Alvydas Žickis. Vilniaus plėtotės aktualijos: parkas – ne prekė

Prigimtinė miesto žalumos paskirtis – užtikrinti vietos ekologinę vertę. XIX a. pabaigoje kilusi miesto sodo idėja tebėra vienas svarbiausių miesto plėtotės principų. Želdinimo naudą sunku įvertinti pinigais. Jis yra miesto higienos priemonė (atstato grindinių ir statinių veikiamus šilumos, vėjo ir drėgmės santykius). Kiemo ar kvartalo želdynas ypač svarbus aktyviam ir pasyviam poilsiui. Visomis epochomis svarbus želdynų estetinis vaizdas kaip kontrastas kietiems paviršiams. Žalumos plotai skaido ir jungia statybos plotus, padeda suvokti vietą. Kažkiek atlieka ir ūkinį vaidmenį, kai gali būti pasiekta pelno (pavyzdžiui, parkų turizmas Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje). Visa tai kuria piniginę naudą pranokstančią vertę. Organizacinė paradigma tiesiogiai lemia, ar ši vertė išlaikoma.

„Niekas netarpsta be priežiūros; ir puikiausi dalykai nustoja savo vertės beprasme globa“, – sakė Peter Joseph Lenné, kraštovaizdžio architektas ir Berlyno miesto planuotojas (1789–1866 m.). Kaip ir miesto planavimas, viešųjų želdynų tvarkymas yra politinis, visaapimantis, tęstinis iššūkis savivaldybei.

Vakarietiško visuomeninio želdynų tvarkymo šaknys siekia XIX a. vidurį: nuo miesto sodininkystės gatvių ir aikščių puošybai – iki klasikinės daugiafunkcės įstaigos, planuojančios miesto želdynų visumą ir žymia dalimi ją įgyvendinančios. Pereitame amžiuje tai būdavo viena didžiausių municipalinio socializmo institucijų (vok. Grünflächenamt, angl. Parks Department, pranc. Service des espaces verts). Ūkio nuosmukio laikais ji neretai perleidžiama į privačias rankas, tačiau, visuomenei reikalaujant, grąžinama į jos jurisdikciją. Mažėjant visuomeniniams biudžetams, taip pat jungiama su aplinkosaugos ar kitais gretimais padaliniais. Pavyzdingai tvarkomuose miestuose tokio savivaldaus socializmo tradicija tęsiama (pavyzdžiui, Hanoveryje).

Vilniaus miesto savivaldybės aparatas padalytas lygiagrečiai į 40 skyrių. Iš jų pagal funkcijų aprašą organizaciniais želdynų plėtotės reikalais užsiima 7 skyriai: Investicinių projektų valdymo skyrius, Infrastruktūros skyrius (prižiūrimos įmonės UAB „Grinda“ ir UAB „Vilniaus vystymo kompanija“), Kultūros paveldo apsaugos skyrius (prižiūrima Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra), Miesto planavimo ir architektūros skyrius, Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyrius (prižiūrima VšĮ „Vilniaus miesto parkai“), Miestovaizdžio skyrius (prižiūrima Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija), Teritorijų planavimo ir plėtros projektų skyrius. Greta veikia UAB „Vilniaus planas“ ir VšĮ „Atnaujinkime miestą“ – tame pačiame lygmenyje kaip ir savivaldybės skyriai. Būdami to paties rango, skyriai kelia įvairias iniciatyvas, rengia strategijas, sąlygas ir užduotis bei kontroliuoja, persidengdami ir atsiskirdami pagal želdynų piniginius šaltinius, rūšis („atskirųjų“ ir „priklausomųjų“), planavimo ir projektavimo stadijas ar teritorijas, o konkrečius įgyvendinimo darbus perduoda atskirtoms įmonėms, kurios gali samdyti trečiuosius vykdytojus. Jei kas sukeistų iškabas, nelabai ir pastebėtum. Kai daug auklių, nėra, kas atsako už įgyvendinamų projektų kokybę ir pastovią visų miesto želdynų priežiūrą. Atsakomybės imasi meras, nors jo uždavinys būtų kitas – glaudžiai susieti savivaldybės struktūrą su darbo objektu.

