Ir vėl eilinį kartą taikiklyje atsidūrė aukštojo mokslo politika ir finansavimo aktualijos. Svarstomi, skaičiuojami buvę, esami ir būsimi biudžetai, rikiuojami gauti ir „nepaimti“ studijų krepšeliai. Kitaip tariant, prieš valstybės biudžeto tvirtinimą diskusijas apie švietimą užvaldė dažno lietuvio širdžiai maloni tema – pinigai. Svarbiausia sistemos dalis – besimokantieji – liko šešėlyje.
Sutikime, pinigus skaičiuoti visada malonu, o dar geriau, jeigu imame ir pradedame rikiuoti ne savus, o „valdiškus“.
Žinoma, finansus skaičiuoti ir verta, ir reikia, tačiau akivaizdu, kad kalbant apie švietimo sistemą ir aukštąjį mokslą, diskusijų laukas – ir platesnis, ir gilesnis.
Vis dėlto siūlyčiau nukreipti dėmesį nuo pinigų ir sugrąžinti jį į jaunąją kartą. Taip taip, pažvelkime į tuos jaunus žmones, nuo kurių priklausys rytdienos valstybės gerovė, o kartu – socialinė ir ekonominė plėtra. Bet, ar ji tikrai bus?
„Trukt už vadžių – vėl nuo pradžių“, – vaizdingai sakydavo mūsų senoliai.
Šis posakis taikliai apibūdintų procesą, jei staiga Lietuvos švietimas, supanikavęs dėl iš konteksto išluptų skaičių, emocinių kreipinių ir populistinių bandymų demaskuoti valdžią, pultų stabdyti ir taip sunkiai įsivažiuojantį mechanizmą, orientuotą į inovacijų ir technologijų kūrimą, į aukštą pridėtinę vertę kuriančių, technologiškai išprususių Lietuvos piliečių gerovę.
Arba vaizdžiai tariant, mestume seniai strategijose numatytą kelią, pradėjusį bent kažkiek kurti tvarumą, dėl iš panikos atsiradusio takelio.
Reikia vieno, mokysis kitą?
Tarp daugybės kitų kritikos strėlių skrieja kaltinimai, kurie nukreipti į sprendimus, susijusius su finansuojamų studijų krepšelių dalybomis.
Štai neseniai į kritikų dėmesio lauką papuolė ir per bendrąjį studentų priėmimą neužpildytos valstybės finansuojamos vietos, iš kurių nemaža dalis buvo skirtos inžinerinių, technologijų, fizinių mokslų studijų krypčių grupėms.
Viešojoje erdvėje pasisakantys asmenys baksnoja į skaičius: pažiūrėkite, štai buvo numatyta beveik 16,5 tūkst. valstybės finansuojamų studijų vietų, iš kurių daugiau nei 5,2 tūkst. liko neužpildyta.
Lietuvos universitetuose liko 760 aukščiau išvardintų krypčių grupių krepšelių, o kolegijose – net 3525.
Kritikai išmeta dar vieną panikos dozę. Pažvelkite, čia valstybė krepšelių neišdalina, o štai 8,7 tūkstančių pirmakursių šiemet mokės už savo studijas patys!
Pasigirsta siūlymų, esą atstatykime kadaise buvusią tvarką – sugrąžinkime finansavimą toms studijoms, į kurias savo lėšomis veržiasi stojantieji, ir bėda bus išspręsta.
Tik klausimas, ar tikrai problemos išsispręstų?
Lietuvos statistika rodo, kad dauguma mokės už socialinių mokslų srities studijas, bet anokia naujiena, kad apie visai kitus poreikius kalba Lietuvos pramonė ir verslas.
Pavyzdžiui, 2018-2023 metų laikotarpiu daugiausia darbo vietų bus sukurta paslaugų centrų ir IT sektoriuose (18520), elektronikos, pramoninių įrenginių ir įrangos bei elektronikos gamybos sektoriuose (6182). Tokius iškalbingus duomenis pateikia „Investuok Lietuvoje“.
Šie metai tikrai buvo nelengvi abiturientams, koją pakišo prastesni tiksliųjų mokslų egzaminų rezultatai. Jie buvo vienas iš didžiausių kirčių abiturientų motyvacijai pasukti į technologijų, inžinerinių ir fizinių mokslų studijų programas.
Įvertinant tendencijas galima pastebėti, kad, pavyzdžiui, chemijos egzaminą jau keleri metai iš eilės renkasi vis mažiau abiturientų.
Beje, tokie mokinių pasiekimai nieko nestebina, nes nemaža dalis mokinių dar mokyklos suole „nurašo“ tiksliuosius mokslus kaip nuobodžius ir sunkius.
