Savaitės naujienų apžvalgoje pakalbėsime apie JK premjero Boriso Johnsono pažeistą įstatymą, buvusį kandidatą į žemės vicemininstro kėdę Modestą Čimbarą ir į Seimą nepatekusius Rūtą Janutienę, Kristupą Krivicką bei Gintarą Palucką.
Pakalbėkime apie emigraciją, apie važiavusius po Nepriklausomybės ir įstojus į ES. Pakalbėkime ir apie tarpusavio santykius su likusiais Lietuvoje – kodėl jie tokie komplikuoti ir kodėl abiem pusėms skauda. Kaip sakė Kurtinaitis, emigracija ne seksas – abiem gerai nebus.
Visada buvo klausimas – kodėl būtent Anglija, kodėl Ūkai. Žinoma, Amerika – pažadėtoji žemė ir amerikietiška svajonė, bet ne visada pakrisdavo žalioji korta, tad Europoje lietuviai tiesiu taikiniu varė pas karalienę.
Pirmieji emigrantai
Tai visgi, kodėl Anglija? Atsakymas gali būti toks. Tada, kai prasidėjo pirmoji banga, lietuviai nelabai mokėjo užsienio kalbų. Bet angliškai nemokėti kažkaip lengviau nei kitomis.
Prancūziškai pasakyti galima tik „merci“ ir Vokiškai – „Hitler Kaput“ ir „Ausvais kontrol“, ispaniškai – „hasta la vista, baby“, o va angliškai, netgi iš gilios provincijos žmogus galėjo pasakyti „hello“, „goodbye“, „me work you pay“, „I beg your pardon, would you mind telling me how to get to Trafalgar square kind sir, and I would be much obliged“. Ko visiškai užtenka susikalbėti ieškant darbo.
Pirmoji banga pajudėjo dar tada, kai į UK reikėjo vizų. O kadangi vizos dar buvo būtinos, tai žmonės pasilikdavo trumpam. Padirba kelis mėnesius studentai statybose, ir grįžta atgal. Dažnas šiandienos pasiturintis taip pradinį kapitalą klojosi.
Po to britai turėjo neatsargumo vieni pirmųjų įvesti bevizį režimą. Va, tada mūsiškiams korta ir paėjo. Ėmė važiuoti tuntais. Ir darbintis statybose, gamyklose, auklėmis, slaugėmis. Ėmėsi formuotis pirmosios bendruomenės ir juos aptarnaujančios parduotuvės.
Aišku, ir tada pasitaikydavo apmaudžių nesusipratimų. Nepaisant to, kad vizų nebereikėjo, UK imigracijos pareigūnai turėjo teisę neleisti lietuviui įvažiuoti. Tikrindavo ne visus, bet kartais mūsiškiai liūdnai užsiraudavo.
Bet, kadangi tokių incidentų buvo vis mažiau, lietuvių balsai ėmė vis labiau skardėti nuo Jorko iki Braitono. Ir kai tautiečių čia gyveno jau kelios dešimtys tūkstančių, nutiko narystė Europos Sąjungoje.
Po įstojimo į ES
Na, o Europos Sąjunga reiškia laisvą žmonių judėjimą. Ir žmonės pajudėjo į abi puses. Tik iš UK mes gavome vieną Marką Adamą Haroldą, o UK gavo dar kokį šimtą tūkstančių lietuvių. Pagal keliamą triukšmą rezultatas lygus.
Nors Lietuvoje viešoji opinija buvo formuojama, kad išvažiuoja tik juodadarbiai ir nusikaltėliai, realybė buvo visiškai kitokia. Pajudėjo ir studentai, meno žmonės, laisvųjų profesijų atstovai, gydytojai, fotografai, vadybininkai.
Statistikos duomenimis, 37 procentai lietuvių Anglijoje dirba nekvalifikuotą darbą, 30 – kvalifikuotą. Žodžiu, jeigu tau darbe reikia kalbėti angliškai – tai kvalifikuotas darbas.
Jei nereikia – nekvalifikuotas, 16 procentų tarnautojai, 15 procentų vadovai ir techniniai specialistai. Čia šitie, kurie darbe sugeba rėkti angliškai.