Nuo kraštovaizdžio architektūros projekto iki baigtinio objekto dėl ilgo augalų vystymosi ciklo praeina daug dešimtmečių, per kuriuos objektas reikšmingai pasikeičia (kai miestų planai kuriami maždaug dešimčiai metų, o pastatų projektai vykdomi iškart ir vėliau visais atvejais gali būti plečiami). Todėl svarbu želdynų projektavimą, įkūrimą ir priežiūrą sutelkti viename organizaciniame padalinyje. Tokiu būdu želdynų priežiūra galėtų būti įtraukiama į projektavimą, o meninė idėja pripažįstama vykdytojų (Wilms, 2019).

Privatus tiekėjas turi teisę teikti viešąsias paslaugas, bet šį sykį turėtų nepersverti. Nukreipus didesnę visuomeninio biudžeto dalį privačioms ar panašiai veikiančioms įmonėms, būtų sunku išlaikyti sukurtą vertę, kai sutartiniai įsipareigojimai joms ilgainiui neberūpės. Sutelkta institucinė sąranga įgalintų pasiekti didžiausią įmanomą politinės kontrolės laipsnį.

Dvidešimt dvejus metus gyvavo Pirmoji Lietuvos Respublika. Laikinosios sostinės Kauno savivaldybė buvusį atsilikusį Rusijos pakraščio miestą, kuriame drabužius ir patalynę moterys skalbė Nemune, nes nebuvo vandentiekio ir kanalizacijos, šiuo ir daugeliu kitų atžvilgių sugebėjo paversti vakarietišku. Sukanalizavo ir įrengė vandentiekį – be koncesijos. Projektavo ir statybą oganizavo patys savivaldybės tarnautojai, vadovaujami Stepono Kairio.

Trisdešimt ketvirtus metus gyvename atkurtoje Lietuvoje. Šiandien ne tas viešojo valdymo aparatas, ne tie žmonės, ne tie pinigai. Ieškoma naujų, pažangesnių viešųjų paslaugų formų. Ar toli nuėjome?

Vilnius turtingesnis už Hanoverį

Dažnai girdime, kad savivaldybė atliktų daug gerų darbų, bet „trūksta pinigų“. O gal jų perteklius?

Galima šiuo požiūriu palyginti Vilnių ir Žemutinės Saksonijos sostinę Hanoverį: abu miestai panašūs gyventojų skaičiumi, abu miestai garsūs savo žaluma (Hanoveris pripažintas „žaliausia“ Vokietijos metropolija, 2014). Didžiausias skirtumas – gamtos sąlygos: žemutinių saksų miestas įsikūręs daugiausia lygumose, nuo Šiaurės Vokietijos aukštumų pereinančiose į užpelkėjusias žemumas. Hanoveryje mažiau miškų, bet panašiai tiek pat želdynų (parkų, skverų, kapinių ir kitų intensyviai ir ekstensyviai naudojamų žalumos plotų – perpus mažesnėje teritorijoje Hanoverio regione). Už išskirtinai patrauklią gyventi vietą neišraiškingame žemės paviršiuje miestiečiai vokiečiai turėtų dėkoti sau ir savivaldybei, kurioje 130 metų veikia Želdynų skyrius.

2022 m. ūkio biudžeto išlaidoms Hanoverio miestas nustatė apie 2,7 mlrd. eurų. Iš jų apie 69 mln. eurų – eilutėje „Aplinka ir miesto žaluma“ (apie 2,6 proc., paprastai skiriama 3 proc.). Atitinkamas Vilniaus miesto biudžetas – 1 mlrd. eurų, o panašios paskirties „Aplinkos ir miesto plėtros“ dalis – apie 130 mln. eurų (12 proc., o šiais metais – dar daugiau). Vadinasi, Vilnius savo žaliąjį rūbą santykinai ir aboliučiai finansuoja ryškiai dosniau nei „turtingasis“ Hanoveris (per metus – apie 230 eurų kiekvieno vilniečio labui, nesvarbu, iš kokių šaltinių).

