Nepriklausomos valstybės atstatymo aušroje vienoje miesto planuotojų konferencijoje (daug jų vyko) svečio iš JAV paklausė, koks mažiausias užstatymo tankis jo šalyje. Tik suvokęs dar gyvą buvusią padėtį, kai sovietų valstybė vienintelė šeimininkavo savo ūkyje, svečias paaiškino: kapitalistinėje demokratijoje ribojamas ne mažiausias, bet didžiausias galimas užstatymas. Privataus plėtotojo noras kuo smarkiau išnaudoti teritoriją turėtų būti varžomas, vadovaujantis visuotiniais miesto planavimo pradais.
Paskutinį trisdešimtmetį Vilniaus plėtotė vyko, politikams neiškėlus pagrindinių tikslų. Apie miesto tankinimą buvo kalbama kaip apie būtinybę ir gėrį, lyginant su Vakarų miestais, nepaisant gamtos sąlygų, istorijos, miesto struktūros. Sparčiai tankinamas miestas užtvindė slėnius, naujos statybos išdraskė žalumos plotus, išaugo transporto kamščiai. Tankesniam miestui reikia tankesnio gatvių tinklo, bet į tai neatsižvelgiama. Gyventojai sukyla, tik kai prieš jų pačių namų langus tveriama naujos statybvietės tvora. O kai kitiems užstoja šviesą, net smagu: „Vilnius atsinaujina“.
Urbanizacijos padarinius primena pasaulinės katastofos. Suėjo septyniasdešimt metų nuo Didžiojo Londono smogo, per kurį žuvo 12 tūkstančių žmonių. Miestus tankiai gyvenamuose upių slėniuose vis dažniau semia staigūs potvyniai, pasiglemžiantys gyvybių, niokojantys pastatus ir kitą turtą. Dėl to kalta ne gamta, bet žmogus, nepalikęs upei pakankamai vietos. „Jei visi statytų taip, kaip Vakaruose, Žemei būtų galas“, – pareiškė „Pritzker“ premijos laimėtojas Francis Kéré, pirmasis pasaulyje svarbiausią architektūros premiją laimėjęs afrikietis (2022).
Miestus vėdina žemės paviršiumi judantys oro srautai. Miesto želdiniai dalyvauja deguonies apykaitoje, tačiau šis medžių gynėjų vaizdžiai vadinamas „miesto plaučių“ vaidmuo nėra pats svarbiausias (Pilkauskas, 2019). Pasak miškininkų, vienas hektaras miško dieną pagamina deguonies, kurio užtenka aprūpinti 15–20 žmonių (Pauliukevičius, 1982). Deguonis patenka į miestus daugiausia per didelius susisiekiančius gamtiško pobūdžio plotus. Upių slėniai atokiau jūrų esantiems miestams iš tiesų svarbūs kaip žmogui plaučiai, nes jais iš aplinkinių miškų ir laukų atiteka grynas oras.
Vilnius įsikūrė Vilnios ir Neries santakoje prie stataus, palankaus gintis Medininkų aukštumos atragio, plito Neries slėnyje, peržengė dešiniuosius Neries slėnio šlaitus sudarydamas didelius stambiaplokštės statybos vienetus plynaukštėse. Lietuvos Vyriausybei 1991 m. panaikinus individualios statybos suvaržymus, miestas pasklido visomis kryptimis, o atgimęs laisvas statybų verslas netrukus persimetė į miesto centrą.
Tuomet vasarą, pažvelgus nuo Šeškinės šlaitų, Vilnius slėnyje atrodė kaip žydintis sodas, kuriame virš medžių iškilę bažnyčių bokštai ir negausūs kiti aukštesni pastatai (penkiaaukščius namus medžiai praauga). Kas atsitiktų Šeškinės mūrus perkėlus į Šnipiškes dešiniajame Neries krante? Neries slėnyje kauptųsi dūmai ir dulkės. Ir tai vis daugiau atsitinka...
Pirmas ryškus Vilniaus centro atnaujinimo ženklas buvo „Verslo trikampis“ – stambių biurų pastatų su aukštybine dominante kvartalas kairiajame Neries krante, prie šlaito tarp Žvėryno ir Pamėnkalnio. Tai gaivališkas kūrinys (nenumatytas ankstesniuose miesto planuose, bet valdžios paskatintas). Jis pablogino natūralų slėnio vėdinimą, o pagalbinė gatvė suraižė statų Neries šlaitą. Vėlesnis „Europos“ bokštas (verslo centras Europos aikštėje) iškilo, pralenkdamas anksčiau aprobuotą „architektūrinę kalvą“ dešiniajame Neries krante. Tąsyk miesto plėtros vairininkai į prieš 50 metų sumanytą Vilniaus plėtotę žvelgė tik vienu kampu – kaip į statybų vietą. O tai, kad bokštas nutraukia didelės šiaurinės miesto dalies ryšį su Konstitucijos prospektu, – nebuvo dėmesio centre.
