Prezidentė ne skaito, o sako. Vadinas, žino, ką kalba.
Lietuvoje negalėtume pasakyti, kad nepažįstame Anglijos filosofo, bet tikrai čia nėra atskleista, jog Estija remiasi jo įžvalgomis. Juk tai atrodo nepraktiška – gyvename ne XVII a.? Jei imtume skaityti J. Locke`ą, atrastume, kad politinis elitas turi skirti nebylų žmogaus pritarimą valdžiai nuo akivaizdaus (kai nežinia, ką reiškia ir kaip ilgai gali trukti nebylus asmens pritarimas valdžios nustatomoms taisyklėms).
Įdomu stebėti Estijos vadovų komunikaciją, nes ji dažnai būna įvilkta į intelektualų kailį, ypač prezidentų atvejais.
Europos analitikas Edwardas Lucasas, nagrinėdamas Vidurio ir Rytų Europos lyderius, pastebėjo, kad K. Kaljulaid įkūnija „optimizmą ir atvirumą“. Turėti filosofinį pamatą – iš tikrųjų tik vienas iš optimizmo požymių. Ir dar jis pabrėžia, kad prezidentė esanti dalykiška.
Jei ką E. Lucasas ir praleido, tai nežymiai. Tarkime, faktą, kad K. Kaljulaid dar pernai trumpai šnektelėjo su Vladimiru Putinu Paryžiuje, per Pirmojo pasaulinio karo sukakties minėjimą. Ir tada, manykim, sutarė susitikti Maskvoje.
E. Lucaso tekstas nėra vien apie moteris lyderes, nors „antrąja ambicinga figūra“ jis apibūdina rumunę Laurą Codruța Kövesi, o trečia – slovakę Zuzaną Čaputovą.
Jis kalba apie politinės lyderystės reikšmes tarptautiniu lygiu, kurios sukuriamos turint pažiūras, principus, paklojamus remiantis išsilavinimu ir idėjomis.
Užsienio žiniasklaidos šaltiniai teigia, kad K. Kaljulaid jaučiasi lygiavertė kitų šalių vadovams, ypač Šiaurės šalių, todėl į priekaištus dėl susitikimo Maskvoje replikuojanti: „Klausimas skamba lyg mes turėtumėme nepilnavertiškumo kompleksą.“
Iš tikrųjų neturi: ir be jokių aukščiausio lygio susitikimų 2014-aisiais pasienyje pagrobtas Estijos saugumo pareigūnas Estonas Kohveris 2015-aisiais buvo išmainytas į sulaikytą Estijoje Rusijos šnipą.
Atmosfera atrodo taip: K. Kaljulaid ir Rusijos prezidentas vis pasikeisdavo naujametiniais sveikinimais, bet Kremliaus paskelbiamame Rusijos prezidento siųstų sveikinimų sąraše Estija vis tiek nebūna įrašyta – kaip ir kitos dvi Baltijos šalys, kurių vadovams atvirukų V. Putinas nesiunčia.
K. Kaljulaid gal nėra naivi, kad norą susitikti su Rusijos prezidentu pateiktų kaip asmeninę užgaidą: gavo kritikos šalies viduje, jog apskritai susitikinėti negerai ir perspėjimų, jog susitikimo metu gali būti klaidinama, o po susitikimo bus paskleista dezinformacijos „pagal D. Peskovą“ .
Kitaip tariant, pati pirma turėtų pranešti apie susitikimo rezultatą.
K. Kaljulaid dabar jau teigianti, pagal Err.ee, kad, turint skirtingą vertybinį pamatą, „net jei vargu ar mes dėl ko nors sutarsime, turime kalbėtis“.
Taigi žinanti, kad Maskvoje susitiks dvi priešingos filosofijos: „jos“ J. Locke`as ir Ivanas Iljinas – rusiškojo fašizmo teoretikas, su kurio įžvalgomis tapatinasi dabartinis Kremlius.
