Bet nedera sutikti su siūlomu jų gerbimu Lietuvoje.
Abu jie nekentė vienas kito, bet abu veikė panašiai: „kilniems tikslams“ plėšė traukinius, grobė kitų valstybių žemes ar net pačias valstybes, abu draugavo su Hitleriu, tiesa, skirtingu laiku. Net Juozapo vardas juos vienijo.
Dabar vienija jų gerbėjų pastangos priversti lietuvius juos abu pamėgti. Abi gerbėjų stovyklos irgi nekenčia viena kitos, tačiau savo guru nuopelnus Lietuvai argumentuoja taip pat panašiai.
Pilsudskis – Lietuvos gelbėtojas
Pilsudskis esą išgelbėjęs litvinus (ir Europą!) nuo bolševikų, 1920 m. rugpjūtį padaręs „stebuklą prie Vyslos", t. y. sumušęs iki Varšuvos atlėkusius M. Tuchačevskio „pasaulinės revoliucijos" nešėjus. Tiesą sakant, dalis nuopelnų už stebuklą priklauso Tuchačevskio kvailumui, arogancijai ir bravūrai: atlėkti galvotrūkčiais su visa kavalerija, palikus toliausiai ariergardą su amunicija, maistu ir arklių pašaru... Ir tikėtis pergalės, turint pustuščius šaunykus ir alkanus kareivas. O užmėtyti priešą lavonais bolševikai dar nemokėjo.
Bet mokestis už išgelbėjimą buvo 1920 m. spalį-lapkritį Vilniaus ir visos pietryčių Lietuvos „išgelbėjimas“ nuo pačių lietuvių. Naivesniems tvirtinama, kad tokiu būdu Pilsudskis užkardęs Rusijai kelią į Lietuvą. Kitas mitas, jog esą vykęs pilietinis karas tarp senlietuvių ir jaunalietuvių.
Klausimas vis dėlto ne „kas būtų, jei būtų“, bet toks: ar lenkų pergalė prie Varšuvos suteikė jiems teisę pulti Lietuvą ir dar vaidinant „Želigovskio maištą"?
O istorikai sako, kad Rusija tų metų rudenį taikos su lenkais derybose Rygoje ne tik neplanavo kokių nors savo veiksmų Lietuvoje, bet net skatino lenkus okupuoti Vilnių ir, jei pavyks, visą Lietuvą. Lenkijos įvykdyta Vilniaus ir Rytų Lietuvos okupacija buvo lenkų ir rusų sutarta 1920 m. spalio 5 d. paliaubų sutarties protokolu. Sutartyje buvo numatyta net būsimoji Lenkijos rytinė siena su Sovietų Rusija – ji buvo į rytus nuo nustatytos sienos Lietuvos-Rusijos liepos 12 sutartimi, t. y. tokia, kokia iš tikrųjų realiai tapo 1920 m. spalį. Stokodami strateginio mąstymo, pilsudskininkai užkibo ant šito rusų mestelėto jauko ir savo rankomis netrukus destabilizavo Baltijos regioną, ko taip siekė Rusija.
Vienas iš Rusijos pasiektų tikslų buvo Antantės puoselėtos penkiašalio karinio aljanso (Lenkija-Lietuva-Latvija-Estija-Suomija) idėjos sužlugdymas: aljansas tapo neįmanomas, kai viena jos narė virto agresore kitai narei. Želigovskiados metu Suomija iškart atšlijo nuo šios idėjos, o Estija ir ypač Latvija ėmė laviruoti tarp mažos sąjungininkės Lietuvos ir didelės sąjungininkės Lenkijos.
Iš pagarbos okupantui Pilsudskiui Druskininkuose dabar ketinama įpaminklinti jo trintą suolą, ant kurio sėdėdamas jis esą ilgesingai žiūrėdavęs į taip ir neužgrobtą likusią Lietuvą.
Stalinas – Lietuvos „gelbėtojas"
Stalinas esą išgelbėjęs litovcus (ir Europą!) nuo nacių net keliais kariniais „stebuklais": prie Maskvos, prie Stalingrado ir prie Kursko. Lietuvą jis gelbėjęs ir avansu 1939-1940 m. Abu „gelbėjimai" irgi neliko be „mokesčio": Stalinas dar 1939 m. pasiliko sau du trečdalius nuo Lenkijos atrėžtos Rytų Lietuvos. 1940 m., jau gavęs visą Lietuvą, iš tų dviejų trečdalių dar grąžino Druskininkų, Dieveniškių ir Švenčionių kampus. Nebe Lietuvos Respublikai, bet jau Lietuvos SSR.
Antroji okupacija, trukusi nuo 1944 iki 1993 m., buvo „atlygis“ už minėtuosius karinius „stebuklus" ir Lietuvos išgelbėjimą nuo vokiečių. Iš kremlinių yra tekę girdėti: „jei vokiečiai nebūtų gavę į skudurus Staliningrade ir Kurske, jūs, litofcai, būtumėt sudeginti krematoriumuose".
Tiesa, Stalino trinto suoliuko Lietuvoje nėra, nes Druskininkuose jis nesilankė nei 1939 m. spalį, nei Lit. SSR laikais.
Vietoje išvadų
Stalino adoravimas ir jo „stebuklai" lietuviams nelimpa – viską nubraukia ir Lietuvos okupacija, jos draskymas, ir pati Stalino asmenybė. Pilsudskio „stebuklas" ir šiuo metu lietuviams atkakliai brukama jo asmens adoracija dargi siejama su dabartiniais gerais Lietuvos ir Lenkijos santykiais. Siejama net kaip tų santykių viena iš sąlygų.
Tačiau tą jo „stebuklą" nubraukia tų pačių metų agresija prieš Lietuvą ir rytinės jos dalies su sostine netektis. Kad ir paradoksalu, tačiau toji agresija buvo palaiminta bolševikinės Rusijos ir numatyta Lenkijos-Rusijos tarpusavio sutartimi. Galima sakyti, kad pietryčių Lietuvos lenkiškoji okupacija buvo bendras tuometinis Lenkijos ir Rusijos planas.
Glumina ir tai, jog Lenkijos derybos su Lietuva Suvalkuose vyko beveik lygiagrečiai su Lenkijos ir Rusijos derybomis Minske, paskui Rygoje. Ir pačios Suvalkų derybos, ir spalio 7 d. pasirašyta sutartis buvo grynas spektaklis, nes Lietuvos puolimas buvo suplanuotas dar iki tol, o puolimo detales Pilsudskis su Želigovskiu aptarė, tebevykstant Suvalkų deryboms.
Ši veidmainystė ir cinizmas Lietuvos atžvilgiu tikrai nepuošia nei J. Pilsudskio asmens, nei tuometinės Lenkijos. Tad jo, kaip Lietuvos geradario, klijavimas lietuviams irgi nelimpa.