Galbūt tokį papročius laužantį vyriškumą galima vertinti visoje Lenkijos istorijoje kaip simbolinį, nepaisant kai kurių politinių išimčių, kuomet kuris vienas ponas – karalius, maršalas, prezidentas, ministras ar galiausiai valstybės viršininkas ima ir pasielgia visai neriteriškai tiek vidaus, tiek užsienio politikoje.
Bet esame tikri, kad tikrų politikos riterių retorika ir veiksmai yra paremti garbės samprata, kurią jie drąsiai demonstruoja lemtingais atvejais.
Lietuvos ir Lenkijos santykiuose tokios garbės pojūčio vis pritrūkdavo: dėl lengvai dalytų, bet netesimų pažadų; aikštingumo; arogancijos. Iš abiejų pusių. Nors tik kilni dvasia pajėgi formuoti toliaregišką politiką, įtraukiančią palyginti skirtingas visuomenes į bendro saugumo kūrimą.
Riteriškumu galima apibūdinti Lecho Kaczynskio iniciatyvą ir skrydį su Valdu Adamkumi, Tomu Hendriku Ilvesu, Ivaru Godmaniu į Tbilisį Rusijai vykdant karinę agresiją.
L. Kaczynskio pagarba, reikšta daugkartiniais vizitais į Lietuvą, liko ir kaip riteriško pasitikėjimo pavyzdys, nes nebuvo primetama kokių nors reikalavimų; ši asmenybė akivaizdžiai bendravo lygios partnerystės pamatu. Prezidentas Andrzejus Duda anuomet buvo tokios politikos talkininkas – kaip L. Kaczynskio valstybės ministras-sekretorius.
Rašyba „antrame puslapyje“
Tačiau 2010 m. lėktuvo katastrofa Smolenske pakeičia plačiu požiūriu pagrįstus ryšius. Neformaliai iki šiol Lenkijoje prisimenamas Lietuvos Seimo žaidimas, kai balandžio 8 d. atvykus L. Kaczynskiui į Vilnių, Seimo darbotvarkėn buvo ,,įmestas“ Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektas Nr. XIP-1644(2).
Tuomet 38 balsavo prieš, susilaikė 36 ir projektas buvo atmestas. Neaišku, kodėl Lenkijos prezidento vizito dieną reikėjo tokio iš anksto neaptarto veiksmo su nuspėjamu rezultatu; tad jis juolab paliko nesolidžios, t. y. neriteriškos politikos nuosėdų. Bet Rusijai turėjo patikti.
Praėjo veik dešimtmetis.
Ar tik nestovime ant to paties laiptelio? Būtų gerai, kad ne – Prezidentai atsakys.
Asmenvardžių temos intriga yra ta, kad Lietuvos politikai su Konstitucinio Teismo pagalba per tuos metus perkrovė savo atsakomybę už draudimą įrašyti ne tik lenko, bet ir prancūzo, vokiečio asmenvardį pase vienai institucijai – Valstybinei lietuvių kalbos komisijai.
Žinoma, tokia interpretacija tiko ir žurnalistams bei nuomonės ,,įtakotojams“. Nors Komisija niekada neformulavo draudimų, kaip tik priešingai – yra pateikusi teisiškai logišką nutarimą: jei žmogus turi dokumento šaltinį, jo pavardė turėtų būti perrašoma tokiais lotyniškos abėcėlės rašmenimis, kokiais užrašyta šaltinyje. Tai pasakydama ji turbūt konsultavosi su teisininkais? Manau, taip.
Bet jeigu nuo 1994-ųjų, t. y. nuo tarpvalstybinės sutarties pasirašymo iki pat XXI a. pradžios per įvairaus, taip pat ir aukščiausio rango lietuvių vizitus Lenkijoje dalijamo pažado ,,tuoj tuoj leisim originalią rašybą“ nepavyko tesėti, tai patiems beliko apversti plokštelę: Vilniaus politikai mat nieko padaryti negali, nes turi greta Seimo tokią šit nevaldomą komisiją.
Vis dėlto neriteriška politinė komunikacija lenkus priveikė: iš naujausių santūrių pasisakymų galime spręsti, kad ši tema pačiai Lenkijai tapo trečiaeilis dalykas.
Viena vertus, pasikeitė gyventojų kartos, kuriems jis buvo svarbus. Kita vertus, pasiūlymai rašyti originaliais rašmenimis ,,kitame“ puslapyje negali būti priimti rimtai: kiek puslapių turi šiuolaikinė ES valstybės gyventojo tapatybės kortelė ir kurį pavardės variantą tada pasirinktų skaityti pareigūnai?
