– Stebiuos, kad nei vienas universitetas iki šiol Švietimo ir mokslo ministerijos nepadavė į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes ministrės įsakymais universitetų reputacijai buvo padaryta didelė žala, – sako profesorius V. Sinkevičius.
Atrodo, universitetai, kaip visad, yra pakantūs, tiksliau – bailūs, nors birželio 19 d. Konstitucinis teismas pripažino, kad Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatos, susijusios su studijų krypčių vertinimu ir laikinu akreditavimu, prieštarauja Konstitucijai. O po dešimties dienų Teismas paskelbė, kad ir Seimo nutarimas dėl Lietuvos sporto universiteto reorganizavimo prieštarauja Konstitucijai.
Lietuvos valdžių elgsena aukštųjų mokyklų atžvilgiu sudaro įspūdį, kad įstatymas, nukreiptas ne tik įstaigų, bet pirmiausia tūkstančių žmonių gyvenimams reguliuoti, tampa formaliu dokumentu, kurio atskiri straipsniai interpretuojami kaip „tinka“, kaip „reikia“, kaip „norim“, bet ne kaip galima. Politikai mėgsta „istorinius“ spendimų atskaitos taškus, tad žvilgtelėkime į dešimtmečio eksperimentų teisę.
2007 metais Švietimo ir mokslo ministerija pranešė: „Startuoja aukštojo mokslo reforma“. Gavome žinią apie parlamentinių partijų susitarimą reformuoti ne tiek mokslą, kiek studijų sistemą tarsi ir susitariant, kad mokyklų „autonomija apima laisvę pačioms aukštosioms mokykloms nusistatyti studijų programas ir studijų turinį (nepažeidžiant Bolonijos proceso principų), mokslo veiklos kryptis, savo vidaus struktūrą, personalo politiką, taip pat teisę disponuoti savo įgytu ir valstybės patikėtu turtu“, o „mokyklų veiklos kokybė ir atskaitomybė visuomenei užtikrinama reguliaraus išorinio vertinimo, mokslo finansavimo pagal rezultatus, konkurencijos ir socialinių partnerių dalyvavimo jų valdyme būdais“.
Nacionalinių ar tiesiog parlamentinių susitarimų yra pasirašyta įvairiais klausimais. Kartais jų pamatu – kaip ir aukštojo mokslo atveju – sukuriami nauji įstatymai. Ką jie lemia?
2017 m. ministerija paskelbia, kad „siekdamos išgyventi, aukštosios mokyklos priima nepasirengusius studijuoti“. Štai toks apibendrinimas (reformos rezultatas?). Ir tuoj atvirai imasi kovos su „blogomis“ aukštosiomis mokyklomis. Tarp jų ir su tomis, kurios politine valia buvo naujai įkurtos XX a. pabaigoje (iš pasisakymo Seimo posėdyje 1997 m.: „Nuolatos pabrėžiama, kad žmogus turi turėti labai gerai išplėtotą komunikacinį, gamtos mokslų ir matematikos, informatikos, technologijos suvokimą ir gebėjimus, kad būtų išplėtotas kritinis mąstymas, kad jis būtų iniciatyvus, gebėtų dirbti grupėje. Tokie ir panašūs reikalavimai, gebėjimai yra labai būdingi visoms švietimo grandims ir visoms švietimo pakopoms. Šia prasme Lietuvoje atsiradusi universitetų kūrimo tendencija vis dėlto, reikia pasakyti, atspindi tą didesnį universalumo švietimo ugdymo procese poreikį ir reikmę ir, man atrodo, ji neturėtų būti kvestionuojama“.). Nepaisant, kad eksperimentai su mokslo žmonių grupėmis vis nepavyksta kaip tik dėl ribotos kritinio mąstymo suvokties, iš tų bandymų nesimokoma: vienus reformistus keičia kiti, skubiai besistengiantys ne tiek kurti, kiek nuolat paneigti, kas pa(pri)daryta ir primesti vietoj evoliucijos revoliuciją. Nė nesibaiminant, kad tokie sprendimai gali būti pripažinti neteisėtais.
Tačiau už studijų modelį, už mokslo finansavimo tvarką politikai arba jų politinius įgaliojimus vykdomojoje valdžioje turinčios komandos atsakomybės neprisiima. Tikrovėje pačios mokyklos šioje šalyje nėra autonomiškos, nes jos priklauso nuo kas keli metai naujai susidarančios politinės ir finansinės konjunktūros, kuri primeta egzistencijos sąlygas. Konjunktūriškai surinkti į komandas (grupes) asmenys laiko interesams pasiekti turi mažai, todėl įstatymus ima taikyti beatodairiškai. Žinoma – pasitelkę nuvalkiotą „kokybės“ siekinį, kuris kritiškai mąstančiai žiniasklaidai itin patinka, nors ji ir nepastebi tendencijos: „kokybė“ kažkodėl pagerėja kiekvienam ministrui baigiant jo kadenciją, bet jos pradžioje kokybė apibūdinama kaip prasta (pakaktų peržiūrėti studijų mugių įrašus ir atitinkamus kitus interviu). Taip bežaidžiant šiais metais politinė kova su universitetais irgi pateko į KT, bet jau net dėl kelių dalykų, nes Švietimo ir mokslo ministrė, matyt, nusprendė pranokti pirmtakus. Ar dėl to kalti nepasiduodantys „blogi“ universitetai?
