XX a. pradžioje aviacija dar tik žengė pirmuosius žingsnius, o karo aviacijos taktika apskritai buvo pačioje užuomazgoje. Taigi Pirmasis pasaulinis karas tapo bandymų, paieškų, vis naujų kovos būdų kūrimo karu.
Kilmingos vokiečių giminės palikuonis M. von Richthofenas į aviaciją atėjo iš kavalerijos. Pirmieji jo žingsniai oro dvikovų taktikos kūrėjo Oswaldo Boelckės eskadrilėje buvo nedrąsūs, bet pasitikėjimas savo jėgomis augo su kiekviena pergale. Nepatyręs kuklus pilotas tapo profesionalu. Numušęs 16 lėktuvų M. von Richthofenas buvo apdovanotas Pour le Mérite ordinu, – vienu aukščiausių karinių Prūsijos apdovanojimų.
1917 m. vasarį, pradėjęs vadovauti eskadrilei, M. von Richthofenas nudažė savo lėktuvą raudonai. Ši iš toli pastebima spalva buvo savotiškas iššūkis priešams. Pasakojama, kad britai, norėdami numušti Raudonąjį baroną, net subūrė specialią naikintuvų eskadrilę, o vis naujus pergalių laurus skinantį asą asmeniškai sveikino aukščiausi Vokietijos kariuomenės vadai ir net pats kaizeris Vilhelmas II.
Nors priešą Raudonasis baronas atakuodavo ryžtingai ir piktai, jis pats bei jo vadovaujamos eskadrilės pilotai išsiskyrė džentelmenišku elgesiu, laikėsi nerašyto garbingos kovos kodekso. Pamuštas priešo lėktuvas niekada nebuvo persekiojamas, į bandančius išsigelbėti beginklius pilotus nešaudyta. Už tokį M. von Richthofeno bei jo vyrų elgesį juos gerbė ir britai, ir prancūzai.
Ne tik bebaimio kario, bet ir talentingo rašytojo M. fon Richthofeno knyga parašyta gyvai, įdomiai. Deja, svajonėmis apie aviacijos ateitį ir patarimais naikintuvų pilotams pasibaigiantys atsiminimai yra tarsi nebaigti. 1918 m. balandžio 21 d. Raudonasis baronas nesulaukęs karo pabaigos žuvo Šiaurės Prancūzijoje, prie Amjeno. Priešai iškilmingai palaidojo M. von Richthofeną, vėliau jo palaikai perkelti į Vokietiją.
DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.
***
Stovėjome poligone ir vienas po kito mokėmės šaudyti iš kulkosvaidžio. Išvakarėse sulaukėme naujų lėktuvų, o jau kitą rytą Boelckė norėjo su mumis išskristi. Visi buvome naujokai, nė vieno dar nebuvo aplankiusi didelė sėkmė. Kiekvienas Boelckės žodis mums buvo kaip iš Evangelijos. Pastarosiomis dienomis Boelckė, jo paties žodžiais kalbant, kiekvieną rytą pusryčiams nušaudavo mažiausiai vieną, o kartais ir du anglus.
Išaušo nuostabus rugsėjo 17 rytas. Tikėjomės, kad būtent šiandien suaktyvės anglų antskrydžiai. Prieš lipdami į lėktuvus, išklausėme išsamių Boelckės instrukcijų. Pirmą kartą skridome naujai suformuotoje eskadrilėje, vadovaujami įžymaus žmogaus, kuriuo aklai pasitikėjome.
Tik atvykę prie fronto linijos sužinojome, kad mūsų žvalgomasis aerostatas užfiksavo priešų eskadrilę, skrendančią Kambrė kryptimi. Boelckė, žinoma, tai pastebėjo pirmasis, nes jis visada matydavo daugiau nei kiti mirtingieji. Greitai įvertinę situaciją, sekėme paskui vadą. Nė vienas nenorėjome atsilikti. Visiems buvo aišku, kad šiandien visų gerbiamo vado akivaizdoje laikysime pirmą rimtą egzaminą. Lėtai artinomės priešų eskadrilės link. Jie jau nebeturėjo kur trauktis. Užsiėmėme teritoriją tarp fronto linijos ir priešininkų. Norėdami sugrįžti į savo teritoriją, jie mūsų neišvengs. Suskaičiavome septynis priešų lėktuvus. Buvome penkiese. Anglai skrido dideliais dviviečiais bombonešiais.
