Galiausiai 2003-aisiais prestižinės premijos komitetas buvusiam žurnalistui irgi rado pateisinimą: nėra įrodymų, kad žurnalistas veikė iš įsitikinimo.
Nepaisant, kad žurnalistas pats 1933 metais slaptame pranešime britų ambasadai palyginti teisingai apibūdino tragedijos Ukrainoje mastą. Todėl kituose šaltiniuose, išnagrinėjus W. Duranty kūrybą, jis seniai pavadintas tiesiog prostitute ir Stalino apologetu.
Ar ši bei panašios istorijos rodytų, kad Amerikos laikraščiai turėjo būti uždaryti ar uždrausti? New York Times pats yra pripažinęs buvusių redaktorių klaidas.
Puolanti žurnalistika kelia ir baimių, ir pasigėrėjimo drąsiai atskleidžiant blogus dalykus. Ir ji, aišku, nepriima danajų dovanų.
Bet puolusi turi kelti tik pasibjaurėjimą.
Ar kelia? Jeigu auditorija turi pasirinkimo gauti įvairią informaciją, tarsi ir sprendžia apie žurnalistiką pagal savo kritiškumo galią, nors ji ir nežino, kad žurnalistas medžioja kartu su politiku, o redaktorius susitarė, kurį politiką ar pareigūną „kals“ nuo kito pirmadienio, kurį aukštins ir kad visa grupė žurnalistų politiko buvo pavalgydinta cepelinais.
Šiuokart Lietuvoje priartėjome prie itin pavojingos ribos: politikai jau ima svarstyti vidaus rinkos žiniasklaidos baudimą. Mat su užsienio – Rusijos – televizijų transliuotojais susitvarkoma palyginti be diskusijų: išankstinių teismo sprendimų nė nereikia. Užtat jau girdime apie neva galimas nacionalinių komercinių televizijų grėsmes nacionaliniam saugumui. Manau, kad atitinkamai komisijai tik duok užsakymą...
Seime įregistruota Visuomenės informavimo įstatymo pataisa fiziniams ir juridiniams, „tiek su jais susijusiems asmenims“ riboti galimybę valdyti daugiau nei 5 procentus informavimo priemonių rinkos.
Būtų gal diskutuotina žiniasklaidos koncentracijos požiūriu, jei iniciatyva nebūtų karštai, aktualių Lietuvos nuotykių kontekste, nukreipta tiesiogiai ir iš anksto prieš vieną verslo grupę.
Gal ta viena grupė ir „užvaldė“ valstybę, bet dar nežinom, kurią dalį – laukiam įrodymų. O įstatymo projekto rašte jau įrašyta – nors irgi nežinia, kas ištyrė, – kad tai „nepablogins kriminogeninės situacijos, nesudarys sąlygų korupcijai žiniasklaidoje“. Kas žino, kokių pasekmių turės rinkai. Tai gal kitas žingsnis – apriboti užsienio kapitalo dalį žiniasklaidos priemonėje?
Turbūt „Reporters Without Borders“ įsiskaitys, kas vyksta, paskaičiuodama Lietuvos spaudos laisvės reitingą. Yra į ką atkreipti dėmesį atsakant į anketos klausimus apie metų padėtį Lietuvoje. Kad ir į tai, jog Lietuvoje tik vienas politikas rūpinasi konstitucine teise, kadangi sako: „Ko gero, esu vienintelė politikė, kuri gina žiniasklaidos laisvę ir jos nepriklausomumą“.
Ko gero, situacija rimta, nes iš aukštai geriausia matyti ir vertinti padėtį – juolab kai žodžio laisvė akivaizdžiai atskiriama nuo žiniasklaidos laisvės.
Žinoma, ne kiekvienas politikas gali sudaryti išskirtinį jaunosios kartos žurnalistų sąrašą, kad įteiktų jiems valstybės ordinus ir medalius. Lyg jie jau būtų pasirengę baigti profesinę karjerą. Tai palyginti švelnus būdas užmigdyti sarginius šunis.
