Katalikai šiandien yra didžiausia kliūtis liberalų kelyje į visuotinį žmogaus išlaisvinimą. Jeigu nebūtų katalikų, nereikėtų ginčytis dėl abortų, eutanazijos, homoseksualų santuokų ir lyties keitimo. Ar šie ginčai būtų silpnesni.
Dabartiniams liberalams atrodo, kad jų mintys ir veiksmai atitinka civilizuoto pasaulio pažangos kryptį. Jie jau nebemoka net minutei suabejoti: „O gal mes klystame ir sau įsikalbėjome tai, ko iš tikrųjų nėra?“
Jų nuomone, Dievas mirė, kaip sakė Friedrichas Nietzschė ir viskas dabar yra vien tik žmogaus kūrinys.
Tačiau šis liberalų įsitikinimas dar nėra visiškai nugalėjęs. Artėja šv. Kalėdos, Jėzaus gimimo diena, ir jie net „palaidoję“ Dievą sėdasi prie Kūčių stalo švęsti jo gimimą.
Tai mūsų modernybės arba postmodernizmo paradoksas: laisvė tapatinama su naujumu. Tačiau nieko nėra naujesnio už senas Kalėdas.
Maisto vartojimas žmones suartina su gyvūnais. Todėl vien tik valgymas ar gėrimas per Kalėdas būtų pernelyg nužmoginantis. Anksčiau žmonės prieš valgį sukalbėdavo maldą. Dabar tai atrodo atgyvenę ir todėl, norint bėgti nuo neišvengiamo sugyvulėjimo, reikia sugalvoti kažką, ką būtų galima vadinti kultūra. Prie Kalėdų stalo vyksta maisto degustacija ir kulinarinio skonio patikrinimas. Gyvūnai to nedaro ir būtent tai rodo žmonių išskirtinumą. Gyvūnai ėda. Ir tik Žemaitijoje žmonės šį žodį vartoja valgymui apibūdinti. Ir jie tikriausiai neklysta.
Kaip tai susieta su laisve? Panašiai vyksta daugybėje kitų kultūros sričių: Dievą bandoma pakeisti kultūra, Kalėdas – etnografija, o teologiją – religijotyra. Kultūra, etnografija ir religijotyra suprantamos kaip istoriškai determinuoti dalykai. Ir todėl nėra prasmės kalbėti apie laisvę. Ten, kur viskas determinuota, laisvė yra toks pat išmislas, kaip ir Kalėdų Senis. Ankstesnių laikų krikščionys siūlė suprasti ir pamėgdžioti Kristaus asmenį. Dabar tai jau tapo atgyvena. Niccolo Machiavellis Renesanso laikais politikams pasiūlė pamėgdžioti ne Dievo sūnaus asmenį, o du gyvūnus: liūtą ir lapę. Jie lig šiol tai sėkmingai daro.
Tiesa, panašiai kaip prie vaišėmis apkrauto Kalėdų stalo, norisi paslėpti, kad gyvūnai mums tapo autoritetais ir todėl išmokstama kalbėti apie laisvę ir šviesią ateitį. Gražūs žodžiai, net jeigu ir be pagrindo, reiškia kultūrą. Ankstesnių laikų krikščionys buvo kultūringi nekalbėdami apie kultūrą.
Mokslininkai negali įrodyti laisvės. Probleminė laisvės sąvoka savo realumą įgyja tik moralės srityje. Jeigu pasakytume, kad teisiamasis nebuvo laisvas, tai jo negalėtume teisti, nes nusikaltimą padarė ne jis, o jo veiksmus determinavę veiksniai, kaip tai atsitinka gyvūnų pasaulyje.
Be laisvės neįmanoma kalbėti apie moralę. Todėl, kai liberalai žada vykdyti pabaigos neturintį žmogaus išlaisvinimo žygį, tai skamba keistai. Žadama išlaisvinti pačia savo prigimtimi laisvą būtybę. Niekas iš žmogaus negali atimti teisės į laisvę, teisės į savivalę, net į beprotišką savo „aš“ teigimą. Tačiau savivalė yra ne pernelyg žmogiškas argumentas. Žmogus turi protą ir todėl negali nesiskaityti su jo reikalavimais. Beprotiška laisvė yra baisiausias dalykas pasaulyje.