Po kelių sekundžių užvirė kova. Boelckė pirmasis prisiartino prie anglų lėktuvo, tačiau dar nešaudė. Aš buvau antras, paskui mane sekė mano draugai. Arčiausiai manęs skridęs anglas valdė didelį tamsiai dažytą lėktuvą. Ilgai nesvarstęs nusitaikiau ir iššoviau. Šovė jis, tada vėl aš. Aš prašoviau, jis irgi nepataikė. Prasidėjo kova. Tikėjausi atsidurti už vaikino nugaros, nes galėjau šaudyti tik viena – skridimo – kryptimi. Anglui tai buvo neaktualu, nes jo kulkosvaidis galėjo šaudyti visomis kryptimis. Panašu, kad mano priešininkas nebuvo naujokas ir žinojo, kad ta akimirka, kai man pavyks atsidurti už jo nugaros, bus paskutinė jo gyvenime. Tuo metu man dar trūko tokio pasitikėjimo savimi, kokį turiu dabar. Dabar panašiose situacijose sakau sau: „Jis turi žūti.“ Tuo metu dar buvo baisu matyti krentantį priešininką. Skirtingai jausdavausi tada ir dabar. Numušęs pirmą, antrą, o gal ir trečią lėktuvą, supranti: „Štai taip privalai pasielgti!“
Taigi, mano anglas ore sukiojosi, raižė zigzagus. Tuo metu net negalvojau apie kitus eskadrilėje skrendančius lėktuvus, kurie galėjo atskubėti draugui į pagalbą. Galvoje kirbėjo vienintelė mintis: „Nesvarbu, kas atsitiks, mano priešas turi kristi!“ Pagaliau – palankus momentas. Priešas tikriausiai pametė mane iš akių ir skrido nesidairydamas tiesiai. Nepaprastai greitai užlindau už jo lėktuvo ir paleidau trumpą kulkosvaidžio šūvių seriją. Taip prie jo priartėjau, kad net pačiam pasidarė baugu. Bijojau įsirėžti į anglą. Ir vos nesuklykiau iš džiaugsmo: priešo lėktuvo propeleris nustojo suktis. Valio! Pataikiau! Aš sugadinau jo variklį. Priešas buvo priverstas leistis mūsų teritorijoje, nes ore mūsiškiai buvo užtvėrę kelią atgal į priešo teritoriją. Anglo lėktuvas keistai kraipėsi. Atrodo, kažkas negero atsitiko pilotui. Nesimatė ir piloto stebėtojo. Nevaldomas kulkosvaidis sukiojosi ore. Paaiškėjo, kad pataikiau į stebėtoją, ir šis nukrito nuo pasostės.
Anglas nutūpė kažkur netoli vienos iš mūsų eskadrilės oro uosto. Taip susijaudinau, kad leisdamasis susipainiojau ir nutūpiau svetimame oro uoste. Vos nenutupdžiau lėktuvo žemyn galva.
Abu lėktuvai – mano ir anglo – nusileido netoli vienas kito. Greitai nubėgau ir pamačiau daugybę karių, judančių pas priešininką. Mano spėjimas pasitvirtino. Motoras buvo peršautas, abu lakūnai buvo sunkiai sužeisti. Stebėtojas mirė iškart. Pagrindinį lakūną nugabenome į karo lauko ligoninę. Pagerbdamas priešininko atminimą, prie jo kapo padėjau akmenį.
Kai grįžau, Boelckė su kitais mano draugais jau pusryčiavo. Visi klausinėjo, kur taip ilgai užsibuvau. Pirmą kartą išdidžiai pasigyriau: „Aš numušiau anglą.“ Visi džiaugėsi. Tą rytą buvau ne vienintelis, kuriam pasisekė. Kaip įprasta, Boelckė „susimedžiojo pusryčiams“ priešininką. Visi kiti taip pat pirmą kartą pajuto oro dvikovų pergalės skonį.
Noriu pažymėti, kad nė vienas anglas nedrįso skristi iki Kambrė, kol tose apylinkėse patruliavo Boelckės karo eskadrilė. (...)
Kartą vadovaujami savo mokytojo kilome į dar vieną kovą su priešininkais. Visada jausdavomės saugiai, kai Boelckė skrisdavo su mumis. Juk tokių kaip jis buvo vienetai. Tą dieną buvo neramus oras. Dangumi plaukė dideli debesys. Jokie orlaiviai, išskyrus karinius lėktuvus, neskrido.
Iš toli prie fronto linijos pamatėme du įžūlius anglus, kuriems tikriausiai taip pat patiko blogas oras. Mes buvome šešiese, jie – dviese. Net jei mūsų būtų skridę dvidešimt, nebūtume nustebę gavę Boelckės įsakymą atakuoti anglus.
Prasidėjo įprasta kova. Boelckė puolė vieną lėktuvą, aš susirėmiau su antruoju. Man teko atsitraukti, nes netikėtai pasimaišė mano būrio lėktuvas. Dairiausi ir stebėjau, kaip už dviejų šimtų metrų Boelckė sudoroja savo auką.
