Andrius Vaišnys. Žmonėms – ne Seimo rūmai, bet vieta greta

Jei mokinių grupelės pasivaikščiojimas po Seimo rūmus užtrunka iki 1–1,5 val., nes gyvai pasižiūrėti – ne tas pat, kas monitoriuje, ir tai atrodo nepakeliamas krūvis Seimo valdybai, ji randa sprendimą: tegu lankosi kažkur greta Seimo ir... mokosi demokratijos.

Parlamento delegacijos – patikėkime – važinės neremontuotais limuzinais, kad būtų sukurta jo lankytojų centro koncepcija... už pusę milijono.

Įsteigiama dar viena salė Vilniuje, skirta pateisinti išgalvotus rodymus.

Neblogas pasiekimas mažame miestelyje:

Naujas LANKYTOJŲ CENTRAS (Gedimino pr.60) + esantis VALSTYBĖS PAŽINIMO CENTRAS (Totorių g. 28) = ducentrizmas.

Panašiai, kaip Lietuvos politikoje: kiekvieni rūmai – už įtaką žmonėms.

Už uždarų durų.

Seimo Pirmininko pavaduotojo – įstaigos kanceliarijos kuratoriaus (kitaip tariant, „auklėtojo“) išplatintame pareiškime skaitome: „Galiu drąsiai teigti, kad šiuo metu mes neįgyvendiname svarbaus uždavinio – ugdyti atsakingus, informuotus būsimuosius rinkėjus.

Būtent jie – moksleiviai ir jaunimas – daugiausiai lankosi Seimo rūmuose. Tačiau, kaip rodo patirtis, didelė dalis lankytojų tik gana paviršutiniškai susipažinę su valstybės valdymo modeliu, teisėkūra, parlamento veikla ar jo istorija“.

Kuratoriaus patirtis leidžia teigti, kad lankytojai „paviršutiniškai“ susipažinę? Juk tai – ne mokytojo ar gido patirtis.

Nebent aukštas pareigūnas, savikritiškai vertindamas dabartinę švietimo politiką, siekia dar labiau sustiprinti jos fragmentiškumą nauju sprendimu, vadovaudamasis kėdės galia – ne sisteminiu požiūriu.

Argumentas, kad kitose šalyse veikia lankytojų centrai, yra silpnas, nes juo neatskleidžiama, kaip jie veikia ir kuo skiriasi. O patarčiau. Taigi vertėtų IŠ PATIRTIES žinoti, kad „lankytojų centras“ neatsiranda sukūrus pavadinimą ir perkėlus kurį patinkantį darbuotoją – tai žinių, pinigų, technologijų, kompetencijų, tradicijos ir sveikos nuovokos klausimas.

Demagogija – tarsi upė: „Turimi ištekliai neleidžia giliau pažvelgti į parlamentarizmo istoriją, Seimo darbą ir veiklos svarbą. Šiandien esame per toli nuo žmogaus ir jo pažinimo poreikio.“

PASAKIUS a) –

žiūrim logikos: ar, Centrą įkūrus, padaugės išteklių jam veikti?

Tai, kad Arvydas Nekrošius painioja Seimo ir Seimo kanceliarijos funkcijas, nieko keista ( „Seimas siekia veiklos optimizacijos, peržiūri savo funkcijas ir atsisako perteklinių, besidubliuojančių veiklų“): nuo 2000-ųjų Seimo valdyba, pirmą kartą paskyrusi kuratoriumi Artūrą Skardžių, neskiria politinės institucijos nuo valstybės biudžeto įstaigos, kuri paprastai lyg ir turi savarankišką vadovą.

Vis tiek neaišku, kaip galima „atsisakius parlamentui nebūdingų funkcijų kaip automobilių remontai“ sutaupyti apie „pusę mln. eurų“?

Nuo kada Seimo vadovybė, delegacijos nesinaudoja automobiliais ir jie tikrai neremontuojami? Nesvarbu, ar tai būtų daroma Seimo kanceliarijos garaže, ar perkant tokias paslaugas iš įmonės per visiškai skaidrius viešuosius pirkimus – aišku, kad pateikta informacija skiriama naiviam piliečiui, kuris tokiais pranešimais mulkinamas: „Šie pinigai galėtų būti nukreipti į lankytojų centro koncepcijos kūrimą“. Koncepcija – už pusę milijono?

O kokiais pinigais bus mokama už automobilį, kuris skirtas aptarnauti jei ne Seimo valdybos nariams, tai jų svečiams? Ne valstybės biudžeto?

Kitaip tariant, Seimo politikams iš nepatirties arba manipuliavimosi įprasta teigti, kad bet kuri iniciatyva „nieko nekainuos“, nors tai veikiau žymi politiko nekompetenciją, kadangi nėra nekainuojančių dalykų: pradedant įgyvendinti, visi nauji sprendimai, ypač viešųjų ryšių, brangsta.

PASAKYTINA IR

b) Lankytojai liks už Seimo ribų – būsite „arčiau žmogaus“?

