Andrius Vaišnys. Žmogaus pagrobimas gatvėje: ar Europoje už tai persekiojama?

„Paskutinė moterų trejeto narė, metusi iššūkį prezidentui Lukašenkai per praėjusį mėnesį suklastotus rinkimus Baltarusijoje, buvo areštuota ir patalpintą į furgoną“, – taip apie Maryjos Kalesnikavos, Koordinacinės tarybos narės, pagrobimą pirmadienio rytą praneša „The Times“.

Ir „Le Figaro“ teigia: „Liudininkai taip pat pranešė apie Maryjos Kolesnikavos, žymios baltarusių opozicijos veikėjos ir vienos iš nedaugelio, nusprendusių neišvykti į tremtį užsienyje, sulaikymą.“ Prancūzų dienraštis bent jau patikslina, kad tai padarė „nepažįstami žmonės“.

Vakarų medijų niekas negali pažadinti: jų žodynas vis dar yra įrėmintas įsivaizduojamų įstatymų, kurie galioja esą net tada, kai represinės struktūros jau seniai praradusios legitimumą, nes užsiima ne teisėtvarka, bet teisėlauža ir tiesiog diktatoriaus nurodymu naikina visuomenės narius. Juoba kad Lukašenka vis tiek vadinamas prezidentu.

Kadangi žmonių grobimas, kurį Baltarusijos miestų gatvėse vykdo neprisistatę asmenys, velkantys į mašinas praeivius, laikraščiuose pavadinamas „sulaikymu“, tai masinėms auditorijoms tai tarsi turi būti panašu į slaptųjų tarnybų veiklą, kuri juk kažkaip reglamentuojama? Kitaip tariant, teisėta?

Tuo tarpu Minsko milicija ir apskritai jokios kitos diktatūrai tarnaujančios struktūros apie tokius pagrobimus „duomenų neturi“, bet pagrobto asmens ir neieško, kadangi iš tikrųjų žino, kas nusikaltimus daro.

Kai iš mašinos iššoka gauja – nesvarbu, civiliais drabužiais ar su kokiu nors banditizmą leidžiančiu identifikuoti „atpažinimo“ ženklu ir stveria praeivį, kad apribotų jo laisvę – tai yra kriminalinė veika, civilizuotose šalyse persekiojama pagal įstatymą.

Deja, kol kas medijos sunkiai bekeičia žodyną, kadangi grobimas vis dar siejamas su nusikaltimu, kuris neįvardijamas kaip sisteminis, nes įstatymuose juk aprašoma kaip baudžiamoji veika siekiant išpirkos arba tyčinio sveikatos sutrikdymo. Kaip išskirtinis teroristinis atvejis.

Net Lietuvos Baudžiamasis kodeksas tokio nusikaltimo atžvilgiu palyginti painus: nesuprasi, ar 146 str. galėtų būti taikomas valdžios pareigūnui, kuris nurodo pavaldiniams masiškai grobti asmenis. Panašiai yra kitų Europos Sąjungos šalių „civilizuota“ žmonių grobimo kaip nusikalstamos veikos interpretacija ir todėl Europos Sąjunga taip pat nėra pasirengusi taikyti sankcijų pačiam Baltarusijos diktatoriui. Gal be jo žinios M. Kalesnikava pagrobta?!

Ar galime įsivaizduoti, kad pagaliau jam būtų pritaikyta baudžiamoji atsakomybė už žmonių pagrobimų (nepriklausomai nuo trukmės) organizavimą ir dangstymą? Už sistemos žmonėms grobti palaikymą? Ir už šantažą (kaip Vol‘gos Kavalkavos ar Svetlanos Cichanouskajos atvejais), kai žmogui nurodoma rinktis tarp sugalvotos bausmės kalėjime arba tremties iš tėvynės.

Diktatorius bijo žavios M. Kalesnikovos šypsenos, nemąstydamas, kad kovodamas prieš moteris gatvės nuotaikų ir protestų jis neįveiks. Tačiau jis „kovoja“, nes nejaučia, kad bus sustabdytas: nepaisant, jog Minsko gatvė nepaisako prieš Rusiją, Kremlius neturi lukašizmui alternatyvos.