Turiu priminti, kad komentuodamas KT nutarimą dėl neteisėtai sukurptos studijų krypčių vertinimo bei laikino akreditavimo tvarkos, KT pirmininkas dr. Dainius Žalimas yra apibendrinęs ministerijos darbelius: „Per savo praktiką aš dar nemačiau taip neprofesionaliai padaryto teisinio reguliavimo ir taip neprofesionaliai jo įgyvendinto.“
Beje, visoje žiniasklaidoje tik Rimvydas Valatka pastebėjo ministrės ir jos pavaldinių gebėjimą per dvi dienas įvertinti 200 studijų programų jų nė „nepačiupinėjus“.
Gi ministrės pavaldiniai papildomos informacijos iš universitetų paprašė jau vėliau ir surengė reiklios biurokratinės atskaitomybės spektaklį, dar prašydami „skubiai pateikti“ ir studijų programų gerinimo planus. Kai kuriuos tokius planus (!), pasirodo, įmanu net pripažinti geriausiais Lietuvoje, tarsi toks žaidimas savaime turėtų įtakos studijoms.
Bolševikmečio metodologija: kitaip tariant, kodėl atvirkštine grandinine tvarka į antikonstitucinį veiksmą neįtraukus kuo daugiau žmonių, kurie paslaugiai (ypač jei patys nėra programų kūrę) visus nurodymus įvykdys ir taps viso susidorojimui – o ne kokybei gerinti skirto proceso dalimi? Pirma apkaltinkime – paskui prašykime papildomų duomenų. Taigi šioje šalyje per dvi dienas studijų programas galima pasmerkti, o per kitas kelias – ir dalį jų „išgelbėti“.
Beje, „riboto programų akreditavimo“ atveju Studijų kokybės vertinimo centras tuomet paskelbė, kad „visi universitetai gali teikti prašymus SKVC įvertinti 2017 m. mokslo veiklos rezultatus“. SKVC – dar viena įstaiga, kuri vertina mokslo rezultatus?
Ir tokių duomenų nebuvo galima surinkti anksčiau, nes „ori“ valstybės institucija turi pirma atrodyti baudžianti, o paskui maloniai leidžianti. Tokie tad nauji studijų vertinimo būdai. Visa tai, matyt, atitinka 2007-aisiais minėtame parlamentiniame susitarime įrašytą Bolonijos procesą? Išskyrus Konstituciją.
– Švietimo ir mokslo ministrės įsakymai, pagal kuriuos buvo vertinamos studijų kryptys, Konstitucinio teismo buvo paskelbti nesukeliantys jokių teisinių padarinių universitetams. Akivaizdu, kad Švietimo ir mokslo ministrės įsakymai padarė žalos universitetų reputacijai, dėl jų galėjo būti atleista dalis universitetų dėstytojų ir kitų darbuotojų, pažeistos jų teisės ir teisėti interesai, – teigia prof. dr. V. Sinkevičius.
Ką gi, cinikai, mėgstantys tik vertinti ir patys nieko nesukuriantys, atkirstų, kad reputaciją įmanu pataisyti – juk tai ne mašina po avarijos. Tokių demagogų-vadybininkų netrūksta tiek pačiose aukštosiose, tiek politikų citadelėse.
Pirma mintis, norint palyginti smūgius aukštojo mokslo sistemos žmonėms, ateina iš Williamo Faulknerio sukurtos istorijos apie išprievartautą moterį, sau prieglobstį randančią viešnamyje, kuris apibūdinamas kaip „šventovė“. O kurie esame negirdėję, kad mūsų universitetai yra mokslo šventovės?
Bet nėra, kadangi parlamento valia buvo paminta ir ta skambiai deklaruotoji Universiteto „autonomijos“ teisė. Nesiimsiu svarstyti aukštosios mokyklos vadybos sampratų pagal ministrę, kadangi nebūtinai sujungus du subjektus į vieną, jo vadyba taps efektyvesnė (sprendimų priėmimo atvejais nutinka ir atvirkščiai).
Tačiau žiniasklaidoje jau slystelėjo pranešimai apie ministrės požiūrį į KT nutarimus: esą KT juk nekvestionuoja aukštojo mokslo ir studijų reformos.
