankamas), ko tau (nepakankamai) reikia. Kokia geroji aiškinimo, kaip gyventi, intencija? Ar tikrai siekiama kitų gyvenimo išsipildymo? Tai gali būti ir būdas pajusti savo galybę, negalvoti apie save, nespręsti savo paties problemų.

Pradėkime nuo to, kad prižiūrėti namus, gaminti valgyti ir auginti vaikus irgi yra darbas. Šiandien, sakyčiau, visai neprastai apmokamas. Norint pasisamdyti auklę, tvarkytoją, ūkvedį ar maisto gamintoją (viename ar keliuose asmenyse), tektų pakloti gerokai daugiau nei tūkstantį eurų. Jei šį vaidmenį atlieka moteris, jai už tai moka valstybė arba gyvenimo partneris bendru sutarimu. Jei moteris to nori ir save šiame vaidmenyje išpildo, tai yra tiesiog nuostabu. Laimi visi. Visų pirma, vaikai.

Kai moterys patiria mažiau spaudimo, jo mažiau patiria ir vyrai – pereiname prie dialogo ir susitarimų.

Nepamenu, kad moterys žiniasklaidoje aiškintų vyrams, kaip gyventi. Šie akis išverstų, pamatę įrašą ar straipsnį „Valdykite ambiciją! Ko veržiatės į vadovaujamas pareigas? Namuose taip pat turi būti kvota. 50 proc. laiko privalote gaminti, keisti sauskelnes ir tvarkyti namus.“ Man regis, kai moterys patiria mažiau spaudimo, jo mažiau patiria ir vyrai – pereiname prie dialogo ir susitarimų.

Svarbiausia užtikrinti laisvą pasirinkimą: ar atsidėti vaikų auginimui ir namų puoselėjimui, ar karjerai. Niekas neturi būti spaudžiamas į vieną ar į kitą pusę. Gali būti, kad tam tikruose gyvenimo etapuose viršų ims tėvystė, kituose – atsidavimas profesinei veiklai.

Gali būti, kad nepabuvus ir viename, ir kitame vaidmenyje, vėliau vérsis tuštuma ir gailestis. Jį tenka matyti. Girdžiu moteris ir vyrus, sakančius, jog liūdi, kad nesusilaukė arba neturėjo daugiau vaikų. Dar neteko kalbėti su moterimi ar vyru, kuris sakytų – gailiuosi, jog gyvenimą skyriau šeimai.

Nieko neprivalome. Svarbu, kad viskas, ką darome, būtų mūsų sąmoningas pasirinkimas. Beje, šiandien karjeros sėkmė apibrėžiama visiškai kitaip. Visų pirma, tai pasitenkinimas, gaunamas iš profesinės veiklos, galimybė būti reikalingam darbo rinkoje iki pat gilios senatvės.

Moterys taps laisvos ir lygios, kai nustos klausyti, kaip ir kur joms būti. Tuomet ir vadovaujamose pareigose, ir valdybose, ir visur kitur versis vietos. Jei tik jos to norės.

„Nežinau nė vieno tikro kelio į sėkmę, tik vieną – į tikrą nesėkmę: tai noras įtikti visiems“, – Platonas. Subalansuota moterims, bet tinka ir vyrams. Svarbiausia – laisvas pasirinkimas ir bendras susitarimas.