Ją sukūrė ir atidarė grupės disidentų Rygoje, Taline ir Vilniuje – prie Adomo Mickevičiaus paminklo, prabilusių apie Ribentropo-Molotovo pakto PASEKMES ir jų likvidavimą.
Prie paminklo – keli šimtai, kiti – priešais, anapus „Tiesos“ gatvės, nedrįsdami jos peržengti.
Tie žmonės LIKIMO valia niekada nebus nepriklausomosios Respublikos valdžioje, bet – kurie gyvi – šiandien, 2019 m., gali savo drąsa didžiuotis klausydamiesi saugumui skirtos „Valdo Adamkaus konferencijos“ dalyvių. Nepaisant, kad kai kurie svečiai sako, jog vis dar esam „pereinamajame laikotarpyje“.
Tada visi – kas iš Šiaulių, kas iš Kauno ar Vilniaus, buvo nufilmuoti, KGB apklausti, o dirbantieji – atleisti. Žinoma, pirma darbovietėse surengus viešus susirinkimus – pasmerkimus. Iš kur JAV žurnalistei Ann Cooper, dalyvavusiai rugpjūčio 23-osios mitinge, buvo žinoti, kad taip nutiks jai išvykus: atrodė visai vieša „perestrojka“. Ypač spaudoje.
„Buržuazinių nacionalistų išsišokimas rugpjūčio 23-čią dieną taip ir buvo visoje Lietuvoje suprastas – išsišokimas, provokacija (...), – prabyla populiariausio – „Gimtojo krašto“ savaitraščio vyriausiasis redaktorius, – Š.m. rugpjūčio 23-oji netaps nei žymia data, nei kokiu nors posūkio tašku. (...) Ji tiek pabaltijietiška, kiek Disneilendas“.
Taip, rugpjūčio 23-oji – ne Kūčių tema. Juolab kad pats SSKP CK generalinis sekretorius netrukus Kremliaus tribūnoje pareiškia: „Ypač aršūs tie, kas nepatenkinti Antrojo pasaulinio karo išdavomis – politinėmis, teritorinėmis ir socialinėmis, kas ir toliau svarsto, kaip jas ištaisyti.
Todėl jie suinteresuoti apversti istorinę tiesą aukštyn kojomis, nugludinti priežastinius ir pasekminius ryšius, suklastoti chronologiją. Šiuo atžvilgiu jie naudojasi bet kokiu melu, norėdami Sovietų Sąjungai suversti kaltę dėl Antrojo pasaulinio karo, kuriam kelią tariamai atvėrė Ribentropo-Molotovo nepuolimo paktas“.
Bet paskui – šimtatūkstantinės minios 1988–1989-ųjų mitinguose Vingio parke ir BALTIJOS KELIAS.
Stebuklas
Spontaniška susirinkimų galia svaigina nuo Tiesos, Laisvės ir Vienybės: „Nežinantys savo istorijos yra VAIKAI“. O „žinantys“?
Kodėl trise – KGB filialo Lietuvoje vadovas, cenzūros įstaigos viršininkas ir buvusiųjų stribų veteranų organizacijos pirmininkas kreipiasi į Lietuvos KP CK? Pašiurpę, kaip rajonuose spauda APVERTĖ ISTORIJĄ: „liaudies gynėjus“ vadina banditais, o šiuos – kovotojais.
Pasirašiusieji vardina vieną po kito Molėtų, Kaišiadorių, Kretingos, Panevėžio, Kauno, Šiaulių, Skuodo laikraščius, kurie juk priklauso LKP, o liudija ne taip, kaip turėtų!
Nei Lietuvoje, nei tarp išeivijos užsienyje nepopuliarus laikraštis „Į komunizmą“ (!) vaizduoja liaudies gynėjus „tiesiog sadistais“! Stingdamas nuo to, kad partiniai komitetai „prarado vadovavimą spaudos organams“, KGB vadas su šalininkais prašo šviesiausiąjį CK „pertvarkyti“ darbą „spaudos ir kitose masinės informacijos organuose, sustiprinti drausmę redakcijose“.
Potvynis
Pasiekia kiekvieną, kuris nepasirašė Ribentropo-Molotovo slaptųjų protokolų, net apie juos nežino ir neišmano, bet juos uoliai vykdė.
Vien iš Šakių rajono ir Kudirkos Naumiesčio trisdešimt šeši buvę stribai, saugumo tarnautojai kreipimęsi į Vidaus reikalų ministrą aiškina, kad „deportavimas minėtais metais buvo taikomas kaip kovos su tarybų valdžios priešais priemonė, neturinti tikslo nužudyti, sunaikinti gyventojus, o tik izoliuoti aktyviai tuo metu kovojusį prieš Tarybų valdžią pogrindį“.
Juos išgąsdina baudžiamosios teisės specialisto Jono Prapiesčio komentaras „Atriškite teisybei akis“, kad stribai turėtų būti už pokario nusikaltimus teisiškai persekiojami.