Žodis „laisvė“ nenurodo jokio objekto, kaip tai daro žodžiai „medis“, „namas“ ir „trikampis“. Laisvė yra probleminė sąvoka, kuri tik moralėje įgyja realumą. Jeigu nebūtų moralės, dingtų prasmė kalbėti apie laisvę. Laisvė atsiranda tik mūsų suvokime, kai mes kažką suvokiame kaip nepageidaujamą kliūtį. Filosofai sako, kad laisvė yra refleksijos sąvoka, pasirodanti tik mąstančiai būtybei ir nepažįstama gyvūnams. Tačiau laisve galima manipuliuoti.
Laisvais save vadina kas mėnesį bankams paskolų įmokas mokantys žmonės, dirbantys nekenčiamą darbą arba priklausomi nuo nuolatinės gydytojo pagalbos. Nepriklausomybės dieną jie sako esą laisvi. Ir nėra pagrindo jais netikėti. Kaip jau sakyta – laisvė yra suvokimo dalykas.
Tačiau laisve vadinama manipuliacija turi ribas: narkomanas kažkada jautėsi laisvas, tačiau tam tikru momentu jis priverstas pripažinti savo visišką priklausomybę, nes nebegali daryti to, ką nori; ir verčiamas daryti tai, ko nekenčia.
Jis klausia savęs: „kodėl taip atsitiko?“ Atsakymas paprastas: reikia mokėti naudotis laisve. Narkotikai yra žmogui nenatūralus ir jo prigimčiai svetimas dalykas. Narkomanas klaidingai suvokia save, pasaulį ir laisvę.
Gyvendamas socialinės gerovės valstybėje jis nesuprato savo asmeninės gerovės ir pavirto priedėliu prie žalingos medžiagos. Žmonės sako: neužtenka būti laisvam, bet reikia turėti proto. Filosofai tai apibūdina panašiai: laisvei būtina išmintis – šiandien jau beveik visiškai užmiršta dorybė.
Jeigu savo viduje neturime protingo patarėjo, laisvė tampa nelaime. Galioja senas stoikų patarimas: „tu gali būti nenugalimas, tik nestok į jokią kovą, kur pergalė nepriklauso nuo tavo laisvos valios.“
Narkomanijos sąvoką galima išplėsti. Daugybe atvejų pomėgis melui, pykčiui, godumui ir net kančiai gali tapti priklausomybe. Tai moralinė narkomanija. Įprasta manyti, jog laisvė reiškia nepriklausomybę. Tai abejotinas įsitikinimas. Laisvė yra priklausomybė nuo savojo „aš“ ir sugebėjimo orientuotis gėrio ir blogio pasaulyje. Kaip jau buvo sakyta – be moralės nėra prasmės kalbėti apie laisvę. Ji yra būtina laisvės supratimo sąlyga. Tik moderniesiems liberalams atrodo kitaip, nes jie mano, jog viskas susiklosto savaime kaip spontaniška rinkos tvarka. Žmogaus siela turi įžvelgti tiesą ir suprasti, ko siekti ir ko vengti.
Norint spręsti apie didžius dalykus, reikia didžios sielos. Senekos žodžiais: negali būti garbingumo ten, kur nėra laisvės. Žmogaus neįmanoma įsivaizduoti be dorybių. Kai jis pasitraukia iš šios ašarų pakalnės, apie jį sakoma: „geras žmogus buvo“. Ir jo artimuosius tikriausiai užgautų teisingi fakto teiginiai: turtingas žmogus buvo, apsukrus buvo arba laikėsi kelių eismo taisyklių. Kartais ant antkapio išsilavinę žmonės užrašo: dailininkas, rašytojas, dainininkas. Jeigu tai paskutinė artimųjų žinia pasauliui ir amžinybei, ji rodo asmens sutapatinimą su vienu aspektu – jo priklausomybe nuo profesijos.
