Bet procesija ateina ir praeina, o mes grįžtame prie įprasto gyvenimo. Bet ką daryti, kai ji eina, eina ir galo nesimato?
Kalbu apie Lietuvos futbolą. Kolega Nerijus Kesminas mediciniškai konstatuoja, kad po rinktinės fiasko savaitgalį prieš Juodkalniją Lietuvos futbolas mirė. Drįsčiau paprieštarauti.
Mes matome besitęsiančią Lietuvos futbolo laidojimo procesiją. Ji gali būti įtraukta į Gineso rekordų knygą kaip ilgiausiai trunkanti eisena. Ypač turint omeny, kad karstą nešantys federacijos žmonės patys jau yra moraliai mirę, tik niekas jiems to nepasakė.
Negalima sakyti, kad futbolas mirė dėl to, kad rinktinė gavo nuo juodkalniečių 1:4, nors statistika baisi. Net ne dėlto, kad patyrėm šeštą pralaimėjimą iš eilės. Ir net ne dėlto, kad vyrų rinktinės įvarčių santykis per dvejus metus yra košmariškas 6:41.
Dar niekada taip nebuvo. Niekada. Žinoma, pralaimėdavom stiprioms komandoms, pralaimėdavom ir vidutiniokams, bet taip beviltiškai ir pustuščiame stadione – niekada. Ir dar greičiausiai laukia du skausmingi pralaimėjimai, kol rinktinės sezono uždanga nusileis ir galėsim įsivertinti, kokiose FIFA reitingo žemumose murdomės.
Ne, Lietuvos futbolas mirė, nes nešantys jo karstą yra įsitikinę, kad tai ne laidotuvių procesija, o paradas. Ir paradui vadovauja jie.
Visko priekyje žygiuojančios dvi Lietuvos futbolo legendos – rinktinės treneris Edgaras Jankauskas ir LFF prezidentas Tomas Danilevičius arba bijo atsisukti atgal ir pasižiūrėti, kas juos kaip marionetes tampo už siūlelių, arba tikrai gyvena paralelinėje realybėje. Nes kaip kitaip gali suprasti tokius pareiškimus:
„Yra, kas vertina įdirbį“, – Jankauskas po šešto pralaimėjimo iš eilės.
„Daugelis žmonių ir organizacijų pastebi teigiamus poslinkius futbole“, – Danilevičius LFF konferencijoje.
Teigiami poslinkiai? Ar jie yra iš tikrųjų, ar federacijai kontrabandininkai tiekia labai kokybišką žolę? Atsiverčiu labai svarbų dokumentą – Lietuvos futbolo laidojimo knygą... tfu, tai yra Lietuvos futbolo didžiąją strategiją 2010–2020 metams, jos papildymą 2017–2020 metams ir ieškau tų teigiamų poslinkių.
Juk tai pagrindinis dokumentas, jį sukūrė tuometinis LFF prezidentas Liutauras Varanavičius, perėmė Edvinas Eimontas ir dabar papildęs vadovaujasi Tomas Danilevičius.
Juk iki tikslų įgyvendinimo liko metai su uodegyte.
Nacionalinė rinktinė. 6:41. Ir dar bus daugiau. Beje, 2010 metais FIFA rinktinių reitinge Lietuva buvo 55, 2017 metais – 149, šiemet kylam į 126 vietą ir esam dviem vietomis aukščiau už Andorą, bet, deja, nusileidžiam Malaviui. Paskutiniosios rungtynės turbūt mūsų į viršų irgi nepakels.
Jaunimo rinktinės. Čia irgi vaizdas nekoks. „Progresuojame ir žaidžiame vis geriau“ – dar vienas iš kosmoso transliuojančio U21 rinktinės trenerio komentaras po to, kai U21 vaikinai tik per pridėtą laiką išplėšė lygiąsias su vienais iš Europos futbolo grandų – Farerų salų jaunimo rinktine.