Tačiau kiti, kurie neprisipažįsta ginantys žurnalistus, linkę griebtis kietesnių poveikio būdų. Mat jei politikai, einantys vadovaujamas bet kurio lygmens pareigas, ima oficialiai vertinti vieną žurnalistą – tai ir yra spaudimo visai žiniasklaidai forma. O juk „bus daugiau žiniasklaidos priemonių“, sako Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas?
Prisiminkime – spaudimo formų žurnalistams yra įvairių: kad ir 2013 m. žurnalistės sulaikymas Seime neinformavus apie tai nei Seimo kanclerio, nei Seimo vadovybės arba specialiųjų agentų atlikta krata žurnalistės namuose.
Jei anuomet buvo surengta plojimo akcija prie tos tarnybos durų, tai dabar neužtektų nei kvapo, nei garbės apibėgti visas duris norint paploti protesto vardan.
Seimo komiteto pirmininko pastaba apie galimą licencijų atėmimą iš žiniasklaidos priemonių, priklausančių verslo grupėms, iš kitų politikų susilaukė lyg ir kritiškos reakcijos, bet tai visai nereiškia, jog ji nuoširdi.
Kaip kartą vienas Italijos Prezidentas yra prisipažinęs Lietuvos Seimo pirmininkui: „Aš irgi nekenčiu žurnalistų, bet...“. Bet to neparodys. O štai atsirado pretekstas ir įspėjimas išsprūdo.
Dvejopas pretekstas: politinės grupuotės susirungė, kad vienos susilpnintų kitas, bet susilpnės visa partinė sistema, o žurnalistika, seniai priklausoma nuo finansinės paramos, tampa „kalta“ – ypač, kai pati sutrinka.
Taip, įvairūs šaltiniai rodo, kad pati žurnalistika nemažu mastu, deja, yra konjunktūrinė.
Nė didelių diskusijų neverti lietuviški prisiminimų tekstai, kurie atsirado ne tik iš nusivylimo žurnalistika, bet ir iš sąžinės sąveikos apie tai, kaip redaktoriai „pripaišo“ jau parengtoje korespondencijoje nebūtų dalykų, net išbraukia nepatinkantį vardą arba įrašo (liepia įrašyti) patinkamą, kaip įvardija „neliečiamuosius“ kritikuoti ir priešingai – pasmerktuosius būti puolamais žodžiu ir vaizdu.
Liudininkai iš susitikimų su Lietuvos žiniasklaidos priemonių atstovais papasakotų ir dar daugiau: kaip atvažiavęs imti interviu televizijos korespondentas ekspertui pats pasiūlo atsakymą, nes kitaip pašnekovas į kadrą nepateks; kaip įtakingas verslo ar politikos veikėjas gauna pasiūlymų susimokėti, kad nebūtų kritikuojamas arba priešingai – būtų iškeltas ir rodomas kaip politikos, verslo, socialinės srities lyderis, kaip supainioja faktus ir neatsiprašo.
O kaip reaguoja žiniasklaida dabartinio politinės korupcijos tyrimo atveju, padėdama vos per dieną kitą sudaryti įspūdį, kad centrinė figūra – tas vienas žurnalistas?
Juk profesinis solidarumas ir etika reikalautų informuoti apie Saugumo departamento dokumento parinktų viešinti fragmentų turinį, bet jokiomis antraštėmis iš anksto neteisti to parinkto smerkti žurnalisto, kol teismo nenustatyta, kad jis pakenkė žmogui ar padarė žalos valstybei, o medijų etikos institucijos neįvardijo, kad jis diskreditavo profesiją. Gerai, tegu eina atostogų.
Skambiai pačių politikų anonsuojamas tyrimas dėl galimo verslo grupių kišimosi į valstybės valdymą rodo ir toliau esant glaudžią sąveiką su medijomis, tik kitu aspektu: publikuojamos politinės nuotekos, išleistos ta dalimi, kuria mano reikalinga išpilti vieni ar kiti politikos rūmai bei įtariamieji korupciniais veiksmais asmenys (buvę politikai) dar iki skelbiant išvadas.