Apaštalas Paulius sako: „laikas trumpas, belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi tarsi jų neturėtų.“ Dar pagrįsčiau tai galima sakyti apie profesijas. Reikia gyventi, tarytum jos neturėtum, nes anksčiau ar vėliau jos neturėsime. Paulius yra didžiausias visų laikų liberalas. Jis sako: „iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei.“ Nė vienas iš moderniųjų Vakarų liberalų nėra pasakęs gražiau. Ir tai nėra radikaliausias Pauliaus pasisakymas apie žmogaus laisvę. Jo stipriausias pasisakymas apie laisvę skamba taip: „viskas leistina“, kartais dar verčiama „viskas valia“, iškart po to priduriant žodžius „tačiau ne viskas naudinga ir ne viskas ugdo.“
Kuo šv. Paulius skiriasi nuo dabartinių liberalų? Kas reiškia, nuo dabartinių Vakarų pasaulio žmonių. Jis žino, ką laisvas žmogus turi daryti, nes, jo nuomone, tai įrašyta žmogaus širdyje ir apreikšta Dievo. Jis žino, kas yra vyras ir moteris, santuoka, tėvai, tauta ir meilė. Jam nereikia etikos pamokų ir universitetinių studijų šiems dalykams pažinti. Nes žmogus yra ne tik laisvas, bet ir turi politinio korektiškumo nepaliestą ir nepaliečiamą sąžinę. Kukli ir ne per daugiausia išsilavinusi kaimietė lengviau suprato būtinybę gelbėti žydus nuo sunaikinimo negu dauguma vadinamųjų intelektualų. Vargšas neturtėlis dažnai lengviau grąžina pasiskolintus pinigus negu turtuolis. Nieko apie LGBT judėjimą negirdėjęs krikščionis savaime nedrįsta užgauti žmogaus dėl jo kitokios seksualinės orientacijos. Paulius buvo įsitikinęs, kad žmogus ne tik yra pašauktas laisvei, bet ir žino, ką, moralės požiūriu, turi daryti.
Kai dabartinis liberalas prabyla, jis siekia plojimų savo elementariausių dalykų nesupratimui. Staiga pasidaro neaišku tai, ką žinojo jo motina ir tėvas, seneliai ir proseneliai, žydų išminčiai ir graikų filosofai. Visa tai pakeičia gražbyliavimas, smalsumas ir dirbtinai kuriami neaiškumai. Rousseau žodžiais „dykaduoniavimo pagimdyti jie savo ruožtu puoselėja dykaduoniavimą.“ Ir būtent tai mes dabar dažnai vadiname kultūra ir laisve.
Jeigu žmonės neturėtų sveiko proto ir juos be išlygų valdytų liberalai, paaiškėtų, jog reikia uždaryti ligonines ir vaistines, nes niekas neturi aiškaus atsakymo į klausimą, kas yra sveikata. Nežinant, kas yra vyras ir moteris, nėra prasmės kalbėti apie santuoką. O nežinant, kas yra sveikata, negalima gydyti.
Apaštalas Paulius ir krikščionys žino ne tik apie žmogaus pašaukimą būti laisvam, bet ir turi orientyrus, kaip laisve naudotis. Katalikai lig šiol labiau susirūpinę ne kaip sužinoti, ką žmogus turi daryti – nes tai žinome, – bet kodėl nedarome to, ką turime daryti. Pauliaus žodžiais, „nedarau gera, nors ir noriu, bet darau bloga, nors ir nenoriu.“ Skiriasi krikščioniškas ir liberalus natūralumo suvokimas.
Krikščionio nuomone, kai žmogaus reikia prašyti padaryti tai, kas įrašyta jo prigimtyje, tai nenatūralu. Liberalų nuomone, niekas nežino, kas natūralu, o kas nenatūralu. Pauliaus pasakymas „viskas leistina“ nereiškia, kad viskas iš tikrųjų yra leistina.