Pagal prof. V. Sinkevičių, „Konstitucinis Teismas neužkirto kelio aukštųjų mokyklų reformai, jis to klausimo apskritai nenagrinėjo, nes niekas dėl to į Teismą nesikreipė. Po minėtų Konstitucinio Teismo nutarimų viskas grįžo į tą padėtį, kuri buvo iki tol, kol Seimas priėmė antikonstitucinius nutarimus“. Todėl teisininkas pabrėžia štai ką:
– Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai ne visą aukštojo mokslo reformą, o tik kelis Seimo nutarimus, skirtus įgyvendinti reformą. Teismas pabrėžė, kad Seimo galias riboja Konstitucija, todėl vykdant reformą turi būti laikomasi Konstitucijos ir įstatymų, Mokslo ir studijų įstatyme nustatytų procedūrų.
Vienas Seimo nutarimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai dėl to, kad jį priimant buvo pažeista Mokslo ir studijų įstatyme nustatyta universitetų reorganizavimo tvarka (nebuvo Vyriausybės teikimo reorganizuoti Sporto universitetą), kitas – dėl to, kad Švietimo ir mokslo ministrei leido nustatyti naujus reikalavimus studijų krypčių vertinimui ir taikyti juos atgal, t. y. praėjusiam laikotarpiui.
Bet ką tai reiškia – paklaustų bet kuris asmuo, kuriam atrodytų, kad jei savaime reforma neabejojama, vadinas, visa kita bus... gerai? Atkreipkime dėmesį į reikšminę teisės specialisto pastabą:
– Kitaip tariant, ministrė pareikalavo iš universitetų padaryti tai, ko neįmanoma įvykdyti. Buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinės valstybės principas, pagal kurį inter alia teisės aktų galia gali būti nukreipiama tik į ateitį, – apibendrina V. Sinkevičius.
Galiu manyti, kad šio pavasario istorija, kai ministrė, pridengta įstatymų leidėjo, ėmėsi nekonstitucinių veiksmų, tikriausiai bus įdomi ne tik studijuosiantiems teisę, bet ir politikos istoriją vienu esminiu aspektu: ar teisė universitetų atžvilgiu bent kiek turi reikšmės politikams ir jų politiniams įgaliotiniams?
Būtų pravartu sulaukti šiuo probleminiu klausimu ir mokslinio darbo. Tuo tarpu prof. V. Sinkevičius pateikia tą naiviąją teisės doktriną, kuri visiškai ignoruojama cinikų:
– Universitetus gali reorganizuoti tik Seimas ir tik Vyriausybės teikimu. Nors nusprendus reorganizuoti universitetą jo reorganizavimo planus ir sąlygas rengs universitetų tarybos, juos tvirtintų Seimas. Taigi visa atsakomybė už universitetų reorganizavimą ir iš to kylančias pasekmes tenka Vyriausybei, kuri tai inicijuoja, ir Seimui, kuris priima sprendimą reorganizuoti universitetą.
Šie bendrieji dalykai suponuoja, kad priimant nekonstitucinius nutarimus menkai mąstoma apie pasekmes žmonėms sukurtomis krizės aplinkybėmis. Kokias?
– Jeigu dėl to tektų atleisti dalį dėstytojų ir kito personalo, Seimas valstybės biudžete turės numatyti lėšas, skirtas sumokėti išeitines išmokas ir pan., – teigia V. Sinkevičius. – Iš valstybės biudžeto turės būti padengtos ir kitos universitetų patirtos išlaidos, pavyzdžiui, dėl nutrauktų vykdomų mokslinių tyrimo projektų ir kt.
Gali susidaryti dešimtis milijonų eurų siekiančios sumos. Svarbiausia, dėl labai abstrakčių siekių „pagerinti studijų ir mokslinių tyrimų kokybę“ gali būti suluošinti daugybės reorganizuoto universiteto kvalifikuotų dėstytojų, į kurių parengimą valstybė investavo labai daug lėšų ir kitų išteklių, likimai. Reformos eiga rodo, kad politikams visai nerūpi, kaip konkrečiai universiteto reorganizavimas pagerins dėstymo ir mokslo kokybę, kokie konkretūs veiksniai tai lems, kiek žmonių teks atleisti ir kt.
