Tie profesiniai cechai bendradarbiavo ir bendradarbiaus – čia nieko naujo ir netikėto. Kalbėti reikėtų apie tai, kodėl viso to nemato Lietuvos visuomenė. Kodėl susidaro įspūdis, jog Lietuvos santykiai su Latvija yra tokie, tarsi tarp abiejų šalių vyktų šaltasis karas? Latvija, beje, yra vienintelė Lietuvos kaimynė, nekelianti Lietuvai jokių pretenzijų, jokių reikalavimų. Ir kartu vienintelė kaimynė, kurios televizija Lietuvoje nėra matoma ir apie kurią Lietuvos visuomenė informuojama tik tada, kai ten nutinka kas nors negero ar skandalingo: sugriūva „Maximos“ prekybcentris, pamitinguoja rusai per kovo 16-osios legionierių eitynes, uždraudžiama „DoždTV“ ir pan.
Net per „Nacionalinę ekspediciją“ Latvijoje buvo rodomas dainininko Viktoro Cojaus kapas ir ilgai pasakota apie jį patį ir jo dainas, nors su Latvijos ar baltų kultūra dainininkas neturėjo nieko bendro – vienintelė sąsaja, kad jis žuvo ten autokatastrofoje. Ekspedicija pataikė į Jonines, kurias latviai švenčia visuotinai ir su gausiais papročiais. Vienas iš ekspedicijos vadų stebėjo šventę žado netekęs – jam, lenkų kultūros gerbėjui, baltiškas Joninių šventimas buvo visiškai naujas ir netikėtas.
Aš matau kelias informacinės izoliacijos priežastis. Visų pirma, latvių tautinio ir kultūrinio atgimimo šaknys yra kur kas gilesnės ir tvirtesnės nei lietuvių.
Liuteroniškojoje dalyje – o tai visa pietų ir šiaurės Latvija, t. y. be Latgalos – Latvija buvo raštinga nuo XVII a.: bažnyčia beraščių ar mažaraščių nekonfirmuodavo. Ir raštinga gimtąja kalba – toks buvo liuteronų principas. Pirmasis laikraštis latvių kalba išėjo 1822 m. Baudžiava Kuršo ir Vidžemės (Lifliandijos) gubernijose panaikinta atitinkamai 1817, 1819 m.; valstiečiai galėjo daug anksčiau leisti savo vaikus į aukštuosius mokslus.
Tautinė latvių inteligentija formavosi XIX a. pirmojoje pusėje. Tautinis latvių atgimimas datuojamas 1855 m. – tada prasidėjo iš vokiečių nusižiūrėtas chorinio dainavimo sąjūdis, vietinės dainų šventės, o 1872 m. įvyko pirmoji visuotinė latvių dainų šventė.
Dainuotos ne vokiškos ar angliškos (kaip dabar Lietuvoje), o sãvos latvių liaudies dainos. Tuo metu lietuvių dar laukė įsitraukimas į 1863 m. lenkų sukilimą, turėjusį tikslą atkurti pirmąją Lenkijos Respubliką su Lietuvos provincija joje. Lietuviai atitoko tik po šio sukilimo, spaudos draudimo laikais. Ir atitoko paskatinti savo tautiečių liuteronų Rytprūsiuose.
Dar vienas esminis skirtumas: latviai tautinės stiprybės bei savitumo sėmėsi iš kalbos, etnografijos ir folkloro, lietuviai, pasak Vinco Kudirkos, – iš praeities, iš istorijos, kuri buvo labai įvairi ir kuri net dabar interpretuojama labai skirtingai. Štai kodėl Latvijoje baltiškoji kultūra išliko geriau ir jos laikomasi labiau nei Lietuvoje. Va ir esmė. Latviai etniškai ir valstybiškai tvirtesni.
O kadangi Lietuvos istorija buvo labai marga ir dar dabar marginama, etniniai lietuvių savimonės pamatai negilūs ir tie patys išklibinti. Paradoksas, bet Latvijoje aš, lietuvis, baltiškumo požiūriu jaučiuosi daug geriau ir laisviau nei Lietuvoje. Dabartinė Latvija atitinka tautinės valstybės įvaizdį, dabartinė Lietuva – ne.
1918 m. būtent taip nusiteikę latviai įkūrė Latvijos Respubliką. Tais pat metais savo valstybingumą atkūrė ir Lietuva. Bet ne autonominį Lenkijos sudėtyje, o turėtąjį iki Krėvos akto, tik ne karalystės, o irgi respublikos forma.
Kodėl lyginu? Todėl, kad net dabartinis latvių ir lietuvių valstybingumo suvokimas skiriasi. Mano matymu, latviškasis yra stipresnis. Ir štai kodėl Lietuvos politikai, įskaitant ir aukščiausius, bei žiniasklaida privengia viešinti Latvijos realijas. O skirtumai yra tokie:
1. Latviai (ir estai) šalies pilietybę po 1990 m. suteikė ne visiems tada šalyje gyvenusiems kitataučiams. Sovietmečiu imigravę ir Latvijos pilietybę norintys gauti kitakalbiai turėjo ir tebeturi natūralizuotis tam tikromis sąlygomis: išlaikyti valstybinės kalbos, Latvijos istorijos ir konstitucijos pagrindų egzaminus. Lietuva pilietybę dovanojo be atrankos visiems tuo metu gyvenusiems Lietuvoje sovietiniams imigrantams, pareiškusiems pageidavimą ją gauti.