Todėl, paveikti J. Prapiesčio straipsnio, iš Klaipėdos miesto ir rajono į šviesiausiąjį „CK“ kreipiasi net 350 „buvusiųjų“ enkavedistų-emgebistų, kurie, paaiškindami Molotovo-Ribentropo istoriją iš savo marksistinių-stalinistinių pozicijų, primena: „Lietuvos komunistų partijos ir Ministrų tarybos nutarimu 1947–1949 m. m. šiose deportacijose dalyvavome ne tiktai mes, bet taip pat apylinkių ir valsčių tarybiniai-partiniai aktyvistai, apie ką užsimena laikraštyje „Sovetskaja Litva“ Partijos istorijos instituto direktorė gerb. Kašauskienė“.
Taigi keli šimtai nuo Klaipėdos priminė vietiniam „CK“, kad už sklandų trėmimų organizavimą, represijas ir žudymų operacijas atsakingi visi valdžių piramidėje: taigi buvusiųjų, kurie kovojo su ekstremistais, nacionalistais, fašistais tūnodami ir regzdami protokolus bei ataskaitas biurų, komitetų, tarybų, redakcijų kabinetuose, – ne ką mažiau.
Daug daugiau nei kad rašiusiųjų į Vilnių, į Maskvą. Kur jie dings? Ką jiems su TOKIU istorijos pasakojimu daryti?
„Baltijos kelias“ parodo, kad niekas nepamiršta ir Tiesa išsiveržė.
Kai atsirandi jame 1989-aisiais, neklausi kodėl. Nes ir tas, kuris yra kartu ar greta tokiame renginyje, neturi siekio tiesiog „užsiregistruoti“.
Euforija
Tačiau ji praeina. Ir lieka pagavus istorijos dvelksmas. Kitiems – skersvėjis, traukiantis pro tą Arką, nebepaleidžiantis daugiau kaip tris dešimtmečius: Ribentropo-Molotovo pakto PASEKMĖS skrodžia ne tik užsienio politiką.
„Baltijos kelias“ nubraukė dailų istorijos pasakojimą pagal „svetimi“ – „savi“: kas šiandien besigirs antpečiuotu generolo ar tiesiog bebaimio „liaudies gynėjo“ atvaizdu šeimos albume?
Bet nutylėjimu istorijos skrynios neužtrenksi: nei čia, nei gretimose Europos šalyse.
Jei kas ima krapštyti – tai, pagal Grassą, tiesiog lupa svogūną. Nemalonu.
Gal todėl tuoj po Nepriklausomybės pramoginėje televizijos šou laidoje išnyra tokia „Patrioto-idioto“ lėlė: seniokas, ką ten. TOKIEMS tik ir lupti... Taiklus sprendimas norint marginalizuoti, bet nepiktai – su humoru. Maloniai.
O vis dėlto TIE įslenka į kai kurių miestų savivaldybes ir suteikia tarpukario, karo, pokario herojų vardus gatvėms, prikabinėja paminklinių lentų, pastato paminklų. Randa paniekintųjų kapus, nes atsimena, kad tai jie norėjo likviduoti PASEKMES. Ir šitaip palieka naujus ženklus, kurie pasakoja kitą PASEKMIŲ pusę.
Tada juokas praeina.
Randasi kažkoks anyway „europietiškas požiūris“: su LSSR istorijos ženklais galima tylomis sugyventi, nes „žiūrėkim į ateitį“, tačiau be Ribentropo-Molotovo pakto aukų, nes tai esą visuomenę... priešina.
Iš principo geranoriškas požiūris – nesipykti su televizoriumi, nes kiekvienas gyvename su skirtinga patirtimi. Pakaks, kol gyvi, susibūrimo Ariogaloje.
Taigi istorijos pasakojimas ima tekėti supaprastintai: gal 1940-aisiais SSRS kūrybiniai bendradarbiai ir „vežė saulę“, bet iki tol buvo geri rašytojai ir... nebuvo antisemitai.
Influencingi baristos antisemitizmą greitai greitai sumaišo su nacionalizmu ir išeina toks pavojingas kokteilis, jog visame pasaulyje galima varpais duoti – neišblaivėsi. Bet išvada: štai „patriotai-idiotai“ kokią košę užvirė!
Tada pro Arką į triukšmingą barą įsliūkina vaiduoklis: „Duoti ryžtingą atkirtį ...elementams“.
Su juo šoka polemizuoti vienas istorinės žurnalistikos autorius: „ISTORIKAI NENAUDOJA DALIES ŠALTINIŲ“.
Ir prašom – išsamus atkirtis, įvilktas į naujovišką ideologinio užkrato teoriją: „Fašizmo idėjinis paveldas kabo virš viso Lietuvos politinio lauko kaip rūgštaus lietaus debesis“ (citata, 2019, bus verčiama į ES kalbas).
Įrodymai? Ogi skvere Nežiniukas iškėlė plakatą: „Ar čia Šiaurės Jeruzalė?“ Kur žiūri partijos!
Čia Hannos Arendt bene nuosekliausiai išnagrinėtos antisemitizmo ištakos ir istorinė nacionalizmo problema neturi paklausos, deja.
Visa tai – seni metodai, kaip ir paminklinės lentos nuplėšimas: valdžioje viską žinai geriau, ypač apie tuos, kurie nužudyti. Juoba esi istoriškai švarus, net ne disidentas, užtat šaulys – vadinas, taikliai objektyvus.
VAIKAI užaugo: jiems nereikia žinoti Dievo žaislų.