Viešai nebuvo pateikta duomenų, kiek dabartinis įstaigos kuratorius padėjo pastangų, kad per pastaruosius keletą metų įstaiga, kuriai pagal paprotį galima vadovauti neprisiimant atsakomybės, būtų patobulinusi lankytojų aptarnavimą? (Nes niekas nežino, ar šį įstaiga turi de facto kanclerį).

Kita vertus, jei būtų naujai pateikta sena idėja sukurti parlamentarizmo muziejų, 2020-aisiais pasitinkant Steigiamojo Seimo 100-metį – skambėtų stipriai (galėtumėte taip pat pradėti Gegužės 15-osios deklaracijos originalo paieškas jas paremdami).

Tik, aišku, jei tai kurtų kompetentingi asmenys.

O kas dabar trukdo Seimo rūmuose sukurti:

- informacinę sistemą lankytojams registruoti ir aptarnauti (taip, kaip kitur);
- parengti, ugdyti, išlaikyti kompetentingus specialistus – gidus (kurie moka daugiau nei vieną kalbą, nes Seime prieš 15–20 m. ši paslauga greta lietuvių buvo teikiama ir anglų, vokiečių, lenkų, čekų, prancūzų, rusų, ispanų, norvegų kalbomis – o dabar?)
- tinklalapį vaikams ir jaunimui;
- žaidimus, susijusius su įstatymų leidyba;
- parodų tvarką, kur neliktų kičo, bet vėl būtų taikomas parlamento ir Lietuvos kultūros reprezentacijos principas.

Šioms, daugeliui kitų idėjų buvo pakankamai laiko, tačiau kol kas turime vieną akivaizdų rezultatą – jaukiamą, neskoningai, chaotiškai tvarkomą Seimo rūmų interjerą, nors jame turėtų būti nuosekliai pristatomi istoriniai Seimo sprendimai ir asmenybės nuo LDK iki naujausio laikotarpio.

Remiantis Lietuvos politinės minties vingiais, šioje istorijoje kai kas galėjo būti viešai nepasakyta. Įkūrus Centrą, manau, netruks atsirasti pasiūlymas lankytojų aptarnavimo paslaugą... pirkti iš kurios viešųjų ryšių agentūros (šis arba jau naujas politinis kuratorius pasakytų: nieko gi nekainuos – nereikės išlaikyti „savų“ specialistų!).

Andrius Vaišnys

Kita vertus, jei toks centras kuriamas atskirai nuo Seimo rūmų, tai tuo labiau jis be aukščiau pateiktų reikalavimų negalėtų veikti, jam tikrai reikės:

1) papildomų išlaidų;

Tačiau bandoma primityviai įtikinti, kad papildomų lėšų nereikia (kaip visada išleidžiamas pažįstamas, bet realybėje niekada nepasitvirtinantis žodis „taupo“): o kaip tuomet galima gyventi ir veikti nieko netobulinant, pone kuratoriau? Juk norint įkurti Centrą ne Seime, bet žūtbūt kitose patalpose, išeina, jog teks ne tik išlaikyti tas patalpas, bet ir pritaikyti. Tik jei nieko nemanai gerinti, lieka vienintelė išvada: remiantis „gražiais“ argumentais rinkėjai-lankytojai bus tiesiog atskirti nuo rūmų gyventojų.

Tiesa, remiantis Lietuvos politinės minties vingiais, šioje istorijoje kai kas galėjo būti viešai nepasakyta. Įkūrus Centrą, manau, netruks atsirasti pasiūlymas lankytojų aptarnavimo paslaugą... pirkti iš kurios viešųjų ryšių agentūros (šis arba jau naujas politinis kuratorius pasakytų: nieko gi nekainuos – nereikės išlaikyti „savų“ specialistų!). O ką ten pasakos agentūra apie Seimą – jau nesunku spėti, bet jai apsimokės veikti tiesiog tik perkeliant parengtą informaciją iš Seimo tinklalapio.

2) tinkamos kompetencijos.

Tačiau konkurso Centro vadovo pareigoms eiti neskelbiama – kodėl?; o paslaugas teikiančių darbuotojų kvalifikacijai lėšų irgi nereikia?

Ir galiausia – dėl išskaidytų Seimo kanceliarijos padalinių funkcijų bei pareigybių: struktūriškai vieni ryšių su visuomene tarnautojai atskiriami nuo kitų. Jei iki šiol nėra sukurta kokybiška aptarnavimo sistema, nes Seimo kanceliarija pastaruosius keletą metų vis buvo funkcionaliai optimizuojama, reiškia, kad antram centrui Vilniuje reikės ne tik daugiau lėšų, bet netgi Seimo rūmuose lankytojų sumažės. Tai nesudėtinga prognozuoti.

Jei visa tai pavyks, Seimo vadovybė galės sugrįžti ir prie žurnalistų judėjimo rūmuose: kodėl gi jiems paslaugiai nesukūrus atskiro informacinio centro greta, siekiant... geresnio informacinio aprūpinimo?