Džiaugtumėmės, jog Lietuvoje neva apginta žiniasklaidos laisvė?
Sunku patikėti, kad Teismas taip vienareikšmiškai atsakytų, kai Seimas pagal Konstituciją „tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas“.
Nors kai kurie konstitucinės teisės specialistai ir pasisakė iš anksto abejodami komisijos paskirtimi. Neabejotinai, kad Seimo narių grupė ir mes visi mažų mažiausia gausime vienu aspektu „taip“, kitu kuriuo aspektu – „ne“, kadangi iš visų parlamento funkcijų jo teisė klausti, domėtis, nagrinėti vis dar lieka konstitucinė.
Bet ar tai pakeis Seimo nario ir apskritai įstatymų leidėjo atsakomybę? Šiandien tik naivus gali sutikti, jog apskritai kreipimaisi į Konstitucinį teismą yra paskutinė Seimo nario informacinio aprūpinimo priemonė, nes visos kitos tariamai išnaudotos. Tai ne sužinojimo įstatymams tobulinti, o tarpusavio kovos priemonė.
O kadangi dabar naujas LRT finansinės veiklos patirčių etapas (gyventi be reklamos) nei buvo 2006 m., Teismui teks išsiaiškinti, kur čia Seimo statuto teisė pagal str. 25 ir 71 kurti komisiją ir „kontroliuoti, kaip vykdomi Seimo sprendimai, surinkti ir Seimui pateikti informaciją bei išvadas, reikalingas kilusiai problemai nagrinėti ir sprendimui priimti“ prieštarauja parlamentinei dvasiai ir idėjai.
Teismas, 2006 m. pasakęs, kad nacionalinio transliuotojo misija yra conditio sine qua non, išsamiai aptarė, ką ji reiškia komercinių (reklamos) veiklų kontekste.
Bet, negana to, net išaiškino praeities dalykus. Jau nelabai pasiginčysi su Teismu kad ir dėl šios istorinės išvados, nes tai galutinis „dixi“: „1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę buvo sudarytos pirmosios prielaidos Lietuvos radijui ir televizijai tapti visuomeniniu transliuotoju, t. y. vykdyti tą funkciją, kurią iki sovietinės ir vokiečių okupacijų daugeliu atžvilgių vykdė Valstybės radiofonas“.
Čia – atkreiptinas dėmesys – jau te netrikdo vienoda „visuomeninio transliuotojo“ ir „Valstybės“ sąvokų interpretacija ir nieko tokio, kad Radiofonas tada, autokratizmo ir visuotinės cenzūros metais, buvo tiesiogiai pavaldus vienai ministerijai, o vadovą tiesiogiai skirdavo politikas.
Teismas apskritai nuo 1927 m., kai buvo paleistas III Seimas, cenzūros konteksto nemini, vadinas, bylos atveju tai yra lyg ir nereikšmingas veiksnys. Ir neprikibsi, kad tokios interpretacijos nedera su šiuolaikine „žodžio laisvės“ samprata ir su aptarta jos „tradicija“.
Ši slinktis nuo sprendimų apie šiuolaikinį teisės aktą istorijos motyvų link tiesiog rodo, kad Seimo narių grupė, išsamiai klausdama Teismo apie tai, kas neduoda ramybės „dabar“, gali gauti mums visiems reikšminės informacijos, kuri vėl aprėps ne tik šiuolaikinės politikos, bet apskritai socialinių, humanitarinių mokslų sritis, net nepriklausomai nuo atliktų tyrimų ir publikuotų išvadų: pro bono publico, ką padarysi.
Aišku, visada galioja nuostata: gauni taip, kaip paklausi ir kada paklausi. Tai paliudija piliečių asmenvardžių rašybos pasuose klausimo nagrinėjimas: Teismas 1999 m. spalį nutarė, kad „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas“ (kitaip tariant, originali rašyba galutinai uždrausta motyvuojant: „Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla“).
Suprantama, anuo metu dar nepriklausėme Europos Sąjungai, nedirbome jos politinėse ir teisinėse bei teisminėse institucijose, o pasieniečiai pirmieji mokėsi skaityti užsienio pasus, savivaldybėse apskritai darbinti užsienio pilietį Axelį sudarant su juo sutartį atrodė egzotiška.
Tačiau 2014 m., pabrėžęs, jog „Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą nekeisdamas jo turinio“, tuo pačiu klausimu jau permetė atsakomybę ir teisę spręsti asmenvardžių rašybos pasuose ne pačiam Seimui, bet jo patarėjui – Valstybinei lietuvių kalbos komisijai.
Ir uodega pradėjo vizginti šunį, nes Seimo nariai patikėjo, jog tereikia sugalvoti, kaip čia padarius uodegą atsakinga, kad patys neliktų kaip nors pažeidę Konstituciją, užtat lenkams ir moterims atrodytų itin pažangūs. Nors Seimo nariams žiniasklaida irgi stengėsi uoliai padėti, o Prezidentė pasisakydavo už teisingą kalbos politiką, vežimas liko prie Seimo durų. Vis dar neaišku, kodėl? To Seimo narys Teisme jau nepaklaus.