Tuo tarpu Europos Sąjungos šalių lyderiai vis dar reikalauja iš Kremliaus paaiškinti, kaip buvo nunuodytas Rusijos opozicionierius Aleksejus Navalnas, nors turėjo žinoti, kad iš panašių reikalavimų Maskva jau kelintą dešimtmetį juokiasi. Štai A. Navalnas vokiečių gydytojų pažadintas iš komos – gal rusai pasiūlys jį dar ir apklausti? Kitaip tariant, kol Vakarų Europos vyriausybės minkys tas pašaipas, tai greičiau sulauksim kokio dokumentinio tyrimo, gal ir vaidybinio filmo, bet tai bus tik eilinis pretekstas moraliems žmonėms susimąstyti apie pasaulio galingųjų atsakomybę, ypač ir pirmiausia tų, kurie vis dėlto Europos Sąjungoje yra išrenkami.

Šiandien vien socialiniuose tinkluose pakaktų vaizdo informacijos kaip sisteminio žmonių persekiojimo įrodymų: tiek A. Navalno istorijoje dar iki šio atvejo, tiek nuolatinio baltrusių grobimo ir pasibaisėtinų kankinimų nuo rugpjūčio 9 d. iki dabar.

Tai, kad Maskva stebi lukašizmo karą su baltrusių visuomene, gana iškalbinga: ji nepajėgi stverti diktatoriaus rankos, kadangi pati yra moraliai silpna, juolab junta susitaikėlišką prancūzų, vokiečių, kitų valdžių požiūrį, todėl plečia idiotišką propagandą apie Vakarų pavojus, Lietuvos ir Lenkijos sąmokslą ir rimtu Rusijos premjero veidu klausosi diktatoriaus, kad esą tarp Varšuvos ir Berlyno agentai aptarė, koks „kietas riešutėlis“ žvalgyboms besąs Lukašenka.

Kurgi ne – Lukašenka ginkluotas automatu ir todėl labai pavojingas. Aišku, ne Kremliui.

Iš diktatūrų absurdo galima pasijuokti, jei tai būtų animacinių filmų serialas. Tačiau jose tebetrunka ir kartais nutrunka to paties kontinento žmonių gyvenimai, todėl bent patyrusioji išsivadavimus Europos dalis turi reaguoti, kai Sąjungos vidaus rinkos ir paslaugų komisaras Thierry Bretonas sako, kad Baltarusija nėra Europa.

Žinoma, vieno iš prancūzų Futuroskopo parko kūrėjų lova yra toli Vakaruose: atstovaudamas turtingų ir laisvų žmonių kartai, kuriems jokie išsivadavimai praktiniu požiūriu nepažįstami, jis galės pakeisti nuomonę tik tada, kai Baltarusijoje nauja valdžia atsirastų savaime – be sankcijų ar kitokių bausmių už nusikaltimus. Tačiau kaip politikai, o ne verslininkai, tokie pareigūnai neturi teisės nusispjauti į diktatūrų vykdomus nusikaltimus, ypač tų, kurios ribojasi su ES siena, ir kurių gyventojai savo ar ne savo valia čia ieško prieglaudos. Jiems, Europos Komisijos nariams, tai turi būti sakoma patyrusiųjų.

Galiausiai Europos Sąjunga pati turi sukurti teisinę persekiojimo už sisteminius nusikaltimus, kuriais naikinami viešieji kritikai, tvarką, kadangi ji buvo apsnūdusi tiek politinės, tiek informacinės, tiek ekonominės agresijos atvejais. Tai galėtų inicijuoti Europos Parlamentas. Tada būtų sunku ieškoti preteksto nepersekioti sisteminių, turinčių valstybines galias, nusikaltėlių.

Tarptautinė baudžiamoji teisė turėtų numatyti atsakomybę už nusikalstamų veikų organizavimą – pirmiausia grobimą siekiant palaužti politinį oponentą, kankinimus, kitas priemones, nukreiptas prieš taikius gyventojus, kurie nieko nenaikina – nedaužo langų, automobilių, juolab nenaudoja jėgos prieš pareigūnus ar tarnautojus.

Tuo tarpu išaugusi medijų šaltinių reikšmė sužinant apie tai, kas vyksta Baltarusijoje, verste verčia aktualizuoti diskusijas apie informacijos technologijų plėtrą kaip būtiną pagalbą kenčiančioms visuomenėms. Žiniasklaidos priemonės turi tikslinti pranešimų žodyną, kuris padėtų visuomenėms suvokti skirtumus tarp teisės aktų taikymo ir elementaraus banditizmo – net ir uniformuoto.