2. Latvijoje nekuriamas kitakalbių rezervatas. Latgalos rytai ir pietryčiai su Daugpilio miestu yra suslavintas regionas. Tačiau valstybinė latvių kalba privaloma visiems, jokia antroji kalba nei reklamoje, nei viešuosiuose užrašuose ten negalima, ir šito reikalavimo laikomasi.
3. 2004–2006 m., nepaisant Latvijos rusakalbių ir Rusijos protestų, įvyko tautinių bendrijų valstybinių mokyklų reforma, įvedusi 60 proc. dalykų dėstymą 10–12 klasėse valstybine latvių kalba. Valstybinio latvių kalbos egzamino lengvatų tų mokyklų abiturientai neturi. Lenkija dėl to priekaištų Latvijai nereiškė.
4. 2022 m. rugsėjį Latvijos Saeima patvirtino Švietimo įstatymo pataisas, numatančias visose valstybinėse mokyklose dėstymą tik valstybine latvių kalba. Tautinių bendrijų mokyklose, tarp jų rusų bei lenkų, prie tokio dėstymo bus pereita tam tikrais etapais iki 2025 m. Primenu, kad Latvijoje nelatviai šiuo metu sudaro 38 proc. gyventojų, Lietuvoje nelietuviai – 15 proc.
5. Latvija neketina savo piliečių nelatvių asmenvardžių rašyti kitokiomis nei latvių abėcėlėje esančiomis raidėmis. Kitų šalių asmenvardžiai Latvijoje adaptuojami pagal latvių kalbos fonetikos, morfologijos ir rašybos reikalavimus. Joks latvių politikas jokiam strateginės partnerės Lenkijos vadovui nėra žadėjęs keisti nelatvių asmenvardžių rašybos. Lenkija to ir nereikalauja, nors Latgala kelis šimtmečius (1569–1772) buvo Lenkijos Respublikos sudėtyje, o po Švedijos–Lenkijos karo (1600–1629) net vadinta Lenkų Infliantais (Inflanty Polskie).
6. Latvijos dešiniosios partijos yra susijungusios į Nacionalinį susivienijimą, kuris nuo 2010 m. yra parlamente, o jo narė Inara Mūrniecė dvi kadencijas iš eilės buvo Saeimos pirmininkė. Niekas Latvijoje šios partijos nepravardžiuoja fašistine ar nacistine. Lapkričio 18-osios masinės eitynės su deglais, kuriose dalyvauja keliasdešimt tūkstančių rygiečių ir miesto svečių, ten irgi nevadinamos nacistinėmis, nes visi žino, kad ši tradicija nusižiūrėta iš Latvijos vokiečių švenčių dar XIX a., atgimimo laikais, ir nuo tada naudota latvių šventėse.
7. Latvija nepatvirtino Jungtinių Tautų dokumento, įpareigojančio šalį priimti tam tikrą migrantų kvotą.
8. 2014 m. buvo suformuluota nauja Latvijos Respublikos Konstitucijos preambulė (autorius – teisininkas Egilas Levitas, 2019 m. išrinktas Latvijos Respublikos prezidentu), kurios pirmojoje pastraipoje rašoma:
1918 m. lapkričio 18 d. paskelbtoji Latvijos valstybė yra sukurta, sujungus istorines latvių žemes, ir paremta latvių nacijos nepalaužiamu noru turėti valstybę bei jos neatimama apsisprendimo teise, kad būtų užtikrintas latvių nacijos, jos kalbos ir kultūros gyvavimas bei vystymasis šimtmečiais /.../
Tad Latvija (ir Estija) švietimo ir kitose srityse yra realiai pasukusios europinių standartų link, Lietuva tebesilaiko iš sovietmečio paveldėtos praktikos ir ją net stiprina, skaldydama visuomenę dar ir kalbiniu požiūriu.
Kartojamas kultūrinis ir etninis atsilikimas, buvęs Lietuvoje XIX a. pabaigoje. Izraelio premjero teiginys, jog Izraelis yra žydų valstybė, latviams ir estams yra pavyzdys drąsiai teigti, kad Latvija yra latvių, o Estija yra estų valstybė. Lietuvoje analogiškas teiginys apie lietuvių valstybę tuoj susilauktų vietinių propagandininkų ir politologų vertinimo, jog tai esąs fašistinis, nacionalistinis ar net nacistinis teiginys. Visai kaip sovietmečiu.
Todėl nė kiek nestebina Lietuvos valstybinės žiniasklaidos nenoras glaudžiau bendradarbiauti su Latvijos kolegomis ir informuoti Lietuvos visuomenę ne tik šiuo metu aktualiais kariniais, bet visada aktualiais Latvijos vidaus politikos ir nacionalinės kultūros klausimais.
Ne atpasakotais ir savaip interpretuotais, o pateiktais iš tiesioginių šaltinių. Kodėl viso to nežino Lietuvos visuomenė? Gal baiminamasi, kad tai matydama ji spaus valdžią sekti Latvijos pavyzdžiu?