Man tai buvo įprastas vaizdas: Boelckė šaudo į priešininką, o aš stebiu iš šalies. Prie pat vado priskrenda jo geras draugas. Įdomi kova! Abu šaudo. Bet kurią akimirką anglas gali smigti žemyn. Staiga dėmesį prikausto keisti abiejų vokiečių lėktuvų manevrai. Iš karto persmelkė bloga mintis: susidūrimas. Niekada nebuvau matęs susidūrimo ore, pasąmonėje kilo visiškai kitokie vaizdai. Mano kolegos ne susidūrė, o tik susilietė. Tačiau skrendant dideliu greičiu, tokiu kaip lėktuvai, kiekvienas mažiausias prisilietimas tampa stipriu smūgiu.
Staiga Boelckė palieka priešą ramybėje ir leidžiasi didele kreive žemyn. Vis dar tikėjau, kad vadas nekrenta. Tačiau pamatęs, kaip jis pralekia pro mane, supratau, kad nulūžo viena lėktuvo dalis. Kas vyko toliau, nemačiau. Papuolęs į debesį, Boelckė prarado lėktuvo kontrolę. Jis tapo nevaldomas. Lėktuvas krito žemyn, o aš tik žvilgsniu galėjau palydėti savo ištikimą draugą. Kai grįžome, gavome pranešimą: „Mūsų Boelckė žuvo!“ Žinia buvo nesuvokiama. Skaudžiausiai išgyveno tas lakūnas, dėl kurio kaltės atsitiko ši nelaimė.
Keista, kad kiekvienas Boelckę pažinojęs žmogus įsivaizdavo esąs geriausias jo draugas. Tokių tikrų geriausių Boelckės draugų pažinojau beveik keturiasdešimt. Kiekvienas jų tvirtino esantis pats geriausias. Žmonės, kurie net nežinojo vado vardo, tikėjo, kad Boelckė jiems buvo labai artimas. Niekur kitur nebuvau pastebėjęs tokio savotiško reiškinio. Asmeniškai jis neturėjo nė vieno priešo. Su kiekvienu elgėsi vienodai nuoširdžiai.
Vienintelis, kuriam Boelckė jautė šiek tiek didesnį palankumą, tapo jo žūties liudininku. Niekas nevyksta be Dievo valios. Tokie paguodos žodžiai mums dažnai ištariami šio karo metu. (...)
Numušiau šešioliktą lėktuvą. Šis laimikis padėjo man įsitvirtinti karo lakūnų priešakyje. Pasiekiau užsibrėžtą tikslą. Apie savo norą kažkada prieš metus pusiau juokais, pusiau rimtai pasakiau draugui, bendramoksliui Lynkeriui, kai šis manęs paklausė: „Koks tavo tikslas? Ko tu norėtum pasiekti būdamas lakūnu?“ Juokaudamas atsakiau: „Norėčiau būti pirmas tarp visų naikintuvų lakūnų. Turėtų būti malonu skristi pirmam.“ Tokia sėkme netikėjau nei pats, nei kiti žmonės. Nors kartą Boelckė, paklaustas, kas, jo manymu, taps geru karo lakūnu, atsakė: „Šis vaikinas.“ Ir bedė pirštu į mane. Aišku, ne man asmeniškai taip sakė, bet žmonės taip pasakojo.
Boelckė ir Immelmannas, numušę savo aštuntuosius priešininkus, buvo apdovanoti Pour le Mérite ordinu. Aš numušiau jau dvigubai daugiau. Jaudinausi, kas manęs laukia. Sklido gandai, kad man paves vadovauti karo lakūnų eskadrilei.
Vieną dieną gaunu telegramą: „Leitenantas von R. skiriamas II karo lakūnų eskadrilės vadu.“ Turiu pripažinti, kad susinervinau. Jau buvau apsipratęs su Boelckės komandos draugais, o dabar teks viską pradėti iš naujo. Juk pradžia visada tokia nuobodi. Geriau jau būčiau apdovanotas Pour le Mérite ordinu.
Po dviejų dienų, kai kartu su draugais iš Boelckės eskadrilės jaukiai sėdėjome ir šventėme mano išvykimą, iš Generalinio štabo atėjo nauja telegrama. Jo Didenybė man skyrė Pour le Mérite! Mane užplūdo džiaugsmo banga. Tai buvo balzamas širdžiai.
Anksčiau net neįsivaizdavau, kiek malonumo gali teikti vadovavimas oro eskadrilei. Net nesapnavau, kad ateis laikas, kai į kovą kils Richthofeno oro būrys.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.