Tačiau svečias, tas paprastas kaimietis, šeimininko numatytas paversti grafu, siūlo pirma įsigilinti į aplinkybes, numatyti pasekmes. Seime parengtas ir numatytas skubos tvarka priimti LUKIŠKIŲ AIKŠTĖS VILNIUJE MEMORIALINIO STATUSO ĮSTATYMAS taps mero suvaržymo teisės aktu ir neatvers jokios aiškios perspektyvos, ne tik teisinės.
Seimas gal net pateks į akligatvį: šis Vilniaus meras gal varžosi su buvusiuoju, pranokdamas palmes prie Baltojo tilto, todėl smėliuko gali nurodyt atvežt ir prie Katedros, ir į Nepriklausomybės aikštę, ar prie Rotušės – t. y. visur, kur galėtų atkreipti dėmesį, tik ne Žirmūnuose ar Valakupiuose (tiksliau – toje pakrantėje, kuri dar liko neišdalinta viloms, bet vis tiek troleibuso linija ten buvo nukirsta, kad pensininkai nevažiuotų).
Kas tada – vėl Seimas plieks specialiuosius įstatymus? Tokia įstatymų leidyba kelia tiek pat nerimo, kaip ir geranoriškai besišypsančio mero estetikos jusmas.
„Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas turi atitikti jos memorialinį statusą, UŽTIKRINTI RIMTĮ bei deramą pagarbą“, teigiama projekte Nr. 5022(2).
„Rimtį“? „Deramą“ pagarbą? Stilistiškai skamba lyg iš Prezidento metų kalbos apie „skiauterių kratymą“.
Šį kartą greitomis sukurptas pasiūlymas yra prastesnis nei 2000 m., kai anas Seimas:
• atsižvelgdamas į Lukiškių aikštės Vilniuje (toliau – Lukiškių aikštė) – Lietuvos sostinėje esančios didžiausios aikštės – istorinę ir urbanistinę reikšmę bei aplinką, taip pat į numatomą jos valstybinę ir visuomeninę paskirtį,
• pritardamas Vyriausybės 1997 m. gegužės 23 d. nutarimo apibrėžtam tikslui – prieš aikštę esantį pastatą Gedimino pr. 40 (buvę NKVD, Gestapo ir KGB rūmai) ateityje visiškai perduoti mokslinio centro ir muziejinei šviečiamajai paskirčiai ir sukurti jame Lietuvos laisvės kovų memorialą,
• pabrėždamas tiesioginę Lukiškių aikštės sąsają su okupacinių režimų represijomis ir laisvės kovų istorija,
• primindamas jau esančius Lukiškių aikštėje kovų už laisvę memorialinius akcentus – 1863–1864 m. sukilėlių egzekucijų atminimo lentą ir akmenį Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo (nežinomo kario) būsimam paminklui,
• numatydamas, kad aikštėje turi atsirasti ne tik memorialinė, bet ir rekreacinė bei piliečių bendravimo zona, per Aukų gatvę ateityje susieta su Pamėnkalniu (Taurakalniu) ir jo perspektyvine kultūrine funkcija, priima šį įstatymą (…).
Mename, jog Prezidentas V. Adamkus įstatymo nepasirašė. Nors teisės akte buvo numatytos ir įgyvendinimo sąlygos, ir būtinumas derinti urbanistinius planus. Be to, kaip matome – įstatyme buvo pasakyta „ne tik apie memorialinę, BET IR REKREACINĘ“ paskirtį. Dabartinio projekto rengėjai remiasi ne 2000-ųjų įstatymo straipsniais, bet 1999-02-11 nutarimo nuostatomis, kuriame taip pat yra minima ne tik reprezentacinė, bet ir rekreacinė funkcija, ir todėl nieko nėra apie „rimtį“.
Dabar gi pirmą kartą į įstatymą įvedamas „rimties“ terminas turėtų precedentą cenzūruoti piliečio elgseną viešoje vietoje: bus galima tik šyptelėti ar ir nusijuokti?..
Jei jau ko reikėtų – tai apmąstymo apie Lietuvos memorialinių vietų dermę, peržiūrint susijusius teisės aktus – tik ne draudimais, bet protingai suformuluotinomis sąlygomis. Tačiau tai reikalauja darbo, kuris užtruktų, tad politikams, ypač rinkimų metais, tai netinka – jei nėra rezultato greit ir iš jėgos: „mūsų viršus“.
O gal labiau reikėtų rekreacinių paplūdimių įstatymo? Ir tai taptų visai tinkama pagalba kai kurioms savivaldybėms, tiksliau ‒ tiems norintiems smagumo vaikams, kuriais dabar prisidengiama teisinant dar vieną gyventojų supriešinimo atvejį, kai nėra niekur kitur gerų fontanų ir sutvarkytų paplūdimių.
Tuo tarpu kovoti su smėliu Lukiškėse akivaizdžiai specialiu įstatymu, nesuderintu su kitais paveldą aptariančiais teisės aktais, Seimui bus visai ne Don Kichoto darbas.
Tai pranešęs, San Pansa išjojo.