Alvydas Butkus. Kas yra Vytis (atsakymas Bogdanui)

Liepos 2 d. DELFI komentatorius Ramūnas Bogdanas paskelbė straipsnį „Kaunas išsidūrė su žirgu. Iš paskos – visa Lietuva“. Prieš tai tą tekstą perskaitė per Lietuvos radiją kaip savaitės komentarą. Jame bravūriškai interpretuotas Arūno Sakalausko „Laisvės kario“ paminklas ir jo pastatymas Kaune.

R. Bogdano interpretaciją pasigavo ir kiti jo kolegos, cituodami jo nuomonę, pvz., „Skulptūrą ir jos idėją negailestingai sukritikavo ir apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas“ (M. Jokubauskas), „Paminklą siūlo vadinti ne Vyčiu, o Piesta“ (B. Sabaliauskaitė). Tas pat kartojama ir liepos 5 d. „Delfio“ reportaže apie paminklo atidengimą.

Drąsus žmogus tas Ramūnas Bogdanas! Imasi kritikuoti dalykus, kuriuos, pasirodo, prastai išmano, nors ir konsultuojasi su specialistais. Jo pavyzdžio padrąsintas, manau imtis „negailestingai sukritikuoti“ kokį nors kad ir baleto spektaklį. Žinoma, prieš tai pasikonsultavęs su tuo suinteresuotais specialistais. Bet iki tol – mano gailestingas komentaras p. Ramūno negailestingai kritikai.

R. Bogdanas: „Nors istorinis Lietuvos herbas Vytis atrodo visai kitaip, žiniasklaida su nacionaliniu transliuotoju priešakyje baigia žmonėms įpiršti, jog ši skulptūra yra Vytis.“

O ką nori įpiršti R. Bogdanas? Kad paminklas yra Lietuvos herbo? Kad jis turi būti trimatė herbo kopija? Juk pats čia pat pripažįsta, jog „labai rizikinga kelti dvimatį heraldinį simbolį į trimatį išmatavimą“.

Tai kur tada šuva pakastas? Kad „Vytis nėra bet koks raitelis“? Tikrai ne bet koks. Patingėjo žmogus atsiversti Lietuvių kalbos žodyną (beje, prieinamą internete) – būtų radęs net keturias šio žodžio reikšmes. Abejodamas, kad jis tai kada nors padarys, pacituosiu jas:

vỹtis
1. raitas senovės karžygys, raitas pasiuntinys, raitelis; riteris;
2. Lietuvos valstybės herbas;
3. kilmingo luomo žmogus, bajoras;
4. kas vejasi.

Bet autorius nesiliauja aimanavęs, kad Kauno „Vytis“ visai nepanašus į herbinį. O kodėl jis turėtų būti panašus? Ir kodėl vienintelė vyčio funkcija turi būti tarsi raito žandaro – vyti „neprietelių“? Ką jis turėjęs veikti aną pasivijęs? Laukti, kol prijos „nevyčiai“, užuot susikovęs su pasivytaisiais? Ar vyčiai mūšiuose nedalyvaudavę? Pasak R. Bogdano logikos, turbūt ne. Mūšio metu jie, matyt, sėdėdavę atokiai ir gurkšnodami alų, stebėdavę mūšio eigą, kantriai laukdami, kada ateis jų eilė ką nors vytis.

Leksinė žodžio reikšmė paprastai būna platesnė nei jo darybinė reikšmė. „Kareivis“, pavyzdžiui, nėra tik tas, kuris vaikšto po karo laukus ir nesikauna, „rankšluosčiu“ šluostomos ne tik rankos, „šaltinis“ nėra tik tai, kas šaltas, „stalius“ daro ne vien stalus. Tad ir „vyčio“ reikšmės negalima susiaurinti vien iki darybinės – tai ne tik tas, kuris vejasi. „Vyčio“ sąvoką ir įvaizdį apriboti herbu ir piktintis jo kitokiu vaizdavimu yra tas pat, kas, tarkim, piktintis erelio atvaizdu, jei jis nėra pavaizduotas išskėstas ir išplėtotas kaip Vokietijos, Austrijos, Lenkijos ar JAV herbe.

R. Bogdamas: „po juo būriuosis eilės norinčių selfio su didžiausio Lietuvoje eržilo geležiniais pautais“.

Nesitikėjau, kad DELFI apžvalgininkas apžvalgys dar ir žirgo pauodegį ir kiš nosį prie jo genitalijų, šiuo klausimu pasikonsultavęs turbūt jau nebe su menotyrininkais, o su zoologais, kad nesuklystų ir išmoktų skirti kumelį nuo kumelės. Beje, kodėl geležiniais, niekas nesuprato – skulptūra juk bronzinė. Gal autorius dar ir metalų neskiria? Šiaip vulgarumu R. Bogdanas galėtų ir nerungtyniauti su keliais nuolatiniais minėtosios svetainės specais ir dar labiau vulgarinti ją pačią.

„Piestu stovintis žirgas nėra Vyčio žirgas“, – rėžia autorius ir daro išvadą: „Ne Vytis, o Piesta“. Persūdyta. Pakaktų autoriui pažvelgti į oficialųjį Lietuvos herbą, kad įsitikintų, jog jame pavaizduotasis žirgas irgi stovi piestu. Tad toji R. Bogdano replika tinka abiem. Ar dėl to ir Lietuvos Respublikos herbą jis siūlys vadinti „Piesta“?

„Laisvės kario“ raitelis nėra susitelkęs puolimui ir gynybai, kaip mūsų herbe, o išsikėtojęs lyg kviesdamas kartu pabaliavoti. Mūšyje taip atsidengęs karys yra pažeidžiamas kaip šiaudinė kaliausė“, – toliau įsismagina R. Bogdanas. Skaitytojas bent jau sužino, kaip patį autorių priimta kviesti „pabaliavoti“.

Kovos judesyje pavaizduotas raitelis gal tik R. Bogdanui gali atrodyti kaip kaliausė. Autoriui turbūt patiktų statiškai pozuojantis tvarkingai sušukuotas ir skydą kelionei paruošęs vyrukas. Boksininkai ar imtynininkai kovos nuotraukose irgi atrodo nedovanotinai atsidengę ir pažeidžiami. Bet tai nėra statika, tai judesys! Kaip dar kitaip galima perteikti kovojančio raitelio ekspresiją?

Straipsniu nusipiginta kaip niekad. Ir „išsidūrė“ ne Kaunas, o pats autorius. Gaila, nes jį iki tol gerbiau. O nusipigino visai kaip ir tie, kurie kažkada šaipėsi iš Gedimino paminklo Vilniuje, esą valdovas nulipęs nuo žirgo nusišlapinti. Tas pats lygis.

Lieka neaišku, ko siekta ir ko tikėtasi tuo straipsniu, koks buvo jo tikslas? Juo labiau artėjant Liepos 6-ajai.