Ir kai lietuvių UK tapo daug, kai lenkų tapo dar daugiau, o prie jų dar prisidėjo ir rumunai, britai ėmė nervintis. Eini savo gimtojo Piterboro centrine gatve, o ten tik lietuviški ir lenkiški užrašai ant vitrinų. Su č, š, ž ir visom nosinėm.
Bet faktas – per šituos metus sunkiai, skausmingai, per kraujus kartais tiesiogiai, per britiško atmetimo reakcijas susiformavo išvykusių Lietuvių bendruomenė. Jau netrukus pilnametystės sulauks čia gimusių lietuvių karta.
Čia atsiranda mokslo, meno ir verslo žvaigždės, į lietuvius vis pagarbiau pradeda žiūrėti ir patys britai, šita Mažoji Lietuva jau turi savas tradicijas, savus įpročius ir netgi savą kalbą.
Vieni lojo apie septyniese vienam kambaryje gyvenančius lietuvius, apie tai, kad reikia džiaugtis, jog išvažiavo visa banditija ir staltiese kelelis, bet visi jie ten tokie, savo buvusios šlovės laikais Andriui Užkalniui tereikėdavo brūkštelti pagiežingą pamfletą ir Delfis sprogdavo nuo ginti savo garbės sušokusių Anglijos lietuvių.
Nacionalinis transliuotojas varė nuostabią laidą „Emigrantai“, o portalai nepraleisdavo
mažiausios progos sarkastiškai aprašyti apie pinigus kairėn dešinėn taškančius emigrantus baltomis kojinėmis su sandalais ar prisigėrusius debošus Ryano ar Wizzų skraidančiuose vežimuose. Nes jeigu tu lėktuve dėvi sandalus su baltomis kojinėmis, bet gyveni Lietuvoje, tai čia viskas ok.
Šie laikai
Bet laikai keičiasi. Į Užkalnio rantus išvykėliai jau žiūri atlaidžiai. Bet lieka ta pati valdžios giesmė – grįžkit namo, mielieji lietuviai, dzin, kad Anglijoje jau susikūrėt gyvenimus, pasigimdėt vaikus, pasistatėt namus ir nukirtot kaimyno lenko medį, bet grįžkit.
Kokios turi būti sąlygos, kad emigrantai grįžtų? Kadangi žmonės išvyksta dėl skirtingų priežasčių – reikalingi skirtingi pokyčiai.
Didžiausia dalis emigrantų ekonominiai. Didžioji dalis jų – ne pačius didžiausius įgūdžius turintys žmonės. Na, taip, neturintys įgūdžių, bet norintys dirbti. Norintys dirbti ir uždirbti. Tai ne apie gerovės valstybę reikia kalbėti, kai migruoja dėl prasto darbo užmokesčio. Žmonėms ne pensijų ir ne pašalpų reikia. Jiems reikalinga paprastesnė darbo tvarka, o dar daugiau – reikia paprastesnių būdų patiems susikurti verslą.
Bet išvyksta ir vidurinė ar net aukštesnė klasė. Jiems rūpi galimybės užsidirbti ne daug, o labai daug pinigų. Tokie žmonės galvoja apie savo ir savo vaikų ateitį. Jie nori investuoti. Jie galvoja apie senatvę.
Toliau – socialiniai emigrantai. Kuriuos užknisa valdžios pezėjimai, užknisa Karbauskis, kuris skolina Širinskienę „Tvarkai ir teisingumui“ vieną dieną, o kitą dieną atsiima. Užknisa Landsbergis, kuris kritikuoja ministrą, kuris išreiškia palaikymą nusiskutusiam praimui. Užknisa Eligijus Masiulis, kuris sudrebino pasitikėjimą valstybe iš pamatų.
Dalis žmonių emigruoja, nes Lietuvoje jie nesijaučia visuomenės dalimi. Nes čia jaučia diskriminaciją. Gražu, kad kas trejus metus vis daugiau žmonių ateina į LGBT pride eitynes. Bet kasdienybė vis tiek yra ta, kad buitiniame lygmenyje homofobijos pas mus vis dar daug. Kasdienybė yra ta, kad vyras vadovas gali sau leisti labai daug, nes žino, kad moteris pavaldinė nepasiskųs. Jei tu kitoks – Londone tai kasdienybė, Lietuvoje vis dar nemokamas cirkas ir patyčios.