U17 rinktinė Europos čempionato atrankoje pralaimėjo visas tris rungtynes, įvarčių skirtumas 1:9, o jeigu žiūrėti visus 2018 metus, tai iš devynių žaistų rungtynių U17 patyrė devynis pralaimėjimas, įvarčių skirtumas 6:26. Tad ateitis šviesi.
A lyga. Strategija numato, kad iki 2020 metų vidutinis žiūrovų skaičius A lygoje bus 5000. Paskutinių kelių mėnesių A lygos turų rungtynėse žiūrovų skaičius svyruoja nuo 70 iki 350.
Pagal strategiją LFF turi tapti profesionaliausia sporto organizacija Lietuvoje su 30 profesionalių futbolo klubų (12 – A lygoje ir 18 – I lygoje).
Ypač profesionalus šiemet I lygoje atrodė išimties tvarka priimtas Klaipėdos „Koralas“, kuris nebaigė čempionato įmušęs 5 įvarčius ir praleidęs 90, o rugpjūtį į rungtynes atsivežė tik 10 žaidėjų, iš kurių puolėjo pozicijoje žaidė vartininkas, bet 25 minutę ir jis išėjo iš aikštės.
Atnaujintoje strategijoje žadėta iki šių metų gruodžio parengti visiškai naują lygų struktūrą. Tai iki didžiosios lygų revoliucijos liko dar pusantro mėnesio.
Pagal strategiją turi būti pasiektas 80 proc. futbolo organizacijų įvaizdis. Apie LFF mes sužinome tada, kai ten vyksta eilinis perversmas ir vieni prieštaringos reputacijos (čia švelniai tariant) veikėjai mėgina išmesti iš barščių kitus prieštaringos reputacijos veikėjus.
Tarptautinėje žiniasklaidoje Lietuvos futbolo vardas skamba sutartų rungtynių, žaidėjų vergijos („Stumbras“) ir rasistinių užgauliojimų (Paulinho) kontekste.
Strategija dar žadėjo, kad iki 2020 metų turėsime šešias nacionalines akademijas, 30 stadionų ir 2 nacionalinius stadionus.
Tai laiko dar yra, nors atnaujinta strategija renovuotą Kauno stadioną mums žadėjo iki šių metų gruodžio. Bet laiko dar yra.
Vienintelė galbūt geresnė naujiena, į kurią kabinasi futbolo karsto nešėjai – KKSD duomenimis futbolas yra populiariausia sporto šaka Lietuvoje. Tikrai, tas tūkstantis žmonių LFF stadione rinktinės rungtynėse yra tarsi populiarumo simbolis.
Jeigu ne „Sūduvos“ ir „Žalgirio“ maršai Europoje, prie kurių LFF niekaip neprisidėjo, galima būtų reziumuoti, kad Lietuvos futbolas sėkmingai krenta žemyn, kad net ausyse švilpia, o kiekvienas kaukštelėjimas yra tik laikinas dugnas.
Bet „daugybė žmonių ir organizacijų mato teigiamus poslinkius“.
Taip, procesijoje eina daugybė žmonių – nekvalifikuoti vaikų treneriai, iš Nacionalinės futbolo akademijos parodiją padarę amžinieji funkcionieriai, kriminaliniai elementai kone kiekvienos apskrities federacijoje, iš rankas kilnojančių bestuburių lėliukų sudarytas vykdomasis komitetas. O ko neiti – jeigu 2019 metais ketverių metų ciklui FIFA Lietuvai skyrė 4 milijonus dolerių. Yra ką pasidalinti.
Ir tas amžinasis klausimas – ką daryti? Jau matau, kaip laidotuvių dalyviai maloniai šypsosi. Laužykit galvas, laužykit, klauskit, ką daryti, o mums visi atsakymai jau seniai žinomi. Kaip sako sena LFF patarlė – „šunys loja, laidotuvių procesija eina“.
