Dar anksčiau ten turėjo būti kapinės – nuskendusių sielininkų, nuskriaustų činovnikų, paskutiniųjų pagonių ar dar ko nors, bet turėjo būti kapinės ir turėjo būti koks nors prakeiksmas. Ir dar turėjo būti nemažai asbesto, suvaryto į Seimo sienas.
Nes kitaip nėra kaip paaiškinti tamsybės, chamizmo, priekabiavimo, blėnių ir promilių, besiveržiančių pro Seimo langus.
Lietuva, Dievo padėjimu du tūkstančiai septynioliktieji. Praėjo 99 metai nuo 1918 lapkričio 2 dienos, kai laikinoji Konstitucija patvirtino moterų teisę balsuoti. Mes dairomės į Skandinaviją ir viliojame Teslą, mes sakome – esame moderni ir energinga valstybė.
„Asmeniškai prašau tik vieno dalyko, gal šitą projektą gali pateikinėti ne moteris, kuri laukiasi vaiko“ – teškia valstietis Urbšys.
„Aš tikrai ne prieš besilaukiančias moteris, bet nesupratau gerbiamos Aušrinės, kas yra besilaukiantis žmogus?“ – antrina jam Skardžius.
Jeigu žiūrėti iš loginės perspektyvos, Povilo Urbšio pasiūlymas gali būti visai priimtinas. Bet tada būkite nuoseklūs. Besilaukiančios moterys nepateikinėja įstatymų, susijusių su embrionais ir apskritai gimstamumu, pensinio amžiaus parlamentarai nesiima nieko, kas susiję su pensijomis ir „Sodra“, blaivininkai apeina ratu alkoholio draudimo įstatymus ir panašiai.
O jei žiūrėti iš realaus gyvenimo – tai Urbšys taip tėškėsi į purvą, kad apdrabstė dar ir savo frakciją. Jei ji laiku nenusivalys – prilips.
Bastys dirba Rosatomui – „jis toks yra, čia jo charakteris“
Skardžius „rodo akytes“ – „jis toks yra, čia jo charakteris“
Balsys važinėja po miestą su 1.82 promilės – „jis toks yra, čia jo charakteris“
Antras bandymas irgi ne ką sėkmingesnis – atseit jis norėjęs apsaugoti parlamentarę nuo dviprasmiškos situacijos, į kurią ją įstūmė liberalų frakcijos kolegos.
Valstiečių ir žaliųjų frakcija visą dieną tylėjo ir sukruto tik vėlai vakare. Ne veltui viena valstiečių žaliųjų kandidatė į Seimą po rinkimų man prasitarė, kokį patyrė stresą atsidūrusi politiniame berniukų klube, kurio nariai gerai žino moterų vietą. Negi vienuolikai frakcijos moterų visiškai neužkliuvo bičiulio retorika? Ar joms tai jau įprasta politinė kasdienybė?
Na, sureagavo bent Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, kuris šiandien griežtai pasmerkė Urbšio pasisakymą sakydamas, kad jam tai absoliučiai nepriimtina žmogiškuoju požiūriu.
Penktadienį atsibudo ir Ramūnas Karbauskis, kuris išreiškė tokį savotišką apgailestavimą ir tuo pačiu unikaliais argumentais apgynė frakcijos bičiulį – „jis toks yra, čia jo charakteris, galbūt dėl darbinės patirties - sudėtingo darbo teisėsaugoje“.
Šiaip neblogas juodraštis ir kitiems Seimo nariams.
Pūkas priekabiauja prie moterų – „jis toks yra, čia jo charakteris“
Bastys dirba Rosatomui – „jis toks yra, čia jo charakteris“
Skardžius „rodo akytes“ – „jis toks yra, čia jo charakteris“
Balsys važinėja po miestą su 1.82 promilės – „jis toks yra, čia jo charakteris“
Seimo vadovai norėtų parodyti, kad ši tema jau išsemta, na, dar Etikos komisija pasvarstys ir nusiramins. Labai jie norėtųsi, kad jiems tai būtų.
Bet štai proga pilietinei visuomenei tarti savo žodį. Juk akivaizdu, kad Panevėžio Vakarinėje apygardoje į Seimą atvestas mužikas su charakteriu nei nori, nei ruošiasi keistis. Ir jeigu nutylėsime dabar, tai 2020 metais galime jau to ir neprisiminti.
Pradėkime nuo pirmo žingsnio – pasirašykime peticiją, reikalaujančią Seimo Etikos ir procedūrų komisijos principingai įvertinti Povilo Urbšio elgesį, o LVŽS frakciją Seime atsiriboti nuo Seimo nario ne tik žodžiais, bet ir veiksmais – pašalinti jį iš frakcijos.
P.S. Artūro Skardžiaus atsiprašymo jau nėra prasmės prašyti. Šiuo atveju reikia ne atsiprašymų, o dichlofoso.
Haiku
Dalia mužiko
Charakteris nelengvas
Dar bobos lenda