2006-aisiais, kai Rusijos prezidento pranešimo rašytojai įtraukė bolševikų išguitojo mąstytojo citatą, kad „kareivis liudija Rusijos tautos vienybę, rusų valstybės valią, jėgą ir garbę“, gal dar ne kiekvienam buvo aišku, kurlink veda tokie aukštinimai.
Timothy Snyderio nuomone, gali būti, kad nepastebėjome, kaip Iljino idėjos šiuolaikinėje Rusijoje buvo sureikšmintos nuo pat jo palaikų perlaidojimo Rusijoje.
Galbūt taip nutiko todėl, kad, pagal T. Snyderį, liekame „neišvengiamumo nelaisvėje ir manome, kad idėjos neturi reikšmės“ („The Road to Unfreedom“).
Juk kitaip vargu ar V. Putinas būtų buvęs primygtinai kviečiamas prieš devynerius metus į Lietuvą, nors į nepriklausomas Baltijos šalis jis niekada neatvyks.
Ir štai K. Kaljulaid dabar teigia: „Mes daug kalbame apie Rusiją, nemanau, kad pernelyg mandagu yra nekalbėti su Rusija.“ Taigi esą kalbėsis apie sankcijas Rusijai, kurių taikymą palaiko, apie karą Ukrainoje, trunkantį nuo 2014-ųjų. Kadangi „susitikimas su Putinu neturi paslėptų tikslų“, tai ką jis pakeis?
2014-aisiais V. Putinas citavo I. Iljiną: „Kas myli Rusiją, tas turi linkėti jai laisvės; pirmiausia laisvės pačiai Rusijai, jos tarptautinės nepriklausomybės ir savarankiškumo...“
E. Lucasas, minėdamas tokias lyderes kaip K. Kaljulaid, bandė parodyti, jog štai Europoje esą gali vyrauti sveikas politikos protas esant adekvačiai visuomenės lūkesčiams filosofijai, kad nenutiktų kaip „tamsuoliškoje periferijoje“, kurią apžvalgininkas mato vos nusileidęs Lutono oro uoste.
Ir neatimsi: net ignoruojant „Brexito“ temą, Londonas štai turi po Skripalių nuodijimo ekshumuoti dar ne vienus palaikus ir tirti, ar daugiau žmonių nebuvo nužudyta Rusijos agentų.
Kitaip tariant, tai Vakarų požiūrio apie „neišvengiamumą“ pasekmės.
Lengva griežtai kritikuoti arba girti Estijos prezidentę lyg ji būtų vienišas išsišokėlis, nederinęs savo pozicijų ne tiek su J. Locke`u, kiek su kitų Europos Sąjungos šalių pozicijomis.
Jeigu ji tik mandagumo vedina pasimatys su Rusijos lyderiu, nes norinti atidaryti restauruotą savo šalies ambasados pastatą, tai kuo ji atrodys blogesnė už Islandijos prezidentą Guðnį Jóhannessoną, nuvykusį į Maskvą ne tik pasišaipyti, kad jų šalis turinti geriausią futbolo komandą?
Suomijos prezidentą Saulį Niinistą, norėjusį dialogo dėl dialogo apie Arkties naudojimą? Norvegijos premjerę Erną Solberg, kuri po susitikimo teigė, kad santykiai liks sudėtingi, tačiau jai rūpi žvejybos, branduolinių atliekų, gelbėjimo tarnybų klausimai?
Švedijos ministrą pirmininką Stefaną Löfveną, kuriam buvo svarbu, kodėl Rusijos naikintuvai pažeidinėja jo šalies erdvę ir elgiasi agresyviai Baltijos regione?
Visi jie šį mėnesį buvo pasikalbėti, ir kai kurie – ne pirmą kartą. Latvijos prezidentas pritaria estės sprendimui susitikti – vadina tai normaliais veiksmais. Ir jiems visiems J. Locke`as gal nė motais, o štai I. Iljino vizijų interpretavimu nori įsitikinti iš pirmų lūpų.