Gero elgesio orientyrai žmogui yra prigimtiniai. Ir gero žmogaus „viskas leistina“ skiriasi nuo blogo žmogaus „viskas leistina“. Dabartiniai liberalai mąsto panašiai kaip Paulius, tačiau vietoj Dievo ir prigimties siūlo steigti tiesos nežinančius mokslinio tyrimo institutus. Jų nuomone, žmogus yra pašauktas laisvei, tačiau nepašauktas kokiai nors moralės tvarkai.
Fiodoro Dostojevskio romano „Demonai“ herojus Kirilovas įsitikinęs, kad nuoseklus liberalas turi imtis aukščiausiojo laisvę įrodančio uždavinio – išsivaduoti nuo mirties baimės. Kirilovo žodžiais: „kas išdrįs nužudyti save, tas ir Dievas.“
Mirtis liberalui primena, kad svarbiausi dalykai yra ne jo valioje. Galima dekriminalizuoti narkotikus, tačiau neįmanoma dekriminalizuoti mirties. Išvadavę žmones nuo kultūrinių prietarų, suteikę gyvūnams teises ir nustoję žudyti augalus, liberalai turės imtis paties sunkiausio uždavinio – nusižudyti bet kada panorėję. Tokia Dostojevskio herojaus logika, kurioje yra kažkas iš tikrųjų liberalaus. Tik išsivadavęs nuo mirties baimės liberalas gali išsivaduoti nuo laisvę varžančios neįveikiamos kliūties.
Neseniai pasibaigusi – o gal dar ir nepasibaigusi – pandemija parodė liberalų suklupimą susidūrus su mirtimi. Jų įvesti žmogaus teisių ir laisvių suvaržymai nesiskyrė nuo diktatūromis vadinamų valstybių suvaržymų. Dostojevskio herojus Kirilovas šaipytųsi iš liberalų: kalbėdami apie laisvę jie tapo jos varžytojais. Tam buvo net pasitelktas velnias, siūlant nepasiskiepijusiems sukurti pragarą. Šis Lietuvos televizijos žurnalistų pasiūlymas padarytas tarytum išplaukęs iš romano „Demonai“: laisvę žodžiais ginantys žmonės staiga tapo pragaro šalininkais.
Lig šiol nebuvo pasakyta, kas yra liberalai. Tačiau tai pačių liberalų problema. Patys liberalai nežino, kas yra jų išpažįstamas liberalizmas ir nesutaria tarpusavy. Šiandien jau reikėtų nežmogiškų pastangų bandant atskirti liberalus ir konservatorius. Lengviau atskirti du vandens lašus negu dabartinius liberalus ir konservatorius. Liberalu šiandien vadinamas tas, kuris pasiruošęs viską leisti neklausdamas apie leistino dalyko santykį su moralės tiesa. Liberalų laisvės kodekse tik vienas metafizinis principas – laisvė. Jiems nėra patogesnio savo tapatumo kūrimo partnerio kaip katalikai.
Liberalu tampama leidus sau visus krikščioniui neleidžiamus dalykus. Jeigu nebūtų krikščionių, liberalų tapatumui iškiltų neįveikiamų problemų. Apaštalas Paulius sako: „viskas valia“, tačiau jis nurodo sąlygas, kuriomis tai galioja. Tai yra, kartu su laisve duoda asmens moralinio ugdymosi supratimą. Šventojo „viskas leistina“ skiriasi nuo serijinio žudiko „viskas leistina“. Liberalų sprendimas kitoks: visi turi lygias teises ir jų rėmuose niekas negali žmogui pasakyti, kaip jis turi gyventi. Liberalai turi politikos filosofiją, bet neturi moralės filosofijos.
