A.Maldeikienė. Kas įrodo, kad bus geriau?

Morta Vidūnaitė lietuviams paliepė liautis kompleksavus ir pažiūrėti į savo šalį iš kitos perspektyvos. Kad, pavyzdžiui, ir ramių bei sočių olandų. Dauguma jų, pasak autorės, šiaip jau yra „garsiai kalbantys rėksniai, kurių jaunimėlis per savaitgalines išgertuves po vidurnakčio masiškai vemia ir šlapinasi pagrindinėje miesto aikštėje“.

Dar ji liepė nesijaudinti dėl barakudų, kurios gaudo žilstelėjusius vyrukus, ir nustoti nerimauti dėl jaunystės ir tobulo kūno kulto, kuris klesti Niujorke ir kažkur Holivude. Prabėgtomis mestelėjusi, kad „krizė gal ir užsitęs, bet mažai tikėtina, kad mūsų šalis politiškai ar ekonomiškai nusiris žemyn“, paliepė būti patriotais ir atsistoti Lietuvos pusėn, žodžiu, nebekompleksuoti nei dėl Tėvynės, nei dėl savęs.

Mažai nutuokiu apie barakudų (tiek žuvų, tiek moteriškos lyties esybių) elgesio ypatumus, nesu olandų jaunimo laisvalaikio analitikė, dėl jaunystės nepergyvenu, — ji seniai baigėsi ir tai man patinka (pavyzdžiui, todėl, kad man, be penkių minučių močiutei prognozuotini vieni malonumai, o vaikaičio mamai — darbų darbeliai), kūno kultui jausiu alergiją bent iki tol, kol po „televizorius“ bėgios toks esą „pasitvarkęs“ vyrukas, kuris sudarkė Rotušės aikštę ir ten pastatė reto baisumo stulpelius.

Visas tas M. Vidūnaitės jausmų ir pasaulio pažinimo troškinys, pagardintas pamokslo padažu, kaip lengvai pateko į skrandį (atsiprašau, galvą), taip iš ten būtų ir pabėgęs, jei ne du dalykai. Patriotizmas ir apokalipsė.

Patriotizmas, pasak autorės, esą kažkaip atsiveria podraug su nekompleksuota savastimi, kai lengvai bei džiaugsmingai, tarsi per rožinį šydą, žvelgi į Tėvynės tolius. Bandau suprasti. Taigi stebeilyti, matyt, privalu kaip tame „Neregėtos Lietuvos“ albume, kur po labai brangios grožio ar, būkim tikslesni, aukščio operacijos nebejauti nei bulvių laukų, nei kaimynų rietenų dėl žemės, nei savo vaikystės ir mūsų visų gyvenimų po pilkšvu Lietuvos dangumi (trumpai drūtai, nejauti jokios Lietuvos, jokio jos sunkaus tikrojo grožio, mat visa jau yra padidinta ir visa nusiurbta), bet esi... na tokia pakylėta, tokia su perspektyva...

Tada matai kaip ta romantiška „elyto“ ponia, kuri rašo meilės eilėraščius, kartais triukšmingai skiriasi su vyru, darosi anas minėtas krūtų ir šlaunų gražinimo operacijas, bet šiaip yra nepaliesta jokios bjaurasties ar kokio ten pavydo, tad sklando svaigiose aukštybėse viršum visų tų purvinų dirvožemių ir sodrių buities kvapų.

Kitas žodis buvo žemiškesnis. Apokalipsė. Na taip, skaitau: „ekonomistė Aušra Maldeikienė vienoje televizijos laidoje paskelbė vos ne apokalipsę, kad esą po dešimties metų mūsų šalyje būsią dar blogiau.“

Apokalipse mane žalioje jaunystėje vadino jaunėlis brolis ir jo draugų būrys. Tad iš naujo priminta pravardė saldžiai nudiegė širdį. Vis dėlto amžius daro savo, tad įsijungė ir galva. Apokalipsės ta ekonomistė nežadėjo, bet dėl to, kas yra „blogiau“, ir ar bus anas „blogiau“ dar ir kaip gali pasiginčyti.

Kaip padalijamas Lietuvoje sukurtas produktas? Nacionalinių sąskaitų analizė rodo, kad Lietuvoje darbui (t.y. samdomiems darbuotojams) 2008 metais teko 44,1 proc. BVP pajamų (ES vidurkis — 48,4 proc., Danija — 56,3 proc.). Santykinė mokesčių našta samdomam darbui 2007 metais sudarė 32,3 proc. (16 vieta Europoje), palyginus su 34,4% vidutiniškai Europos Sąjungoje.

Neblogai. Bet va vidutinė mokesčių našta vienišam samdomam darbuotojui, kuris 2007 metais gavo 2/3 vidutinio atlyginimo Lietuvoje buvo 41,3 proc., kai ES vidurkis — 37,1 proc.. Darbo situacija Lietuvoje šiemet suprastėjo ir dabar prognozuojama, kad jo dalis 2009 metais sudarys tik 40,2 proc. (sumažės 3,9 proc.). 2010 metais prognozuojama, kad Lietuvoje darbo dalis bus tik 38,1 proc. (taigi per dvejus metus numatomas sumažėjimas sudaro net 6 proc.). Per tą patį laiką Danijoje prognozuojamas augimas nuo 56,3 proc. iki 57,2 proc.

Vis dėlto kiekvieno bėdos vis kitos. Verslui Lietuvoje 2008 metais teko 45,3 proc. pajamų (ES vidurkis — 39,8 proc., Danijoje — 29 proc.) Verslo pelningumas 2007 metais: Lietuva — 49 proc., Estija — 41,2 proc., ES vidurkis — 38,7 proc., JAV — 29,3 proc. Verkiantis (ar matėte šioje šalyje neverkiantį verslininką?) Lietuvos verslas 2009 metų antrąjį ketvirtį uždirbo tik 534 mln. litų pelno, bet kai prisimeni, kaip buvo... Ir dar tie mokesčiai, kuriuos vis DAR reikia mokėti. Santykinė mokesčių našta kapitalui Lietuvoje 2007 metais sudarė 12,1 proc. (26 vieta Europoje), palyginus su 26,9 proc. anoje euro zonoje. Čia yra kelios problemos. 26 vieta nėra pati paskutinė. Dar yra 27 vieta, kurios privalu siekti.

O be to tik prieš penkerius metus, 2002 metais, santykinė verslo mokesčių našta Lietuvoje sudarė garbingus 5,7 proc. (tada ten toje zonoje buvo 25,5 proc.), taigi paskutinė tendencija: kai gyventojai grįžta į 2006 metus, verslo laiko mašina sukasi greičiau — atgal į patogiausius 2002 metus. Ir todėl verslo palieptos kišeninės nomenklatūrinės profsąjungos bei kišeninė verslo valdžia skuba nacionaliniu mastu tartis — sumažiname verslui pelno mokestį 5 proc. nuo 20 proc. iki 15 proc., o smulkiam — dar daugiau, iki 7,5 proc.

Palyginimui mokesčių tarifai verslui kai kuriose klestinčiose šalyse, pavyzdžiui 6 turtingiausios pasaulio valstybės — 35,2 proc. (iš jų JAV 39 proc., Japonija — 42 proc.), BRIC — 28,3 proc. (konkrečiau: Brazilija — 34 proc., Rusija — 20 proc., Indija — 34 proc., Kinija — 25 proc.). KPMG tyrimas (paskelbtas šį pirmadienį) aiškiai rodo, kad mokesčiai verslui 2009 metais visame pasaulyje jau turi aiškią tendenciją didėti. Toje apžvalgoje tie KPMG rašo, kad dėl skubios reikmės didinti biudžeto įplaukas pasaulio šalių vyriausybės imasi aktyvių priemonių, kuriomis didinama tiek PVM mokesčio dalis, tiek plečiama pelno mokesčio bazė.