Nuoširdžiai nebematau jokio kito varianto, tik dichlofosinį. Kai po virtuvę marširuojantys tarakonai šypsosi, nes žino, kad nieko tu jiems nepadarysi, lieka dichlofosas.
Futbolo atveju dichlofosas galėtų būti nuodugnus, kiekvieną futbolo ir jo valdininkų kišenės siūlę iškratantis valstybinis auditas ir po to einantys vyrų juodais kostiumais vizitai.
Atrodytų, tai neįmanoma, nes valstybė negali kištis į federacijos veiklą – tai aiškiai deklaruoja FIFA statuto 13 ir 17 straipsniai. Jeigu valstybė kišasi, federacija būna suspenduojama, jos klubai nepriimami dalyvauti tarptautinėse varžybose. Ir tai gali tęstis tol, kol valstybė atsitrauks.
Panaši situacija pastaraisiais metais nutiko Peru, Gvatemaloje, Indonezijoje ir Kuveite. Kuveito atveju FIFA draudimas galiojo dvejus metus ir pasak jų spaudos, padarė didžiulę žalą šalies futbolo vystymuisi.
Tačiau pati FIFA sako, kad kiekvienas atvejis yra skirtingas ir jų pirmas žingsnis prieš skelbiant sankcijas yra raginimas futbolo federacijai ir vyriausybei pačioms išsispręsti savo problemas.
Jeigu įsijungia korupcijos elementas, tada situacija darosi dar įdomesnė, nes FIFA pradeda ieškoti sprendimų.
Gvatemalos pavyzdys. Neapsikentusi korupcijos futbole valstybė ėmėsi veiksmų – pradėjo tyrimus, 2015 metų gale iškėlė bylas federacijos vadovams ir galiausiai prezidentas su generaliniu sekretoriumi netgi atsisėdo pasėdėti.
Tarptautiniai tyrėjai surado tiek daug blogybių federacijos veikloje, kad rekomendavo ją suspenduoti. Ką padarė FIFA? Ji nustatė bandomąjį laikotarpį ir sudarė ekspertų komitetą, kuris turėjo įvertinti situaciją. Komitetas rekomendavo naujus visuotinius rinkimus, tačiau federacija atsisakė tai padaryti ir buvo suspenduota iki šių metų birželio, kai įvyko rinkimai, buvo suformuota nauja federacija ir vykdomasis komitetas.
Kitaip tariant, futbolo valdininkų grasinimai – jeigu mus nepadoriai liesit, FIFA jums parodys – nėra visiškai teisingi ir išeitis gali būti rasta:
1. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija inicijuoja visa apimantį Lietuvos futbolo finansų auditą ir informuoja apie tai FIFA.
2. FIFA stebi situaciją ir rekomenduoja abiems pusėms bendradarbiauti.
3. Paskelbiami audito rezultatai ir jeigu yra taip, kaip galima nuspėti, į procesą įsijungia teisėsauga, o FIFA formuoja komitetą situacijai įvertinti.
4. Geriausiu atveju teisėsaugos, valstybės, futbolo bendruomenės ir FIFA ekspertų bendrų pastangų dėka įvyksta LFF struktūrų performavimas ir atnaujinimas, blogiausiu atveju – LFF priešinasi visiems auditams ir permainoms, FIFA juos suspenduoja ir prasideda kova dėl interesų ir įtakos.
O gal net nereikėtų ir FIFA komiteto – jeigu LFF viršūnėlės ir vidurinėlės tokios korumpuotos, kaip gali susidaryti įspūdis, tai specialiųjų tarnybų vyrai turėtų veiklos iki kaklo.
Bet ar tai realu? Bijau, kad ne.
Taip ir kinkuos lietuviško futbolo laidotuvių procesija kaip Amžinasis žydas po pasaulį. Nuleidę galvas ir slėpdami patenkintas šypsenas.
Haiku
Tylos minutė
Mūsų futbolui skirta
Kiekvieną dieną