Pasirodo, žiniasklaidai šitaip dozuojama siekiant neatskleisti paslapčių. Visa tai yra supriešinimas pasinaudojant spauda. Ir savaime absurdiška svarstyti, ar žurnalistas nusižengė susitikdamas su politiku. Arba atvirkščiai.
Bet pasirodo, tai, kas absurdiška, gali tapti motyvu susidoroti?
Net nesvarstoma, kodėl žurnalistas gali būti ilgai sekamas ir jam nereiškiami kaltinimai kokia nors nusikalstama veika. Ignoruojant, kad atsakomybė už taisytus teisės aktus ir susijusius susitarimus turi tekti tik politikui – ir ne vien už atsakymus žurnalistui, bet už konkretų, nustatytą įvardytos verslo grupės poveikį.
Žurnalistika tiesiog imama kaip žaidimo dalis. Jei pirmi tokie nutekėjimai žurnalistų būtų buvę vertinti kritiškai ir pačių tiriami, pažymų (juodraščių) epopėjos baigtųsi: pasirodytų, kad žiniasklaida geba pirma klausti ir tikrinti.
Apskritai, jeigu!
Jei žurnalistika būtų buvus pajėgi atskirti savo profesijos užduotis nuo užsakymų, tai ne tik Agurkicho propagavimas, ne tik „Naisių vasaros“ herojai LRT, bet ir raganos pranašystė pramogų laidoje, kad jaunasis liberalas taps prezidentu, būtų skirta tik pažiūrėti.
Tačiau politika, suliejama su pramogomis ir pramogos, sulietos su žurnalistika, lėmė, jog tarp politikų įsigalėjo pačios žurnalistikos traktavimas kaip politinių ir finansinių grupių įrankio.
Ji vadinama politikos įrankiu atvirai, kaip savaime suprantamas dalykas, nors teoriškai turi būti priemonė, užtikrinanti laisvus informacijos mainus ir būti vienu iš demokratijos laidininkų. Užtat ji susipainiojo neatskirdama realių įtakų sprendimų priėmimams ir pati savo herojus įpynė tarp politikų, verslininkų, konstruodama apgaulingą tariamos įtakos piramidę.
Ir net tai, kad Vyriausioji rinkimų komisija žiniasklaidos turiniu domėdavosi pasirinktinai, lėmė, jog žurnalistika taip pat turinti žiūrėti veikiančių elitų pozicijos.
O galiausiai, kai žurnalistas – politiko bičiulis, tai jau visiška politinės komunikacijos parodija.
Pati žurnalistika, matyt, nebus pajėgi sutarti dėl aukštų standartų ne tik todėl, kad redakcijose buvo ir yra sutarimų, ką kritikuoti, o ko – ne, ne tik todėl, kad vienoje redakcijoje žurnalistas dirba greta turinio rinkodaros (aiškiau – propagandos paslaugų) darinio, ne tik todėl, kad Žurnalistų sąjunga neaprėpia tiek žmonių, kiek dirba sistemoje, bet todėl, kad Visuomenės informavimo įstatymu nėra įtvirtinta arba, tiksliau – žiniasklaidos sistemoje nėra išskirta žurnalisto profesija pagal kompetencijas.
Vis dėlto toks teisinis sprendimas būtų beprasmiškas, kol teisės aktai leidžia žurnalistiką paversti interesų tarnautoja: vadinamieji viešinimo (iš tikrųjų – propagandos) konkursai, skirti nusipirkti žiniasklaidos paslaugą savivaldybei, ministerijai, universitetui, parlamento įstaigai ar net prezidentui, korumpuoja arba mažų mažiausia diskredituoja profesiją, kuri nuo pat jos atsiradimo XIX amžiuje visą šimtmetį buvo vertinama kaip prestižinė.