Atidžiau pasižiūrėjus, bet kuri didesnį visuomenės atgarsį sukėlusi diskusija – abortai, eutanazija, homoseksualų santuokos ir lyties keitimas – vyksta dėl krikščionių, ypač katalikų „nepaprasto atsilikimo“, kurį būtinai pabrėžia liberalai. Katalikai nuo liberalų yra atsilikę dviem tūkstančiais metų. Be oponavimo krikščionims moralės srityje liberalai nėra pasakę nieko naujo ir tik kartoja iškreiptą Pauliaus „viskas valia“ formulę. Skirtingai negu krikščionys, liberalai neturi savo kažkokio moralės kodekso, jie turi tik politinį įsitikinimą, kad viską reikia leisti, o tikrasis šio leidimo įgyvendinimas arba neįgyvendinimas yra asmens pasirinkimas. Susiduriame su unikaliu moralės filosofijos reiškiniu, kai nežinomas joks moralės kodeksas.
Tarkime, ar leisti eutanaziją? Liberalai sako, leisti įstatymu, o visa kita priklauso nuo asmens pasirinkimo. Ką šis pasakymas reiškia? Neįmanoma suprasti, ar eutanazija yra gėris, ar blogis, nes atsakyme skamba tik vienas žodis: „leisti“, nes žodis „pasirinkti“ yra tik jo vedinys.
Liberalai bet kurioje rimtesnėje moralinėje diskusijoje vienu ir tuo pačiu metu sako ir „taip“, ir „ne“. „Taip“ – įstatymo ir politikos lygmeniu, tačiau visiškai pagrįstai gali būti „ne“ moralės lygmeniu. Ši dviprasmybė – sėdėjimas ant dviejų kėdžių vienu metu – leidžia atsisakyti bet kokio moralės ugdymo.
Įsivaizduokime, vaikas liberalių tėvų klausia, ar eutanazija yra gėris. Šie jam atsako: ir taip, ir ne. Vaikas norėjo atsakymo, o liko su klausimu.
Jam būtų lengviau, jeigu būtų įgyvendintas Evangelijoje sutinkamas priesakas: „verčiau jūs sakykite „taip“, jei taip, „ne“, jei ne.“ Vienu metu sakant ir „taip“, ir „ne“, neatsiranda ne tik moralinis įsitikinimas, bet sunkiai įsivaizduojamas net estetinis, t. y., skonio sprendinys. Neįmanoma net tai, ką anksčiau žmonės vadindavo gėda.
Atsiduodami vienu metu „taip“ ir „ne“ sukuriamam reliatyvizmui, liberalai pjauna šaką, ant kurios patys sėdi. Jeigu viskas yra reliatyvu, tai ir pats liberalizmas yra reliatyvus. Liberalai tiki savo pranašumu, tačiau tai toks pats tikėjimas, kaip skaičiaus 13 baimė. Būnant nuosekliam reliatyvistui, nereikia savo reliatyvizmo primesti žmonėms, kurie nėra reliatyvistai. Tačiau būtent tai daro politinę valdžią įgijusios liberalų partijos. Absoliučius principus atmetantys žmonės negali nurodyti savo pozicijos pranašumo. O liberalai tai daro su pasitenkinimu ir kartu – visiškai neliberaliai.
Ankstesnių laikų liberalai kalbėjo apie gėrį ir blogį, kaip buvo išmokę iš savo tėvų, antikos filosofų ir krikščionių. Šiandien jie kalba vieno žodžio „leiskime“ kalba. Kai jų kas nors klausia apie gėrį, atsakymas – laisvė. Kai jų klausiama apie blogį, atsakymas – laisvė. Kai jų klausiama apie prasmę, atsakymas taip pat – laisvė. Teologams, filosofams, mokslininkams ir menininkams žmogus atrodo sudėtinga ir komplikuota būtybė, o liberalams – viskas aišku – laisvė.
Liberalai neįtikina, tačiau krikščionys visada turi daug didesnių problemų ir nėra tobulumo įsikūnijimas. Sunku tikėtis kokio nors didesnio tobulumo iš krikščioniškų bažnyčių, į kurias susirenka savo netobulumą ir nuodėmingumą suvokiantys žmonės, dažnai sugniuždyti ir nepatyrę meilės. Tačiau krikščionys turi viltį atsitiesti, nors šiek tiek palypėti dvasios kopėčiomis, padaryti nors nedidelę pažangą. Dažnai tai nepavyksta ir jie tampa viską sau leidžiančiais liberalais.
