Visuomenės informavimo įstatymas suteikia galių žurnalistui rinkti ir prievolių valstybės institucijoms teikti informaciją.
Problema ta, kad 6 straipsnis sudaro galimybę praktiškai visoms institucijoms imti mokestį, nes pirmasis teiginys tampa tiesiog atgyvena („Valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų viešoji informacija yra nemokama“), mat toliau nustatyta: ,,Šios įstaigos gali imti mokestį tik už paslaugas ir patarnavimus, susijusius su teikiamos informacijos paieška, informacijos ar dokumentų dauginimu (kopijavimu).
Šis mokestis negali būti didesnis už realias informacijos pateikimo sąnaudas“. Kodėl gi Universitetas arba darželiai, kurie kaip biudžeto įstaigos liko vienintelės, neturinčios atstovų spaudai, negalės paprašyti mokesčio?
Manau, kad iniciatyva apriboti informacijos teikimą esą tik iš Registrų centro, imant mokestį, o ateity neabejotinai ir iš kitų atitinkamų institucijų, rodo politinį požiūrį ne tiek į žurnalistą kaip samdomą darbuotoją, kiek į žiniasklaidos priemonę kaip savininko verslą. Čia nėra pagrindinis motyvas, kad tų duomenis kaupiančių institucijų veikla reglamentuota, jog jos tiesiog turi uždirbti iš užsakymų teikdamos paslaugą. Mat štai paradoksas: žiniasklaidos priemonė turėtų sumokėti tiesiogiai už informacijos gavimą, nors kol kas pats žurnalistikos produktas auditorijoms dažniausiai prieinamas nemokamai.
Nėra ko slėpti ir paplitusios politikų nuomonės, kad esą ir taip žiniasklaidos priemonės sumoka šaltiniams už juos kompromituojančios informacijos teikimą. Ką gi, čia matyti ir tam tikro „revanšo“.
Turim atsižvelgti į tendenciją, kad į žurnalistikos kritiką politikos valdantieji jau mažai kreipia dėmesio, nes mano, jog nemaža dalimi žiniasklaida tiesiog yra interesų kovos priemonė.
Yra dalis tiesos, bet niekur pasauly nėra sterilaus medijų reiškinio, apskritai – jokio socialinio reiškinio be trūkumų. Kita vertus, turiu priminti, kad per ketvirtį amžiaus įstatymų leidėjas žurnalisto statuso ne tik nestiprino – veikiau silpnino. Minėto įstatymo 91 straipsnis dabar rodo tokią siaurą žurnalisto sampratą, kad yra aišku: ši profesija rimtai nevertinama.
Patekęs į Seimą ar juolab dar ir į vyriausybę, įstatymų leidėjas, dubliuodamas pareigas, greit išmokdavo, kad nebūtina kalbėtis su žurnalistu apie savo įvaizdžius, geriau tiesiog tartis su savininku; net ir per viešųjų ryšių agentūras. O kiek dar galimybių teikia vadinamieji viešinimo konkursai savo „geriems“ darbams propaguoti?.. Taigi, jei žiniasklaidos priemonė bus įpareigota oficialiai mokėti už informacijos gavimą, žurnalistas liks dar labiau priklausomas nuo savininko, nuo užduoties formavimo ypatumų.
Mat tai verčia skaičiuoti išlaidų sąmatą. Ką jau sakyti apie vadinamą laisvą žurnalistą – free lancerį. Suprantu, kad paskui tokiai įstaigai bus galima ir įkainius padidinti, interpretuojant, jog informacija skirta viešam vartojimui ir esą ją dar tiksliau reikia parengti.
Nesudėtinga buvo numatyti, jog sukurtoji Medijų taryba prie Kultūros ministerijos yra politikos žaismas diskusijoms rengti, nes jau akivaizdu – suplanuotas dar platesnių visuomenės informavimo politikos pataisų paketas bus įgyvendintas nepaisant.
Panašų vaidmenį anksčiau įstatymų leidėjas skirdavo Žurnalistų sąjungos pirmininkui neva išklausyti sąjungos nuomonės Seime rengiamose konferencijose.
Taigi jau net ne mokesčio klausimas yra perskaičius 7 straipsnį, kas yra asmens kritika: „Asmens ar jo veiklos nagrinėjimas ir vertinimas (...) nesumenkinant dalykinės reputacijos“. Ar nekompetencijos kritika yra dalykinės reputacijos menkinimas?
Tačiau yra visos situacijos privalumas – tai tolins žiniasklaidos priemonę nuo politinių draugysčių, žurnalistika turėtų būti dar aršesnė, jos darbuotojai bus paskatinti susitelkti. Turbūt 2019 metais tarptautinis spaudos laisvės reitingas Lietuvoje smuks.