Šių konkursų kontekste ministrų, merų apdovanojimai žurnalistams tėra mažmožis, bet, kaip suprantame, deja, malonus. Masinis vartotojas neatskirs žurnalistiškai parengtos propagandos apie numatomą puikų atliekų tvarkymą sostinėje nuo kitų žurnalistinių pranešimų, nes visa atrodo vienodai gerai patiekta.
Kodėl tad turėtum nustebti, kai stambioje institucijoje buvo manyta steigti „ryšių su visuomene žurnalisto“ etatą.
Taigi šiais laikais žurnalistika kuria nemokamą laisvos prieigos žodžio ir vaizdo produktą, kuris apmokamas už kitos informacijos – propagandos arba reklamos paslaugų teikimą toje sistemoje (išimtis – nacionalinis transliuotojas, anksčiau nenorėjęs pripažinti draudimo propaguoti (maloniau tariant – reklamuoti) idėjų ir paslaugų).
Išskyrus nacionalinį visuomeninį transliuotoją, žurnalistikos produkcija pastaruosius kelis dešimtmečius nebuvo archyvuojama – tokios kaip istorinio paveldo ir kaip lėšų šaltinių naudos kuriant duomenų bazes neišmanė nei komercinių televizijų, nei kitų priemonių steigėjai ir savininkai.
Profesijos klausimu įstatymų leidėjas galėtų pagerinti padėtį taip, kad žiniasklaidos savininkas rūpintųsi žurnalisto kvalifikacija ir kompetencijų kėlimu, o žurnalistas jo atžvilgiu turėtų ne tik pareigų, bet ir teisių, ypač – socialinių garantijų ir autorinių teisių aspektu.
Be to, ypač būtų reikšminga socialines garantijas užtikrinti nuolatinės sutarties neturinčiam žurnalistui – vadinamajam „free-lanceriui“ kaip kūrybiniam darbuotojui. Kalbant apie kompetencijas, yra daugiau kriterijų nei tik „populiarumas“.
Lietuvos žiniasklaidos sistema – nepriklausomai nuo lygmens – įsijautusi į vertintojo ir kone į teisėjo vaidmenis neturi jokios įsivertinimo ir kvalifikacijos sistemos, išskyrus galimą pasekminį etikos komisijos sprendimą. O galėtų žvilgtelėti į vokišką modelį.
- Nesu tau žaisti, tu, kvailas vaiki.
Kadangi vienas iš profesionalumo kriterijų yra profesinis darbas už atlygį, tai žurnalistinės kūrybos atveju būtų idealu uždaryti visiškai nemokamą prieigą prie žurnalistinės produkcijos, nes prenumerata ir pačiai auditorijai padeda geriau įsivertinti interesus. Tačiau tai – viso žiniasklaidos modelio klausimas, išsprendžiamas analizuojant ekonominius ir politinės įtakos žiniasklaidos rinkai veiksnius. Žinoma, tarptautinių tendencijų kontekste. Todėl ir įstatymo projektas dėl 5 proc. savininkystės, registruotas antradienį, nėra apgalvotas pasiūlymas.
Dabar išeina, kad politikas prabyla apie ribojimus arba licencijos atėmimą kaip apie tam tikrą baudą, o pats nemato savo didelio vaidmens: pirma turėtų siekti sukurti informacijos mainų laisvės ir panaikinti korupcijos sąlygas, nes tam turi pakankamai galių bei pareigų.
Ir tik po to galėtų iš kitų pareikalauti atsakomybės. Tada galima skirti pinigų tiriamajai žurnalistikai – ir ne milijoną, bet gal daugiau, nes lieka ką tirti: juk jokia valdžia pati savęs netirs ir nesileis tiriama.
Kitaip tariant, žurnalistika turėtų turėti sąlygas atsakyti bet kuriam politikui:
Nesu tau žaisti, tu, kvailas vaiki.