Mintyse, maldose, pranešimuose kiekvienas padorus žmogus yra su Jumis – tai normali pozicija.
Tačiau tas pats žmogus užduoda klausimą apie šiuolaikinę lyderystę demokratijose: ar ji turi požymį laiku formuluoti sprendimus ir juos taikyti, kad išreikštų veiklos kryptį, padėtų visuomenėms siekti rezultato, įgyvendinti tikslą? Tinkamai reaguoti į pavojus ir iššūkius? Aišku, tokiai filosofijai neturite laiko, bet kaip politinis lyderis savo elgesiu duodate atsakymą.
Rusija laužo bet kokius susitarimus. Jūs tai sakėte dar iki karo.
Ji seniai buvo pasirengusi planus užpulti Ukrainą, užimti Kijevą, Jus pašalinti.
Kiekvienam adekvačiam piliečiui šiandien tai pagaliau visiškai aišku.
Tačiau.
Kai Ukrainoje šią akimirką žudomi žmonės, tvinsta pabėgėlių srautai, ir net kyla branduolinės taršos pavojus, Vakarų Europos ir JAV valstybių vadovai, tarptautinių bendrijų LYDERIAI (kaip juos vadina medijos) vis dar laiko atvirus diplomatijos kanalus su Ukrainos priešu. Jie net karo sąlygomis laikosi p. Merkel sukurtos tradicijos: jie nori kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis su karo kurstytoju. Skambutis po skambučio į kremlių rodo, kad jie ne tik sutinka būti vis labiau žeminami melagingų atsakymų, nieko nauja neišgirsdami.
Paaiškėja liūdniausias dalykas: jie neturėjo anksčiau ir jie neturi šią akimirką, kai apšaudoma branduolinė jėgainė, savalaikio sprendimo, kad būtų kaip lyderiai per žingsnį į priekį. Tik palaukę, kol bus žuvusiųjų, pritaikė vadinamuosius ekonominių „sankcijų paketus“. Iš tikrųjų kremlius jiems pirmas diktuoja veiksmus: jis pameluoja, kad nepuls – „lyderiai“ laukia, kad nepuls, nepaisydami žvalgybos duomenų; jis pameluoja, kad nori tik apsaugoti Luhansko ir Donecko stribus – jie tiki, kad taip ir yra, o tada stebi, kaip bombarduojamas Kijevas. Įvairių tarptautinių darinių posėdžiai baigiami smerkimais. Apskritai parodomojo dėmesio, palyginti su 2014-aisiais, kai neužteko drąsos JAV laivui tinkamu momentu, vos pabėgo prokremliška valdžia, įplaukti į Ukrainos uostą, pakanka.
Vieša erdvė tuo dėmesiu užpildyta. Baiminuosi tik, kad mes neapsiprastume su karu, jeigu tai bus vadinama lokaliu karu arba dvišaliu konfliktu. Visa, kas buvo pranašiška, Jūs pasakėte šių metų Miunchene. Gavęs daug plojimų. Momentinis reagavimas ten atrodė kiek geriau nei 1938-aisiais, teikė vilčių. Tačiau gaila, kad Jūsų perspėjimą suprasti Europos Sąjungos salonų politikams ilgai trunka...
Matyti Jūsų apgailestavimas.
Jūsų bičiulis Andrzejus, nepaisant stiprios teikiamos pagalbos iš Lenkijos, lieka susaistytas bendrų NATO sprendimų principų.
Pasauly matyti baimės, kad Ukraina naikinama, nes ji gina Europą. Nežinia, ar tas jausmas apima kitus Vakarų lyderius, nes jie kartoja, kad susirūpinę.
Kadangi Lietuva išėjusi skaudžią Sausio 13-osios pamoką, jos gyventojai prisimena tą informacinį karą, per kurį iš Maskvos buvo šmeižiama, kaip esą „savi šaudė į savus“, kad parlamento ir valstybės vadovas jau tą naktį pabėgo, kad Lietuva neturės iš niekur jokios paramos...
Tik orus supranta, jog paramos be galo neturi prašyti – padorūs kaimynai patys reaguoja ir ją teikia. Tikėkimės, kad Jūsų skambutis p. Bidenui buvo lemiantis naują konkretų sprendimą.
Tiesa, pirmas dalykas, kuris buvo pasiūlytas Vakarų ,,lyderių“ – tai sudaryti galimybę Jums saugiai pabėgti. Jiems nė į galvą nešovė, kad galite pasiryžti likti su Tauta. Kad mes matysime para po paros, kaip kimsta Jūsų balsas po nemiegotų naktų, bet negęsta Jūsų ryžtas ir Jūs išliekate toks pat atviras. Gali būti, šis vaizdas ne vieną ir stebina – ypač tuos, kurie netikėjo Ukrainos pasirengimu kautis ir nė nemanė, kad Valstybės vadovas šitaip vykdys duotą Priesaiką. Kurie save įtikinėjo, kad „yra XXI amžius“, kad „nepuls“.