Akivaizdu, kad pasaulyje populiarus ir modernus STEM ugdymas, jungiantis mokslą, technologijas, inžineriją, matematiką, dalyje Lietuvos mokyklų egzistuoja geriausiu atveju epizodiškai ir paviršiuje. Tikriausiai dėl šių priežasčių mokiniams ir yra gana sudėtinga orientuotis į STEM disciplinas.
Prioritetas – ne iš piršto laužtas
Ne paslaptis, kad sunkumų surandant technologijų, inžinerijos ir panašių sričių specialistus patiria visa Europa, todėl netgi šalys lyderės, turinčios puikius universitetus bei bendrojo lavinimo sistemas, atveria darbo rinkos duris profesionalams iš įvairių šalių, tarp jų – ir Lietuvos.
Paradoksas, tačiau kritikai, akcentuojantys socialinių mokslų populiarumą tarp ekonomiškai išsivysčiusių šalių, nutyli faktą, kad netgi didžiosios Europos ekonomikos, pavyzdžiui, Vokietija, stokoja technologijų specialistų ir imasi aktyvių veiksmų jų ugdymui.
Štai kodėl inovacijų plėtra suinteresuotos Europos šalys orientuojasi į STEM mokymą, atveriantį galimybes inovacijų kūrimui, o kartu – aukštesnei ekonominio šalies gerovei.
Beje, šios šalys rikiuojasi aukštose pozicijose vertinant pagal inovacijų kūrimą ir plėtrą, o tai yra vienas iš pagrindinių šalies ekonomikos variklių.
Primenu, kad ir mūsų Lietuvos prioritetas technologijų ir inžinerijos studijų plėtrai atsirado ne čia ir ne dabar. Ir tai ne dabartinės ŠMM sumanymas.
Pavadinčiau tai bendros Europos švietimo politikos padariniu, siekiant užtikrinti šalies ir Europos Sąjungos konkurencingumą globaliame kontekste.
Beje, dar 2012 metais Lietuvos visuomenė susitarė, kad norime tobulėti ir lygiuotis į labiausiai ekonomiškai išvysčiusias Europos šalis, kurių pavyzdžiai mus masina ir kursto jausmą „o ten žmonės gyvena geriau“.
Dar daugiau – Lietuva susikūrė strategiją, kaip pasiekti tos išsvajotos europietiškos gerovės ir išsirikiuoti tarp 10 labiausiai išsivysčiusių Europos Sąjungos (ES) šalių. Ši strategija užduoda toną ir kituose valstybės sprendimus įtvirtinančiuose lygmenyse.
Štai Seimas, siekdamas numatytos pažangos, turėtų vadovautis ilgalaikėmis strategijomis. Vyriausybė savo veiksmus pagrįsti savo pačios programa, sekti Nacionalinę pažangos programą ir orientuotis į siekinius iš plėtros programų.
Netgi labiausiai kintantys ir trumpiausią periodą apibrėžiantys ministrų ir vyriausybės žinioje esantys trumpos trukmės dokumentai – veiksmų ir veiklos planai – taip pat numato taktinius veiksmus, siekiant progreso.
Liūdna, bet Lietuvai labai trūksta tvarumo siekiant užsibrėžtų teisingų tikslų.
Šiuose visuomenės susitarimus reglamentuojančiuose dokumentuose skersai išilgai figūruoja siekiniai, turintys glaudų ryšį su technologine plėtra.
Pavyzdžiui, 2014–2020 metų Nacionalinės pažangos programoje tarp suplanuotų uždavinių užsibrėžta didinti profesinio mokymo ir studijų patrauklumą biomedicinos, fizinių ir technologijų mokslų srityse, stiprinti technologijų mokymą formaliojo ir neformaliojo švietimo sistemoje, skatinti žinių apie technologijas, inovacijas ir šių sričių profesijas sklaidą tarp mokinių.
Kitas svarbus akcentas – Lietuvos konkurencingumas pritraukiant investicijas bei vystant Lietuvos pramonę.
Dažnai pamirštame paminėti, o tuo pačiu pasidžiaugti, kad pastaruoju metu ateinantys į Lietuvą investuotojai (tai ypač pastebima Kauno regione) akcentavo aukštą parengtų inžinierių lygį. Tai buvo vienas svarbesnių kriterijų pasirenkant mūsų šalį.
Kritikai teisūs tuo, kad situaciją dėl neišdalintų krepšelių buvo galima nuspėti. Beje, techniškieji universitetai tą numatė, prognozavo, tam ruošėsi.
Tačiau kritikai neteisūs dėl vieno scenarijaus, kurio iš tiesų taip geidžia. Jeigu staiga būtų priimtas sprendimas nurėžti valstybės finansavimą būsimoms technologijų, inžinerijos, fizinių mokslų studijoms ir jas paskirti dabar mažiau finansuojamoms sritims dengti, tai būtų tarsi smūgis Lietuvos ekonomikai ir visuomenei.