Šio klausimo nebūtų reikėję vėl prikelti, jei kandidatas į prezidentus Gitanas Nausėda nebūtų apie tai pasisakęs rinkimų kampanijos metu.
Galiausiai jau nedaug kas Lietuvoje traktuoja šiuolaikinę Lenkiją tik kaip J. Pilsudskio klaidos paveldėtoją.
Saugumas yra tvirtovė
Prieš keliolika dienų Lietuvos ir Lenkijos prezidentai Liublino unijos 450-osios sukakties proga pasirašė deklaraciją, kad kaip ir anuomet šiandien ,,esame taip pat pasirengę“ priimti iššūkius ir saugoti nepriklausomybės, vienybės ir solidarumo idealus.
Štai kokių jubiliejų kartais prireikia iš naujo deklaruoti įsipareigojimus.
Pozityvų impulsą tokiems principams suformuluoti suteikė – kaip atrodo Lietuvoje – premjero Sauliaus Skvernelio aktyvumas siekiant kur kas geresnių, tiksliau – aukštesnių santykių. Bet iš tikrųjų tai nulėmė tarptautinėje politikoje ,,nematomas“ žmogus – valdančiosios ,,Prawo i Sprawiedliwosc“ partijos pirmininkas Jarosławas Kaczyńskis.
Žurnalistė Jolanta Paškevičiūtė, LRT interviu paprašiusi Andrzejaus Dudos įvertinti save, gavo veikiau politinių pažiūrų nei būdo charakteristiką. Vis dėlto A. Dudos angažavimasis siekiant reikšmingo Lenkijos vaidmens pripažinimo tarp didžiųjų šalių, jo pabrėžtina, nuoširdi pagarba kančių istorijai ir aiški pozicija Rusijos politikos atžvilgiu yra pakankami veiksniai susikalbėti.
Jei jau Prezidentas G. Nausėda atidėjo vidaus reikalus, tarp jų vyriausybės formavimą, kad pirmiausia atvyktų į Varšuvą, tai Lenkijos vadovui tai turėtų pasirodytų svarbus gestas.
Bet jeigu tik puolame prisiminti panašų Valdo Adamkaus veiksmą, neturėtume manyti, kad čia vėl esame tokiame pat santykių taške.
Naujos ne tik politinės figūros: pasikeitusios visuomenės.
2019 m. Lenkija yra pranešusi apie reikšmingiausius jai politinius prioritetus, kurie atskleidžia bene aktualiausią strateginį – regioninio saugumo uždavinį. Tai gal yra ir mūsų politinių santykių perspektyvos pamatas, kurtinas iš jos uždavinių aptarimo, o ne iš istorijos šmėklų vaikymosi.
Pasaulyje be lygsvaros gerais santykiais su kaimynais turėtų būti suinteresuotas kiekvienas pilietis – ne tik politikas, diplomatas ar apžvalgininkas.
Nes tik taip būtų galima atkurti pasitikėjimą aukščiausiu lygiu, priimti bendrus regioninį saugumą lemsiančius sprendimus – tiek dvišaliuose, tiek daugiašaliuose susitikimuose.
Lenkija kaip svarbiausius dalykus pirmiausia įvardija susitikimus su JAV administracija, Vyšegrado grupės, „Three Seas Initiative“ bendradarbiavimą, energetinio saugumo kūrimą prieštaraujant „Nord Stream 2“ bei sprendimus, kurie nuosekliai artintų Lenkiją ir prilygintų ją stambiosioms Europos Sąjungos narių ekonomikoms bei jų gyvenimo gerovei.
Čia nėra nieko, kas nedomintų Lietuvos bei kitų Baltijos šalių.
Labai daug reiškia tūkstančio Lenkijos karių dislokavimas ties Suvalkų koridoriumi, tačiau mums turėtų būti itin įdomi Trumpo forto idėja: ji galėtų būti bendra.
Nebūtina kritikuoti JAV Prezidento, jei tai daro kiti Europos Sąjungoje.
Dvišaliai prioritetai: švietimas, lėktuvas ar geležinkelis?
Lechas Walęsa prieš ketvirtį amžiaus yra abejojęs Lietuvos bandymu kelią į Vakarus pasirinkti per diplomatiją su skandinavais vietoj Lenkijos.
Krypties klausimas išlieka aktualus.
Dabartinės Lenkijos vyriausybės išgelbėta nuo išnykimo ,,LOT“ kompanija, pavyzdžiui, liepos 19 d. mus gali dvigubai ar net trigubai pigiau nuskraidinti iš Vilniaus į Londono Sitį nei į Varšuvą – gal jai taip ekonomiškai naudingiau? LOT turbūt įvertina mūsų emigracijos mastelius, o neemigravusiems būtent Londone, o ne Varšuvoje apsimoka persėsti į tolimesnius reisus.