Vasario 23-ąją savo armijos dienai transliuotame koncerte Rusija jau buvo užkodavusi karo pranešimą. Ką padarysi, jei Vakaruose niekas iš politikos lyderių neįžvelgė, jog šitas kremlius yra iš Stalino epochos: jei jie nepaisė analizių, tik interesų. Pakaktų paminėti tik vieną asmenį – 2001 – 2022 Europos istorijos kūrėją Schrioderį: ko gero, jis regėjo Petrą I...
Tik aukštos moralės asmenybė gali kreiptis į rusų motinas, kad pasiimtų savo atsiųstus, nelaisvėn paimtus „vaikus“ (bernai, neatsisakę okupacinės užduoties ir pagauti pasakojantys jiems sukurtą legendą, kad jie nieko nežinojo, kur ir ką darys, gavę kovinių šovinių pratyboms!). Jūs siūlote toms motinoms daryti viską, kad nebūtų atsiųsta naujų „vaikų“, o tuo tarpu tikriausiai kiekvienas ukrainietis šiandien linki keršto tiems, kurie davė įsakymą pulti ir tą įsakymą vykdo arba jį remia.
Aišku, ši aplinkybė labiausiai siutina kremlių: visiškai uždaręs Rusiją nuo objektyvios informacijos, jis pats ją turi ir todėl supranta, kad Jūs tapote uola. Tai nėra perdėtas įspūdis. Kad Jūs nebe artistas politikoje, o pavyzdį savo kariams ir pasaulio visuomenėms rodantis lyderis.
Jūs taip pat matote, jog Europos miestuose reprezentaciniai pastatai apšviesti žydra ir geltona spalvomis. Tai labai gražu – tai mielas akims ženklas, kad oficiali įvairaus lygmens Europos šalių valdžia su Jumis. Žmonės apsigobia Ukrainos vėliavomis. Daugelyje žinomiausių salių prieš koncertus ir spektaklius atliekamas Ukrainos himnas. Televizijų laidų vedėjai įsisega Ukrainą palaikančius ženklus. Tai, viena vertus, normalu: pagaliau Jūs matote, kiek pasaulyje paprastų žmonių su Jumis. Rusija blokuojama kaip šalis. Šimtai vyksta, Jūsų pakviesti, savanoriškai ginti Ukrainos. Savanorystė padėti pabėgėliams, finansinė parama tapo pasaulio reiškiniu.
Tai turi priblokšti kremlių, nepaisant jo nurodymo šmeižti savanorius, kad jie tėra „užsienio samdiniai“.
Kita vertus, kodėl mums turi rūpėti šiandien, ką mano ir ką pasakys kremlius? Nes jis pasakė. Nesuprantu drauge su Jumis, apgailestaudamas, kad tai kiekvieną rytą rūpi išgirsti ponams Macronui, Johnsonui, net p. Bidenui. Stiprūs ir galingi vis dar sunerimę laukia po kiekvienos nakties... Esu tikras, kad tos inspiruotos derybos, arba naujo formato „slavianskij bazar“, tėra rusų primetamas žaidimas, vadinamas procesu, kad ir toliau turėtų laiko brautis į Ukrainą. Bet, kaip sakote, vis dėlto geriau kalbėtis nei šaudyti – tačiau kaip tik tokia „derybų“ eiga ir yra kremliaus atsakymas Vakarams.
Eiliniam žmogui kyla naivus klausimas: jei Zaporožės jėgainė šį rytą gesinama ją apšaudant, jei bet kuri dar jėgainė gali būti rusų pažeista, ko verta trunkanti Vakarų baimė teikti realią karinę pagalbą... Neabejojant oficialiosios Ukrainos skelbiamais duomenimis apie Rusijos nuostolius, tas logiškas klausimas keičiamas kitu: kiek lauks, kad suteiktų puolamąją ginkluotę?
Taip, Jūs pagrįstai įspėjate: Baltijos šalys būtų kitos, jei Ukraina liktų užimta. Nors mes esame tikri Ukrainos pergale, pernelyg skaudu stebėti, kas vyksta. Ir pasaulio vadovams, jei jie lyderiai ir jaučiasi galį būti per žingsnį priešakyje, atėjo metas nuspręsti, kaip įveikti užpuoliką.
Kiekvieną vakarą galvoju apie Jus, linkėdamas pasauliui Jus išvysti vėl sveiką, saugų Ukrainos priešaky. Tesaugo Dievas Jus, Jūsų šeimą ir Jūsų karius, pone Prezidente!
Laiškas parašytas kovo 4 d.