Tai būtų žingsnis atgal, paneigiantis strateginius susitarimus, tarptautinę patirtį ir siekį stiprinti Lietuvos ūkio konkurencingumą.
Kokie būtų to padariniai? Tiesiog atitolintume kelią, vedantį į inovacijas ir didesnės pridėtinės vertės kūrimą Lietuvos ūkyje.
Įtvirtinę tokį regresyvų žingsnį ir toliau tęstume užburtą ciklą, kai mūsų gamybininkai ir toliau pirktų kažkieno kito svečioje šalyje sukurtus įrenginius, naudotų novatoriškas medžiagas, taip pat sukurtas kažkieno kažkur kitoje šalyje, o apie aukštą pridėtinę vertę tegalėtume pasvajoti. Tai – ne šalies inovacijos ir tai neleidžia ūkiui augti daug greičiau nei norėtųsi.
Imkime pavyzdį iš Nyderlandų
Jeigu jau taip orientuojamės į išsivysčiusias Europos šalis, tai imkime pavyzdį iš Nyderlandų. Tai šalis, kuri turi geoekonominių panašumų su Lietuva.
Senos agrarinės tradicijos, panašus teritorinis plotas, žemės išteklių nebuvimas diktuoja aiškų supratimą, kad konkurencinį pranašumą ekonominės gerovės lenktynėse suteiks tinkamos kvalifikacijos darbo jėga ir inovacijų kūrimas, užtikrinantys aukštos pridėtinės vertės kūrimą.
Vis dėlto, tarp Lietuvos ir Nyderlandų skirtumų tikrai esama. Štai pagal Globalų inovacijų indeksą Nyderlandai rikiuojasi 2 vietoje (!), o Lietuva – kuklioje 58 vietoje.
Taigi Nyderlandai dar 2003 metais nacionaliniu mastu susitarė koncentruoti investicijas į STEM mokymo stiprinimą, todėl dėmesys telktas projektams, kuriuos teikė švietimo sistemos varomoji jėga – mokyklos ir universitetai.
Idėją suprato ir jai pritarė tiek valdžia, tiek visuomenė. Mes turime padidinti inžinierių skaičių.
To pasieksime tik Jūsų padedami“, – sakė valdžia, kartu atrišdama rankas patiems priimti sprendimus, kokiais būdais bus to siekiama. Taigi daugeliu atveju mokyklos tapo stipriais universitetų partneriais.
Prie STEM stiprinimo aktyviai prisidėjo ir šalies savivalda, tiesiogiai dirbdama su verslu ir švietimu.
2013 m. Nyderlandai nacionaliniu lygmeniu paskelbė programą, kurią realizuojant siekiama iki 2020 m. padvigubinti STEM srityje dirbančių specialistų skaičių. Į programą įsitraukusios trys ministerijos. Programos veiksmai nukreipti trimis kryptimis, kurias apibrėžtų šūkiai „Rinkis STEM“, „Mokykis STEM“, „Dirbk STEM“.
Štai mums gera pamoka. Nyderlandų pavyzdys įrodo, kad tikslo buvo siekiama nuosekliai, bendradarbiaujant, įtraukiant visas sistemos grandis, nesiblaškant ir užtikrinant veiklos tęstinumą. Tikriausiai to labiausiai ir trūksta mums, lietuviams.
Pabaigai norėčiau akcentuoti kelis dalykus:
Pirma – neišdalinti krepšeliai neparodo, kad Lietuvos darbo rinkai ir visuomenei nereikia kvalifikuotų technologijų ar inžinerijos specialistų.
Antra – nedėkime lygybės ženklo tarp tiksliųjų mokslų nemokėjimo ir nenorėjimo, tiesiog esama tiksliųjų mokslų ugdymo sistema dar neorientuota į šiuolaikines STEM mokymo praktikas.
Trečia – strateginio matymo ir tvarios švietimo politikos neturi užgožti menkavertės aistros dėl to, kur nukeliaus pinigai.
Ketvirta – „kietųjų“ ir „minkštųjų“ mokslų atskirtį palikime praeičiai. Šiuolaikinis švietimas, kaip, beje, ir pramonė, eina integracijos keliu, kai multidiscipliniškumas tampa būtinybe, ne pasirinkimu.
Penkta ir svarbiausia – abituriento apsisprendimas studijuoti socialinius mokslus turėtų būti ne dėl to, kad jis nemoka ar net neturėjo galimybės išmokti matematikos, fizikos ar chemijos. Sprendimą jis turėtų priimti jau po to, kai išbandytų šiuolaikišką STEM mokymą.
Taigi tik nuo artimiausių sprendimų priklausys, kas ir kur ves jaunąją kartą netolimoje ateityje. Kaip manote, ar tai bus kelias, ar takelis?