Taigi kai Seime buvo pateiktas pasiūlymas kurti parlamentinę komisiją LRT finansams tirti, vieni Seimo nariai manė, kad jie turi tokią teisę žinoti, bet kartu reikšdami neapykantą transliuotojui, kiti bandė ir bando tokią teisę neigti, teigdami, kad taip politikai kišasi į žiniasklaidos veiklą. Gali būti, kad Lietuvoje yra išimtinė valstybės biudžeto sritis, kur įstatymų leidėjas negali paklausti, kaip tvarkomi viešieji pinigai ir Teismas, paklaustas, apie tai pasisakys.
Paklausdami Teismo 32 politikai mato štai ką: „Akivaizdu, kad Seimo nariai, valdančios koalicijos ir opozicijos atstovai, politinių partijų atstovai yra asmenys, kurie „turi savų interesų, susijusių su nacionalinio visuomeninio transliuotojo veikla, arba priklauso interesų grupėms (taip pat ir institucionalizuotoms), kurios turi būtent tokių interesų“, todėl Seimo nariai yra asmenys, kurie pagal Konstitucinio Teismo suformuluotą doktriną negali vykdyti nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos kontrolės, nes toks kontrolės metodas pažeidžia nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo konstitucinę vertybę“.
Žinoma, akivaizdu. Kur Seimo nariai neturi kada kokių interesų? Neišsprendžiama lacuna legis. Smalsu būtų, kokie patarėjai sukonstravo tokį prašymo tekstą pačiam Teismui tylomis pasijuokti. Mat klausime įrašytas ne vienas atsakymas, ir ne tik apie transliuotoją, ir ne tik apie doktriną.
Aišku, galima apversti posakį „Amicus Plato, sed magis amica veritas“, kai draugystė bus svarbiau nei tiesa, bet juk tai neturėtų galioti Seime.
Vieniems kitus ignoruojant taip ir ateinama į akligatvį.
Iš tikrųjų parlamentinė tradicija rodo, kad kuo labiau jo teisės žinoti apie biudžeto sąnaudomis išlaikomas sritis ribojamos, tuo vis mažiau lieka demokratijos ir didėja socialinė atskirtis. Neapsimeskime, kad to nematome už seniai netiriamų politinių ir verslo interesų užsklandos. Net tada, kai Lietuvos žiniasklaida juos aprašo – bet tegu pati ir nesistebi.
Parlamentinės kontrolės funkcija tebėra silpna, nes ir Seimas, ir antrosios bei trečiosios valdžios „profesionalai“, ir net žiniasklaida beveik kiekvieną kartą, siekiant kurio specialaus tyrimo, pirma pateikia pagrindinį „argumentą“, kaip sumenkinti šią prievolę: Seimo nariai neturi kompetencijų, todėl tirti negali ( ar tai būtų buvęs 2006 m. Saugumo departamento veiklos tyrimas, ar 2012 m., kai „sveiko proto dešinieji“ rašė: „Gal verčiau [...] banko bankrotą ir nusižengimus įstatymams tiria tie, kas turi tam reikalingas žinias [...]. Gana politikuoti, kurti komisijas“; o 2013 m. prokurorai netgi atsisakė parlamento komisijai, tyrusiai pedofilijos bylos aplinkybes, pateikti vaizdo įrašą).
Ir kaip tada JAV Kongreso komisija „drįsta“ tirti, pavyzdžiui, kariškių veiksmus? Tada, kai niekur kitur žmogus neranda durų – tik interesų stogą.
Gabrielius Landsbergis šioje komisijos sudarymo istorijoje atlaikė milžinišką šturmą, kadangi balsavo „už“ tokios komisijos sudarymą – sprendimas labai sunkus dėl kitų politinių aplinkybių, bet tik iš demokratijos aukštumų suprantamas ir įvertintinas.
Ypač ateityje, kai dabartinė opozicija teiks kokį pasiūlymą tirti biudžetinių lėšų naudojimo mechanizmą kurioje kitoje srityje. Tai dabar G. Landsbergis gali būti „nubaustas“ ir net nekviečiamas į laidas, bet gal jam leido jo patirtis ir išsilavinimas pamatyti perspektyvą ir nebūti tiesiog parlamente stumtelėtu „draugu“.