Tačiau niekas neatšaukia žmogaus laisvei prasmę suteikiančių moralinių horizontų.
Krikščionims niekada Dievas nežadėjo būti išrinktaisiais, gyventi prabangoje ir turėti visuotinį žmonių palaikymą. Jis neįpareigojo statyti barokinių bažnyčių, steigti valstybių ir bankų, sėdėti prie vieno stalo su karaliais arba gyventi skurstančiųjų lūšnose. Visa tai atsirado kaip gyvenimo kultūros pasaulyje padarinys. Ir krikščionių problemos dažnai yra ne jų, o visos kultūros problemos.
Lengva abstrakčiai kalbėti apie laisvę, tačiau sunku patikėti, kad didelę paskolą pasiėmęs ir dėl jos nekenčiamą darbą dirbantis žmogus yra laisvas. Sunku patikėti, kad ėdžiose paguldyto Jėzaus Kristaus gimimo dienai reikia prabangių dovanų, tačiau istorijos ir kultūros dvasia diktuoja savo logiką.
Dažnai mėgstama kalbėti apie krikščioniškas tradicijas, tarytum pati krikščionybė būtų vien tradicija. Krikščionybės prilyginimas kultūrai ir tradicijai yra jos liberalizacijos kelias. Skirtingai negu istoriškai ir kultūriškai atsiradusios tradicijos, krikščionybė yra ne iš kultūros, o Dievo Sūnaus pasirodymo Jeruzalėje rezultatas. Tradicija gali būti ir gali nebūti – viskas priklauso nuo aplinkybių. Tačiau Jeruzalės įvykiai nepakeičiami ir neatšaukiami, jų niekas negali atmesti, kaip atmetamos tradicijos. Ten, kur susiduria laisvė ir tradicija, anksčiau ar vėliau laimi pirmoji.
Kultūra yra įvairiausių tradicijų kapinynas arba pasiruošimas išnykti istorijoje. Religijos kalba apie tai, kas peržengia kultūrą ir žmogaus laisvę.
Liberalioji kultūra siekia nesibaigiančio karnavalo, kur laisvė būtinai reiškia visko apvertimą aukštyn kojomis. Juokdariai pasiskelbia politikais, vaikšto po bažnyčias apsimesdami kunigais, vaišių stalas prilyginamas altoriui arba parodijuojamas liturginis giedojimas. Visą šį karnavalą mes turime suprasti kaip laisvės įrodymą. Jeigu tikėtume Vilniuje gyvenusiu Michailu Bachtinu, viduramžiais karnavalas turėjo religinę prasmę. Šventus dalykus karnavale išjuokę žmonės stengdavosi pasibaigus karnavalui atgimti iš naujo. Trumpalaikis karnavalinis šventumo praradimas reiškė norą dvasiškai atsinaujinti. Juo baisiau, nors ir labai linksma, karnavale, juo labiau vėliau norisi nuo jo pabėgti.
Tikriausiai kažkas panašaus vyksta ir nesibaigiančiame dabartinės kultūros karnavale. Tačiau kai niekas savęs nesuvokia rimtai ir viskas leista, leidžiama sukeisti hierarchijas ir juokdarį padaryti politiku, dingsta net karnavalo prasmė. Viską pavertus nesibaigiančiu pasityčiojimu, dingsta net pasityčiojimo prasmė nekalbant apie kokią nors kultūros prasmę.
Pagrindiniu šio straipsnio herojumi buvęs apaštalas Paulius iš Tarso užrašė dabartinių liberalų skoniui svetimus žodžius: „Aš, Paulius, esu Kristaus Jėzaus kalinys.“ Tai visai kitokia laisvė, negu esame pratę girdėti viešose diskusijose. Tas pats Paulius, kuris kalbėjo apie mūsų pašaukimą laisvei, sako esantis kalinys, kas įprastiniu supratimu reiškia nelaisvę.
Krikščionybė sunkiai įsivaizduojama be šio paradokso.