Kai beveik prieš šešias dešimtis metų pagrindinės Vilniaus statybos planingai telkėsi dešiniajame Neries paslėnyje, smėlingose terasose (Lazdynai, Karoliniškės, iš dalies Viršuliškės ir kt.), tuo pačiu metu „eksperimentinė statyba“ plito Antakalnyje, siaurame Neries slėnio ruože. Aukšti pastatai užgriozdino Neries pakrantes ir sudarkė miškingus slėnio šlaitus. Atrodė, nebėra jokių galimybių teritoriją plėtoti į šalis. Tačiau per paskutines kelias dešimtis metų Antakalnio šlaitai tapo dar mažiau prieinami, o pakrantės – dar labiau užspaustos. Pavyzdžiui, T. Kosciuškos gatvės atkarpa, kur senoji gaisrinė ir kelios laisvai stovinčios buvusios vilos, dar išlaiko ryšį su upe, tačiau bus užstatyta per visą perimetrą, kaip jau įvyko kitoje atkarpoje. Lietuvos architektų sąjungos organas Architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba pritarė senosios gaisrinės sklypo detaliojo plano koregavimo sprendiniams ir daugiabučių gyvenamųjų namų komplekso projektiniams pasiūlymams, neatsižvelgdama į gamtos sąlygas: bus užstatyta ir žemutinėje, užliejamoje Neries terasoje esanti sklypo dalis – 12 metrų žemiau esamos gaisrinės.
Keičiasi Žvėrynas ir kitos jautrios vietos, žavėjusios Vilniaus savastimi – gamtos ir architektūros darna. Neries vingyje, tarp stačių šlaitų, žemės sklypai brangiausi ir blogiausiai vėdinami. Be atodairos kasamasi į šlaitus. Teršiamas ir vaizdas. Visuomenei nepavyko sustabdyti šventvagiškai „Misionierių sodais“ pavadinto naujų namų kvartalo greta pasaulinio masto Vilniaus misionierių vienuolyno ansamblio ant Išganytojo kalvos Vilnios paslėnyje. Kitą sykį Vilniaus miesto vyriausiasis architektas pagrįstai susirūpina fasado spalva, bet Misionierių naujadaru skersai šlaito suardyto senamiesčio silueto „nemato“ (Senamiestis – ne Lazdynai, kurių kraštiniai pastatai kerta šlaitą taip, kad statant kiekvieną sekciją reikėjo perkelti kraną, – senieji vienuolynai ir kitas nekilnojamas paveldas stovi išilgai aukščių linijų). Nugalėtojas statytojas gali džiaugtis parduodamų butų kainų rekordais. O kiek kainuoja prarasta barokinė Vilniaus senamiesčio panorama?
Neries slėnyje, priešais Lazdynus, iššoko sulig slėnio šlaitais „Verslo parko“ korpusai (pirmoji statybos eilė, 1 pav.). Dėl to žymus, kontrastingas gamtai sovietmečio gyvenamojo rajono kūrinys neteko jį išryškinusio žalio pjedestalo, o Vilnius praranda vis daugiau Neries slėnio. Vėl viliojantis, bet tuščias pavadinimas: „Verslo parke“ vyrauja pastatų tūriai, kurių šešėliuose skendi kiemai. Šis „parkas“ nelabai panašus į to paties pavadinimo objektą mūsų regiono sostinėje Varšuvoje, kuris užstatytų ir laisvų plotų santykiu yra daugiau želdynas tarp pastatų (2 pav.).
Neries slėnį toliau niveliuoja „prestižinio“ nekilnojamojo turto projektai. Paskutinis – 700 butų kvartalas prie „Litexpo“, kurio viena dalis numatyta užliejamoje upės terasoje priešais Vingio parką, o kita, panašiai kaip „Verslo parkas“, – prie miškingo šlaito (Karoliniškių kraštovaizdžio draustinio). Bet ar naujakuriai kvėpuos grynu oru?
Vilniaus „Ozo parko“ daugiabučiai pagal nuosavybės dokumentus – „rekreacinės paskirties“, nors iš tiesų yra gyvenamieji, o ne poilsio pastatai. „Laba diena, norėčiau trumpai paviešėti“, – pasibeldęs pasakys tūlas praeivis... Prieštaringos teisės sąvokos iškreiptai atspindi statybos tikrovę.
Vilnius ilgus amžius išlaikė prigimtinių slėnių bruožus. Per kelis paskutinius dešimtmečius tapo daug kur neatpažįstamas, prisipildęs aukštų pastatų. Užkimšus slėnius, nevyksta oro cirkuliacija, prarandamos kitos gerosios savybės. Miestų statybai tinkamesni kiti žemėvaizdžiai, ypač smėlingosios lygumos, kurių gausu apie Vilnių, o upių slėnius miestuose derėtų daugiausia naudoti poilsiui.
Nuorodos:
Pauliukevičius, G. (1982). Miškų ekologinis vaidmuo. Vilnius: Mokslas.
Pilkauskas, R. (2019). Miesto želdynų plėtotė. I dalis Miesto želdynai. Vilnius: Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga.