Žmogus nuoširdžiai sudėliojo, kaip „viršūnės“ praranda pagarbą paprastam žmogui, kaip nebegirdi, o jie yra tie, kurie žmogų girdi ir atliepia.
Tai mes mokėmės dar mokykloje – kai „viršūnės“ nebegali taip valdyti, kaip valdė, o „apačios“ nebenori taip gyventi, kaip gyveno, bręsta marksistinė revoliucinė situacija.
Retorika tvarkinga, jau girdėta, bet tvarkinga – „pirmyn, vergai nužemintieji, išalkusi minia, pirmyn, vaikai garbingosios komunos save iš skurdo išvaduos“.
Tik viena problema. Kai apie nuskriaustą paprastą žmogų, darbininką ir valstietį, skelbdavo Leninas, Če Gevara ar Roza Liuksemburg, galėjai patikėti propaganda, kad patys paskutinius marškinius atiduos ir duonos kepalėliu su paprastu žmogumi pasidalins.
Karlas Marksas rašė: „valdžia yra vieša, todėl atitrūkusi nuo tautos“.
Ramūnas Karbauskis rašo: „viršūnės pamiršta, kad valstybę kuria tauta“.
Leninas rašė: „Aukštesnės grupės savo pagerintą ūkį grindžia žemesniųjų nusmukdymu“.
Ramūnas Karbauskis rašo: „Būnant aukštumose prarandama elementari kultūra ir pagarba žmonėms“.
Jis gali patikėti ir Tomilinu, kuris tik tapęs Seimo nariu išbrido iš skurdo, nes Seimo nario alga ir darbo sąlygos vis dar daug kam atrodo tokia stebuklinga svajonė, kaip ISIS savižudžiui žadamos keturiasdešimt nekaltų mergelių dangiškuose soduose.
Jis gali patikėti Širinskiene, kuri puikiai atitinka marksistės revoliucionierės tipažą ir įtikina, kad ne dėl pinigų, o dėl mylimo vyro ir idėjų galvą galėtų guldyti.
Jis galėtų patikėti Aurelijum Veryga, kurio postas viduje neužmušė visuomenininko-revoliucioneriaus noro kautis su Didžiąja Alko ir Farma Pramone.
Jis galėtų patikėti Valium Ąžuolu, Kęstučiu Bacvinka, Zenonu Streikum, Kęstučiu Smirnovu. Jie yra paprastai paprasti. Dainius Gaižauskas yra toks paprastas, kad net specialiai rašybos klaidų palieka raštuose.
Jis netgi gali patikėti Jonu Jaručiu, kad kaimo barų-girdyklų tinklą turėjęs politikas reformavosi ir dabar visas tik už blaivybę.
Bet kaip paprastam žmogui patikėti, kai su juo tapatintis bando Ramūnas Karbauskis, kuris per savo įmones ir gimines valdo tiek žemės, kad paprastam žmogui vien pereiti pėsčiomis reikėtų dviejų mėnesių.
Kuris turi tiek turto, kad paprastam žmogui su vidutiniu atlyginimu reikėtų dirbti 2083 metus, kad tiek sukauptų. Kuris važinėja automobiliu, kurį paprastas žmogus gali tik pablizginti rankove, nes įpirktų tik po 10 metų nesiliaujamo darbo.
„O blin, koks kapitalas“ – kokiais 1879 metais būtų pasakęs Karlas Marksas.
Bet va va, jau girdžiu jus sakant, o konservatoriai – kodėl apie juos nė žodžio? Ar jaunasis Landsbergis jau toks vargšiukas, kad neverta net užsiminti apie 750 000 eurų vertybiniais popieriais virtusius. Nevargsta ir Dainius Kreivys, iš Seimo nario atlyginimo negyvena ir Kazys Starkevičius.
Girdžiu jus aiškiai ir gerai. Tik nei konservatoriai, nei liberalai niekada ir nesitapatino su paprastu žmogumi.
Gal ten prieš rinkimus varinėdami po regionus atsiveždavo skrajučių su raginimais atsigręžti į tyliąją Lietuvos daugumą, bet labiau pro forma norėdami sustiprinti kertinį elektoratą nei mėgindami įtikinti paprastą žmogų.
Labai sunku būtų kviesti „apačias“ pakilti ir kaltinti „viršūnes“ Gabrieliui Landsbergiui, kad ir kaip jis jautriai pasakotų apie nelengvą darbą Lietuvos ambasadoje Belgijoje ar į didžiųjų miestų rinkėjus susikoncentravusiems liberalams, kurių buvusio lyderio legendinė frazė, kad „už penkis tūkstančius litų į valstybinį sektorių dirbti eina bepročiai arba vagys“ saugiklius išmušė visiems paprastiems ir nepaprastiems žmonėms.
Ne, dešinysis sparnas Lietuvos save laiko politikos grietinėle, tepasi ja prieš miegą ir po jo, kad veido oda išliktų elitiškai skaisti ir to skaistumo neslepia.
Valstiečių gi lyderis mano, kad pabūti vilko ėriuko kailyje dar niekam nepakenkė. Ir realioje politikoje visiškai nesvarbu, kuo tu buvai anksčiau ar ką kalbėjai prieš tai.
Karbauskis galėjo prieš dvejus metus puikiai apsimesti reformatoriumi, švarių rankų politiku ir giedru žvilgsniu žiūrėdamas į kameras kalbėti, kad su darbiečiais ir tvarkiečiais skudurų nesumesime niekada ir jokiomis aplinkybėmis. Šiandien šast šast – kas čia krenta?
Sunku vakar buvo žiūrėti į „Delfi Dėmesio centre“ besikamuojantį Karbauskio pavaduotoją valstiečių frakcijoje Joną Jarutį.
Jis, tikriausiai, padorus žmogus ir galbūt vertina žodį ir jo vertę, bet štai sėdi pakištas po tanku ir lemena „Mes pažeidėme savo pažadą, lūkesčius, skaidrumą, bet mokslų motina yra matematika, dabar turime daugiau balsų“.
Karbauskis galėjo apsimesti skaidrumo ir vakarietiško parlamentarizmo šaukliu, bet šiandien jam tai netrukdo pritarti, kad valstybės pinigai būtų atimami iš neteisingai mąstančių socdemų ir atiduodami saviems socdemams.
Tad su penkiolika milijonų eurų turto ir dvidešimt tūkstančių hektarų žemių jam užsilipti ant savojo „Cadillac Escalade“ stogo ir „apačioms“ išrėkti – „tik mes, pasaulio darbininkai, didžioji darbo armija, tikrieji žemės šeimininkai, o ne dykaduonių gauja“ nesudaro jokių problemų. Donaldui tai vieną kartą išdegė, Ramūnui gali pavykti ir du kartus.
Haiku
Kam tos detalės
Su tavim, paprastas žmogau
Vieno kraujo aš