Žinoma, politine prasme fizinis susisiekimas niekada nebuvo problema: politikams skrydis lėktuvu į abi puses tinka bet kokia kaina, todėl apie žemiškąjį keleivinį susisiekimą geležinkeliu dešimtmečius būdavo pašnekama kaip apie tolimos ateities viziją. Panašiai kaip apie pavardžių rašybą. Pašnekėt nekainuodavo, o kažkam išmokėti pinigus už kaskart naują galimybių studiją apsimokėdavo.
Taigi žmonėms nuo 2016 m. už 11 eurų yra 4,5 valandos kelio traukinys iki Balstogės. Bet juk apsipirkti galima ir Suvalkuose – ir patogiau vykti mašina.
Dabar Lenkija yra suplanavusi „Via Carpatia“, „Via Baltica“, Naujojo šilko kelio tiesimų investicijas. Nors dar 2016 m. buvo numatyta, kad geležinkelio atkarpa Balstogė–Trakiškiai bus modernizuojama tik ,,po 2020“ (Balstogė–Varšuva – iki 2020). Ši Vyriausybė skiria išskirtinio dėmesio Šiaurės-Rytų Lenkijos infrastruktūrai.
Tai turi būti reikšminga tema siekiant spartesnio jos kūrimo remiantis ir Lietuvos gyventojų interesu.
Nors formuluotė nekorektiška, nes Lietuvoje kol kas yra viena valstybinė švietimo sistema, tai juk nesudaro prielaidų daryti kliūčių Lenkijos teikiamai pagalbai lenkiškoms mokykloms (pagal analogiją pasaulio lietuviams ateityje teks remti ir lietuvių kalbos mokymą lietuviškose Lietuvos mokyklose). Akivaizdžiai yra pasikeitusi Lenkijos politinė retorika, labiau riteriška – kitaip tariant, toli nuo pamokančių buvusio užsienio reikalų ministro Sikorskio pareiškimų.
Užtat nežinia, kaip suformuluotas Lietuvos tikslas rūpintis švietimo ir kultūros įstaigomis Lenkijos lietuvių gyvenamosiose vietovėse. Lietuvos politikams tai ne visada buvo svarbu.
Lietuvos Prezidento vizito metu 1994-aisiais Algirdas Brazauskas gavo patarimą iš L. Walęsos bent jau spaudos konferencijoje pasakyti, kad aukščiausiu lygiu buvo aptarta lietuvių mažumos padėtis Lenkijoje. Ir taip išėjęs padarė, esą, ,,kas patikrins“?
Tačiau netiesa buvo pernelyg akivaizdi: Lietuvos Prezidentas netruko po kelių valandų išgirsti daug priekaištų per susitikimą su Lenkijos lietuvių bendruomene. Taigi geriau būtų nei uždarai, nei viešai nemeluoti arba tiesiog nesusitikinėti su tais, kurie nerūpi.
Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio pradėta ir keliolika metų palaikoma tradicija prieš politinius susitikimus apsilankyti Seinuose ir Punske ilgainiui išnyko.
Santykių istoriją rašo liudininkai
Prezidentas, kaip ir karalius, nebūna istorijos liudininkas. Jis – jos kūrėjas.
Jei jis mato toli, supranta giliai, perpratęs istorijos pamokas – mums visiems būna lengva.
Jei vienas valstybės vadovas kitos valstybės vadovei nepasiūlo arbatos – tai dar ne santykių pabaiga, bet santykiai gali vėsti. Ypač kai 40 milijonų šalies užsienio reikalų ministras pasišaipo, jog kaimyninės šalies tėra tik trys milijonai. Tai – ne riterio kalbėjimas. Nors ambasadorei Loretai Zakarevičienei kaip tik teko nelengvas iššūkis ištverti jos kontekste.
Istoriją apskritai rašo įvertindami riterius ir chamus sprendimų rengėjai, vykdytojai – dažniausia diplomatai, vertėjai, protokolo darbuotojai. Tada istorikai tiria. Per pastaruosius dešimtmečius prie geros kaimynystės santykių budėjo galėdami liudyti įvykių priežastis ir aplinkybes Dainius Junevičius, Antanas Valionis, Egidijus Meilūnas, Loreta Zakarevičienė. Ir dabar neatimsi iš ambasadoriaus Edvardo Borisovo didelio aktyvumo.
Tačiau bet kurio ambasadoriaus gerus darbus pirmiausia lemia politiko pozicija. Ar ji riteriška, ir pamatysime.