Tik štai opozicinė mintis konservatorių sparne susilpnėja veikiant ne greta, bet visai kitaip nei lyderis. Gal dažniau reikia tartis? Turėti strateginę veiksmų viziją? Nesitariant kirsti menkinant savo lyderio vaidmenį – menka parlamentarizmo pergalė, nors tie, kurie kreipiasi į Teismą dalimi paneigti parlamentarų teisę domėtis, irgi naudojasi konstitucine teise ir net prievole, tačiau jų klausimas iš esmės yra ne apie spaudos laisvę (kurios modernių laikų samprata, pasirodo, yra tokio pat turinio kaip ir, tarkime, 1938 m.!), o apskritai apie Seimo ir jo atskiro nario teisę paklausti. Tai yra dilema.
Abejotina, kad Teismas paneigtų parlamentinės kontrolės perspektyvą ten, kur yra valstybės biudžeto asignavimų valdytojas. O kad vėl pasisakys ir apie spaudos laisvės užtikrinimą – kas abejotų?
Netinkama forma, bet akivaizdžia teise naudodamasis Žygimantas Pavilonis teiraujasi apie bankų ir politikos sąveiką. Jei čia nebūtų asmeninio intereso tapti Prezidentu, būtų normalu. Bet ir Seimo narys, deja, kritikuojamas ne už klausimo formą. Ir juolab tai padarė patartas parinktų suinteresuotų kova patarėjų.
Todėl Andriaus Navicko tos pat srities klausimas dėl kito skandinavų banko yra keistas tik todėl, kad klausia apie akivaizdžius dalykus, su kuriais susigyvenome: jeigu tuose bankuose nebūtų kelių žinomų finansų ir ekonomikos ekspertų, tai apskritai kitur Lietuvoje žinovų nerastume – bent jau taip spėjame iš žiniasklaidos pastatytos viešųjų ryšių konstrukcijos. Net stebiesi, kad Seimo nariai kartais drįsta teirautis.
Naujokai. Ir tai primena neseną aplinkybę, kai vienas dienraštis (praeity – „visos mūsų mintys“) dalimi priklausė bankui, bet joks Seimo narys ir joks kultūros ministras (Seimo narys) pagal jo prievolę nedrįso pasakyti, kad taip pažeidžiamas įstatymas. Net bijojo paklausti – ar nebuvo akivaizdu? Mat laikraštis tada buvo didelis.
Taip, politikos naujokas gali atrodyti neatleistinai kvailai, kai stebisi, kodėl LRT teikia metų ataskaitas Seimo komitetui, o ne Seimui. Vadinas, nuo pat pirmos dienos nesidomi funkcijomis, bet tik mato uždavinį.
Tačiau ir mes tai matome. Ir galime vertinti, net jei nesame jo daugumos rinkėjai. Be paties blogiausio parlamento galios paklausti – kad ir koks jis ten būtų – neliktų ne tik LRT „Teisės žinoti“, bet apskritai teisės žinoti. Vienas parlamento vadovas mėgdavo pabrėžti Seimo valdyboje: „Džentelmenai, Seimo narys gali būti nepakaltinamas, bet jis turi teisę pasisakyti ir paklausti, nes jis atstovas“. Citata – iš atminties, neįrašyta protokole.
Deja, paneigiant įstatymų leidybos atvirumo principą, net paties Seimo nario teisė klausti įžūliai apribota: antai Seimo kanceliarijos, aptarnaujančios parlamentą, vadovė praneša Seimo nariui, kad jis negalės susipažinti su komiteto posėdžio įrašu! Taigi raštinė valdo. Jei reikėtų parengti stenogramą – su įrašu „darbo tvarka“ neabejotinai susipažintų kanceliarijos tarnautojos, tačiau Seimo narys G. Landsbergis – ne. Tad neaišku, kodėl tokiam dirbtinai sukonstruotam draudimui pašalinti neva reikia įstatymo pataisos, jeigu draudimas savaime absurdiškas žiūrint institucijų ir pareigūnų statuso.
Šiaip Seimo valdyba gali tik neleisti Seimo nariui vykti į komandiruotę pateikdama argumentų, kodėl, o jokių kitų parlamentaro veiklai užtikrinti ribojimų negali sukurti, nes netikėtai gali pažeisti visų Seimo narių teises.
Bent taip galima skaityti Seimo statute. 1997 m. Seimo valdyba priėmė principinį sprendimą – paversti Lietuvos įstatymų leidybos instituciją atvira ir parengti ryšių su visuomene strategiją.
Bet kas 10 metų vis atsiranda atvirų iniciatyvų apriboti jei ne žurnalistų (kaip 2007 m.), tai pačių parlamentarų veiklas.
Ne tik iš nežinojimo, kas yra parlamentas, bet ir iš didelio pasitikėjimo savimi ir noro kovoti suniekinant parlamentarizmo idėją, patiems sau ir ateities parlamentarams apribojant demokratines galias, o daugelį valstybės tarnautojų paverčiant konflikto įkaitais arba atpirkimo ožiais.
Tik interesai, nieko daugiau.
Autorius yra Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto profesorius, „Parlamento studijų“ žurnalo redakcinės kolegijos pirmininkas.