Lietuva eina kitu, nepramintu keliu. Matyt todėl čia galimas ir toks geras vaizdelis iš praktikos, ypač kai žvelgi iš verslo (ar tai tikrai verslas?) perspektyvos. Vaizdelis vadinasi „Vilniaus meras versus koks samdinys (mokytojas, pavyzdžiui)“.

2006 metais Vilniaus meras V.Navickas deklaravo uždirbęs 117207,39 Lt, o jo mokesčiai sudarė 1051 Lt. Jei tais metais koks samdinys mokytojas būtų tiek uždirbęs, tai biudžetui būtų atseikėjęs 37530 Lt, o Sodrai — dar 39851 Lt. Taigi 1051Lt palyginti su 77381 Lt . Kodėl? Lietuviška ekonomika (pagal tokį institutą) aiškina taip. Meras buvo verslininkas: jis gavo pajamų už nuomą ir verslo liudijimą. Mokytojas — samdomas darbuotojas. Jį “išlaiko” verslininkai. Taigi jis turi jiems atsilyginti bent jau mokydamas jų vaikus ir temdamas pinigėlius į biudžetą. Merui reikia gatvių, jis turi automobilį (ar gal automobilius?), du vaikus ir viešos paslaugos jam reikalingos. Kas už jas moka? Tas, kas jas teikia.

Vien 2000-2003 metais BVP Lietuvoje padidėjo 24 proc., darbuotojų darbo našumas — 20 proc., nefinansinių įmonių pelnas — 520 proc. (!); tuo tarpu vidutinis darbo užmokestis išaugo 9 proc., o minimalus — 5 proc. Viešai skelbtų tyrimų per pastaruosius metus nebuvo, tad pasakysiu tik preliminarią išvadą: dabar kapitalas laimi daug didesniu skirtumu.

Lietuvoje išlaidos socialinei saugai sudaro apie 13 proc. BVP (ES vidurkis — apie 29 proc.). Čia vienos mažiausių išlaidų pensijoms ES . Itin didelė socialinė atskirtis. Labai aukštas nelygybės laipsnis. 2007 metais net 61 proc. Lietuvos gyventojų turėjo riziką pakliūti į skurdo zoną (treti nuo pabaigos po Latvijos ir Portugalijos). Pagal vaikų skurdo lygį Europoje esame aukščiausioje rizikos grupėje. Kad tendencija nesusilpnėtų šiemet sumažinus gyventojų pajamų mokestį daugumai samdomų darbuotojų mokesčių našta sumažėjo 0,3-2,86 proc., bet va šeimoms, kuriose auga trys vaikai ta mokesčių našta padidėjo 0,96 proc. , o jei vaikų 5 — tai ir visus 4,58 proc.

Dar žinoma galima pakalbėti apie kokią tai ten socialinę darną, kažkokią gerovę, kažkokius ES dokumentus, įpareigojančius valstybes ir jų vyriausybes aktyviai atstovauti gerovės ir socialinės saugos idealus, galima prisiminti kažkokius šio rugsėjo Josepho Stiglizto ar Amartyos Seno tyrimus dėl gyvenimo kokybės vertinimo, ar kažkokias šių metų Nobelio premijas aptarti ir pamąstyti, ką anų laureatų darbai gali pasakyti Lietuvai, bet tiek to. Mes gi čia Lietuvoje, gerai žinome, kas per niekalas anos Nobelio premijos. Grįžkime prie ištakų — olandų šlapimo jų gatvėse. Argi yra kas nors, kas geriau įrodytų, jog dar turime, kur eiti. Ir ar yra koks geresnis argumentas, kuris paneigtų, kad nereikia kompleksuoti.

Bet kol Lietuvos bėdas spręsime užsimerkdami ir kažką vapėdami tema „O Amerikoje negrus muša“, tol sakiau ir sakysiu — bus dar blogiau. Tai vienintelis rimtas šio teksto sakinys, neskaitant tik oficialių čia skelbtų skaičių.