Tačiau svarbiausia – ne pats pinigų srautas, o koks miesto sukuriamas produktas. Vokiečiams – tai viešieji želdynai (esminis produktas), priemiesčio poilsis ir kraštovaizdžio erdvės, laidojimas ir kapų priežiūra, žemės ir miškų ūkis, aplinkosaugos priemonės. Viešieji želdynai (taip pat ir žaidimų aikštelės, gatvių želdiniai, parkų įtaisiniai bei žalumos jungtys) planuojami, įrengiami ir prižiūrimi, ypač užtikrinant judėjimo saugumą. Metų plane – 300 gatvių medžių naujose augimvietėse ir 50 sanuotų senų medžių augimviečių (panašiai kasmet). Mažieji sodai yra taip pat plėtojami ir prižiūrimi, savivaldybei bendradarbiaujant su mažųjų sodininkų sąjunga. Miesto kapinėse daug žalumos ir vyrauja atviros erdvės, jos veikia kaip miesto dalių parkai, gerindamos miesto klimatą, ir kaip gyva žmonių poilsio vieta (kapai prižiūrimi už mokestį, bet privačiai kapinių įmonei panašus želdyno tipas neapsimokėtų). Detaliai apie kuriamąją biudžeto vertę galima sužinoti Hanoverio miesto tinklalapyje.

Lygintinos Vilniaus miesto biudžeto dalies „Aplinka ir miesto plėtra“ pagrindinės išdavos – tai daugiausia gatvių želdiniai (sodinimas, plėtra, priežiūra), du želdynai (teritorija prie Jeruzalės tvenkinio ir japoniškas sodas), senamiesčio pastatų išorės ir aplinkos tvarkymas, kaimynijų programos plėtra, beglobių gyvūnų priežiūra – kaip nurodyta miesto tinklalapyje.

Prieš keliasdešimt metų Vilniaus miesto valdybos siuntimu stažavausi Hanoverio miesto valdyboje, susipažinau su Želdynų tarnybos (dabar Aplinkos ir miesto žalumos skyrius) darbu. Paliko įspūdį, kaip ryte iš ūkio kiemo buvusioje dvaro sodyboje (kurioje ir Želdynų tarnybos vadovo tarnybinis butas) į aptarnaujamą miesto dalį pajuda daugybė mažosios technikos vienetų tvarkyti kapinių, kloti pasivaikščiojimo ir dviračių takų. Šioje srityje įdarbinta daug žmonių. Vieno darbuotojo prižiūrimas plotas sudaro vidutiniškai 3,82 ha (2007–2013 m. duomenys), o personalo vietų skaičius kito nuo 929,5 iki 718,5 (1990–2014 m.) (Schneider, 2015). Taigi, maždaug tiek pat bendradarbių, kiek visas Vilniaus miesto sėdimas aparatas (be atskirtų bendro biudžeto įmonių), užtikrinančių aukštą viešųjų želdynų kokybę mažesnėmis sąnaudomis.

Nauji Vilniaus gatvių želdiniai galbūt užstos išdalytus gamtiškus plotus ar apleistus daugiabučių kiemus. Tačiau mitybos ploto stokojantys medžiai neišaugs tokie platūs, pavėsingi kaip parkuose ir skveruose. Žmonės kaitroje greičiau suks į prekybos centrus su oro kondicionavimo įrenginiais negu vaikščios medeliais apsodintomis gatvėmis.

Malonu išeiti į atnaujintą, erdvų, apželdintą kiemą, pavyzdžiui, kai kur Žirmūnuose (2 pav.). Praeito amžiaus 7–8 dešimtmečių miegamieji rajonai buvo suprojektuoti kaip sodai – pritaikyti pirminiam poilsiui, dabar jie daugiausia virtę automobilių saugojimo vieta. Vilniaus senamiestis greta siaurų gatvių kadaise taip pat atsiverdavo į plačius daržus. Tuo pačiu į pertvarkytą persiliejančių erdvių Žirmūnų mikrorajoną įsiskverbusios uždaros naujos gyvenamosios teritorijos sudaro getus (savaiminga posovietinė plėtotė, bet ne planingai kuriama įvairovė).

Stambių gyvenamųjų rajonų, kuriuose gyvena pusė vilniečių, pertvarka – iššūkis ne tik mums. Veikia internetinė platforma, kurioje šalys dalijasi patirtimi. Dėl savo geros padėties mieste, gyventojų koncentracijos, higieninių formavimo principų jie nenurašomi, o pertvarkius matomi kaip „ateities miestai“. Tačiau Vilniaus savivaldybė daugumai jų gyventojų tegali pasiūlyti susiburti, atsiskirti sklypus ir tvarkytis patiems, miestui prisidedant 15–20 eurų už kvadratinį teritorijos metrą. Tada miestas tvarkys viešąsias erdves, o privačių naudojimas – „tai tik gyventojų, o ne savivaldybės reikalas“ (Pakalnis, 2023).

Sociologų aiškinimu, miestiečių gyvenimas neapsiriboja kiemu, bendruomenes buria kiti veiksniai. Žirmūnų ar Lazdynų gyventojai myli savo rajoną kaip bendrą, su gamta susietą gyvenamąją erdvę. Kokybiška stambių urbanistinių darinių pertvarka – visų pirma, miesto rūpestis, o „žaliosios salelės“ tėra išteklių švaistymas.

Kaimynijos buvo viena miestų statybos utopijų, pasireiškusi daugiau struktūrine nei funkcine prasme. Sociologų aiškinimu, miestiečių gyvenimas neapsiriboja kiemu, bendruomenes buria kiti veiksniai. Žirmūnų ar Lazdynų gyventojai myli savo rajoną kaip bendrą, su gamta susietą gyvenamąją erdvę. Kokybiška stambių urbanistinių darinių pertvarka – visų pirma, miesto rūpestis, o „žaliosios salelės“ tėra išteklių švaistymas (3 pav.).

Žurnalistas Feliksas Žemulis dėl draskomo miesto žaliojo rūbo prieš dvi dešimtis metų kalbino buvusią miesto kraštovaizdžio architektę Ireną Daujotaitę, Vilniaus miesto bendrojo plano iki 2015 m. sudėtinės dalies – želdynų schemos – autorę. Sužinojęs, kad straipsnis apie šį pokalbį ir šiandien skaitomas ir juo dalijamasi (niekas nepasikeitė?), parašiau architektei. Ji atrašė: „Laba dienelė. Ačiū už atsiųstas senas naujienas. Anokios tos ir naujienos, šiandien viskas atrodo tik dar liūdniau. Senas žalias miesto rūbas dar labiau sunyko, užtai juos keičia tūkstančiai jaunų, įvežtinių veislių gyvybių, įkalinamų gatvių asfalte. Protas čia nė prie ko, svarbu – įsavinti... Taigi, neverta atkasinėti senienas, kurios po 20 metų parodė buvus nieko vertos. Ačiū už pastangas ir įdomu, kad dar yra jaunų, turinčių empatijos jausmą gamtai – jos gyvasties žavesiui, žmonių“ (cituoju autorei leidus).

Vokiečių vertinimu, dvi kitos miesto tvarkymo sritys – miesto planavimas ir susisiekimo infrastruktūra – brangesnės nei aplinka ir miesto žaluma, ir joms skiriamos atitinkamai didesnės biudžeto dalys (didžiausia vokiško pyrago dalis tenka socialinei paramai). Vilniaus politikai mano kitaip ir perteklinio grožio nebrangina.

Kraštovaizdžio architektūrai taikydami „MINI-MAX“ formulę (didžiausia produkto kokybė mažiausiomis sąnaudomis) taip pat Vilniuje rastume objektų ar lauko erdvės fragmentų, kurie tikslingi, ekonomiški ir estetiški bei paneigia besaikį vartojimą (4–6 pav.).

Nuorodos:

Daujotaitė Irena: Apdriskęs žaliasis Vilniaus rūbas (1–2) (2006).

Hannover ist die grünste Stadt Deutschlands (2014-11-18). Garten+Landschaft.

Mindaugas Pakalnis apie grėsmę seniems miestų rajonams tapti getais arba rinktis klestėjimą (2023-02-08).

Schneider, J., Stiers, B., Wolschke-Bulmahn, J. (2015). 1890 bis 2015: 125 Jahre kommunale Grünflächenverwaltung und Gartenkultur in Hannover. Landeshauptstadt Hannover; Gottfried Wilhelm Leibniz Universität Hannover.

Wilms, T. (2019). Kommunales Grünflächenmanagement in Nordrhein-Westfalen. Dissertation zur Erlangung des akademischen Grades eines Doktors der Ingenieurwissenschaften (Dr.-Ing.) Technische Universität Berlin.