Dar dalis emigruoja dėl švietimo. Mūsų universitetai džiaugiasi, kad yra pasaulio penkišimtukuose. Bet lietuviams reikia ne penkišimtuko, o penkiasdešimtuko, kai kuriems penketuko. Tai sėkmės toliau jungiantis. Kai kažką reformuosit – paskambinkit. Aukščiausio lygio studentams čia per mažai vietos. Tiesa, reikia pasidžiaugti, kad yra tokios programos, kaip „Kurk Lietuvai“, kurios skatina tautiečius grįžti ir dirbti šaliai.
Bet ar galima sakyti, kad emigrantai TURI grįžti? Gyvenam ne tai kad laisvoj Lietuvoj, bet laisvoj Europoj. Kas kur nori, tas ten gyvena. Ir jei tautiečių akyse Lietuva konkurencinėj kovoj prakiša kitoms valstybėms, tai čia ne žmonių ir ne valstybės, o valdžios problema.
Džiaugiamės tuo, kad lietuviai atranda drąsos ir iniciatyvos vykti į kitas šalis ir ten kurti savo geresnę ir šviesesnę ateitį.
Bet turbūt įdomiausias klausimas šiais įdomiais laikais – ne kas turėtų nutikti, kad išvažiavę grįžtų. Jeigu ir grįš tai tikrai ne kritinė masė, gal liaukimės apie tai svaigti. Svarbu ką abi pusės turėtų padaryti, kad lietuviai, nors ir gyvenantys Anglijoje, galėtų prisidėti prie Lietuvos valstybės kūrimo ir kodėl jie tai turėtų daryti?
„Brexit“
Per dvejus metus lietuvių, gavusių britiškus pasus, padvigubėjo ir kai nutiks „Brexitas“ mes dar labiau bleedinsim netekdami savo žmonių.
Neįtikėtina, bet teoriškai likus mėnesiui niekas Ukuose nežino ar tikrai bus „Brexitas“, kada jis bus, ir koks jis bus. „Brexitas“ yra kaip Jėzus. Vieni juo tiki, kiti netiki. Vieni laukia, kada ateis, kiti nelaukia. Bet visi slapta meldžiasi, kad tik, blemba, nebūtų piktas, jeigu vis dėlto ateis.
Nežino nei Borisas Johnsonas, nežino Jeremy Corbynas, nežino ir karalienė, ir net jeigu Stephenas Hawkingas būtų gyvas, ir jis nežinotų, nors buvo protingiausias žmogus visoje Karalystėje.
Todėl pasakysim tiktai tai, kas šiandien tikrai yra aišku. Iki 2020 m. gruodžio pabaigos visiems ES piliečiams gyvenantiems UK viskas liks po senovei. Ar ieškant darbo, ar atidarant banko sąskaitą, ar einant pas gydytoją. Jus visur priims. Ir visur galvos, kad jūs – lenkas.
Tai oficialiai pareiškė Vidaus reikalų ministerija, o jūsiškai Home Office.
O kas bus po metų, kai pareis naujieji 2021 metai? Pagal ankstesnį Theresos May dealą, turėjo stoti pereinamasis trijų metų laikotarpis, kurio metu bus laikomasi senos tvarkos ES piliečiams gyvenantiems UK ir UK piliečiams gyvenantiems ES. Tik naujiems bus laisvai atvažiuoti ir apsigyventi sunkiau, kadangi kalbama, jog bus nustatytos kvotos, pagal kurias įleis tik talentingus ir paklausius.
O kol kas, kol laukiam, kas ir kaip bus su tuo nelaimingu „Brexitu“, nepraraskime vilties padėti vieni kitiems ir savo valstybei ir vilties žiūrėti vieni į kitus truputį šilčiau, truputį lengviau ir truputį su geranoriška šypsena.
Mes juk žinom, kieno motina yra viltis. Ir visi mes esam jos vaikai, broliai ir sesės, kaip groja ir dainuoja nepaprastasis ir įgaliotasis Lietuvos Respublikos ambasadorius Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystėje ir Omano sultonate jo ekscelencija Renatas Norkus.
Štai ir viskas, ką šiandien norėjau papasakoti čia, būdamas Londone. Iki!