Vis dėlto nemanau, kad „nerūpi“, kaip sako konstitucinės teisės profesorius, bet visai kitu kampu: kaip jau nutinka – kompensacijos būtų priteistos ar kita žala atlyginta kažkada ateity. Panašiai, kaip dirbusiųjų pensininkų istorijoje. Nejau tai nesuteikia galimybių patiems sprendikams pagalvoti, ar ir toliau jie gali elgtis kaip tinkami? Veikdami „čia ir dabar“ politikai arba jų įgaliotieji politiniai pareigūnai Vyriausybėje prisidengia patrauklia taikomąja lingvistika:
– Jų naudojami abstraktūs argumentai, pavyzdžiui, neva viename universitete bus sutelktos geriausios dėstytojų pajėgos, bus racionaliau naudojama mokslinių tyrimų bazė, mokslinio potencialo sinergija leis iš esmės pagerinti mokslinių tyrimų kokybę ir pan., visiškai neįtikina. Tai manipuliavimas, visuomenės klaidinimas.
Kas, remdamasis konkrečiais argumentais, galėtų paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, prireikė reorganizuoti Lietuvos sporto universitetą, kuris atitinka visus studijų, mokslinių tyrimų, tarptautiškumo ir kitus reikalavimus.
Tokių argumentų neteko girdėti, bet negrabus sprendimas reorganizuoti Sporto universitetą buvo priimtas akivaizdžiai ignoruojant Mokslo ir studijų įstatymą, universiteto tarybos nuomonę. KT tokį Seimo nutarimą pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, – svarsto konstitucionalistas.
Turiu pripažinti, kad, Sporto universiteto nuotykis po KT nutarimo tikrai dar nereiškia jo pergalės: juk nepaklusnieji, priklausomi nuo valstybės biudžeto, gali būti „nubausti“ ribojant jų finansinius kitų išlaidų poreikius, pavyzdžiui, investicinius projektus.
O jei mokyklos pačios nesutaria dėl jungimosi, ar turi būti „išprievartautos“ tai padaryti? Antai numatomas ir Mykolo Romerio universiteto (MRU) reorganizavimas – gal tikėtina, kad skubiai prijungus šį Universitetą prie VGTU, sustiprės inžineriniai mokslai ir studijos?
– Gerai, kad turime dvi stiprias teisės mokyklas – MRU ir Vilniaus universitetą, kurios ne tik konkuruoja tarpusavyje, bet ir viena kitą papildo. Ar MRU prijungus prie VGTU dėl to pakils MRU Teisės fakulteto dėstytojų kvalifikacija, jų moksliniai tyrimai taps svaresni? Akivaizdu, kad netaps, jokios universitetų mokslinio potencialo sinergijos nebus, o MRU Teisės fakultetas gali susilpnėti, nes jo savarankiškumas bus daug mažesnis, negu yra dabar, – įsitikinęs V. Sinkevičius.
Šiandien trijų universitetų „koncepcija“ tarp politikų ir jų įgaliotinių („profesionalų“) populiari tik todėl, kad ji atvirkščiai proporcinga klaidingai universitetų – mokslo šventovių dauginimo „koncepcijai“, įgyvendintai prieš du dešimtmečius.
Kita, merkantili priežastis – politikas turi žūtbūt pakeisti, kad atsidurtų istorijoje kaip reformatorius, net jei pokyčių būdus KT pripažįsta kaip ydingus:
– Reorganizavimas dėl reorganizavimo yra beprasmis, – mano MRU profesorius V. Sinkevičius. – Vietoje to, kad universitetams nustatytų aiškius reikalavimus, kuriuos jie turi atitikti, numatytų protingą pereinamąjį laikotarpį jiems įvykdyti, ir tik po to spręstų, ar universitetas pajėgus toliau funkcionuoti savarankiškai, ar juos reikia reorganizuoti, politikai eina universitetų griovimo keliu, patys nelabai įsivaizduodami, ko konkrečiai jie siekia.
Manyčiau, kad visiškai kitų tikslų, negu oficialiai deklaruojama. Už abstrakčių „aukštesnės studijų ir mokslo kokybės“ siekių slypi primityvus interesas – noras perskirstyti darbo jėgos srautus, sumažinti jaunimo galimybes studijuoti aukštosiose mokyklose, jį nukreipti ne į universitetus, o į profesines mokyklas.
Ši prof. V. Sinkevičiaus įžvalga nėra naujiena: politikai neslepia regintys ir universitetus kaip specialybių mokyklas. Tačiau galime įžvelgti ir kitą, esminį siekinį – universitetus valdyti kaip stambias pelningas įmones, kuriose akademinis dialogas priklauso nuo politikos ir verslo požiūrio, prireikus, paverčiamo įstatymu. V. Sinkevičius neabejoja, kad „dar sulauksime ne vienos bylos Konstituciniame Teisme ir kituose teismuose ir jos pasibaigs ne politinės valdžios naudai“.
Bet veikiantiems tik „čia ir dabar“ tokia perspektyva nerūpi. Jei parlamentinė opozicija nebūtų apskundusi ministrės sprendimų, turėtume manyti, kad teisėta yra visa, kas pasiekiama neteisėtais būdais.