Ir štai šią paprastą moterį, kaip ir milijonus kitų pačių paprasčiausių ukrainiečių, vasario 24-osios naktį pažadino baisi žinia. Dabar jau visiškai nesimaskuodamas Putinas ryžosi pradėti atvirą invaziją į Ukrainą. Tą naktį ant daugelio Ukrainos miestų griuvo raketos, rusų pajėgos keliomis kryptimis veržėsi link Kyjivo – šalies sostinės. Penktą ryto autorės gimtasis Charkivas nubudo nuo pabūklų salvių. „Šito negali būt, tiesiog negali būt“, – tokiais žodžiais savo pirmąsias mintis aprašo Ana Gin.
Kitomis dienomis mėnesis po mėnesio Ana vis papildo savo niūrųjį dienoraštį, kuriame autorės kasdienybės, santykių su šeima bei pažįstamais aprašymus keičia paskutinės naujienos iš frontų bei politinių arenų. Kitaip nei tikėjosi Putinas ir jo pakalikai, Ukraina ne tik nepasidavė ir nesubyrėjo, bet pradėjo atsiimti kai kurias teritorijas: „Tačiau yra kai kas daugiau – laimė matyti, kaip mūsiškiai veja Rusijos niekšus iš Ukrainos. Žmonės gatvėse glėbesčiuojasi ir taria išvaduotų Charkivo srities miestelių ir kaimų pavadinimus. [...] MŪSIŠKIAI – jūs neįtikėtini. Apkabiname, mylime, meldžiamės. Laikykitės, labai prašau. Mes viską ištversim, bala jų nematė – to vandens ir šviesos, atsilaikysim.“
Tai sukrečiantis, labai jausmingas, nuoširdus ir asmeninis pasakojimas, prasidedantis 2022 m. vasario 24 d. įrašu, kai Rusija užpuolė Ukrainą, ir pasibaigiantis 2023 m. vasario 24-ąją, praėjus lygiai metams. Leidykla „Briedis“ šios ukrainiečių autorės knygą „Kaip tu? Anos dienoraštis apie karą Ukrainoje“ pristato Lietuvos skaitytojams (vertė Irena Ramoškaitė).
Deja, kad ir kaip džiugintų ukrainiečių laimėjimai, Anos Gin knyga nesibaigia galutine pergale. Ukrainoje vis dar vyksta nuožmus karas, vis dar žūsta žmonės, griaunami miestai ir laužomi likimai. Ši knyga – apie karą, bet rašyta ne kariškio, ne istoriko, o „paprasčiausio žmogaus. Tokio, kokių milijonai.“
Noriu, kad jūs paimtumėte tokią knygą. Noriu, kad jūs ir jūsų vaikai suprastų, kas šiandien dedasi Ukrainoje. Aš matau karą, kuris tiesiog dabar vyksta už mano lango. Ne per televiziją, ne per žinias, ne tviteryje, ne feisbuke, ne telegramo kanaluose. Aš matau jį pro savo langą.
Norite trumpos versijos? Prašom. Putino režimas, Kremliaus propaganda, rusų pasaulio adeptai, imperinis blogis, niekšai čia ir dabar bando sunaikinti mano šalį – Ukrainą. Mes priversti gintis. Grumtis už savo laisvę ir nepriklausomybę. Kaina milžiniška. Žūva žmonės, į šipulius byra statiniai, šeimos, likimai, svajonės. […]
Aš vardu Ana Gin, man 48 metai. Aš – rusakalbė ukrainietė, gimiau ir užaugau Charkive.
Man niekada niekas nedraudė kalbėti rusų kalba.
Aš niekada nieko neprašiau manęs gelbėti.
Aš labai myliu Ukrainą.
Tokių kaip aš – milijonai. (Ana Gin)
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
2022 m. balandžio 2 d.
Tai, kad mes ne broliai, buvo aišku kur kas anksčiau, nei prasidėjo 2014 m. karas. Prisimenat, kai pirmą kartą išvykot ilsėtis prie Raudonosios jūros? Devintą valandą ryto koks nors Oležekas iš Tulos jau būtinai stovėdavo keturiomis ir vemdavo į baseiną.
Niekada nepamiršiu keturių panelių iš Voronežo, kurios taip nė karto ir nenuėjo į paplūdimį. Mes išeidavom – jos girtaudavo, grįždavom – jos girtaudavo. Pradinių klasių mokytojos, be kita ko. Vakarop pedagogės būdavo nebepanašios į žmones.
O dar buvo Olia, kuri amžinai šaukdavo tualete: „Es-Pė-Bė!“ (Šnekamasis Sankt Peterburgo pavadinimo variantas – vert. past.)
Ten visada būdavo šiek tiek gėda dėl rusų. Ne kaip dėl vyresniojo brolio chuligano, o kaip dėl tolimo giminaičio debilo.
Skandalas registratūroje – rusų kaltė. Apsižodžiuota restorane – rusų kaltė. Pavogė chalatus iš viešbučio kambario – vėl rusai. Mes jau tada bandėme jų šalintis. Prisimenat? Į klausimą „From Russia?“ visada energingai mojuodavom rankomis ir sakydavom „No, no, Ukraine!“
Taip, tai buvo aišku seniai. Tačiau dabar… Kuo daugiau girdžiu rusų belaisvių dialogų su artimaisiais, tuo akivaizdžiau: mes iš skirtingų planetų, skiriasi mūsų vertybės, mentalitetas, emocinis intelektas.
– Tėti, mane paėmė į nelaisvę.
– Palauk, perduosiu ragelį mamai.
Bandau suprasti – tai grynai antropologinis smalsumas – kaip tai įmanoma? Tavo sūnus skambina iš nelaisvės, o ką tu? Užsiėmęs? Brazgini balalaiką? Narstai matriošką? Žiūri šimtą septyniasdešimt šeštą „Muchtaro sugrįžimo“ seriją?
Mano tėtis puola traukti ragelį iš mamos rankų jau pirmą pokalbio minutę: „Duok man, duok man, turiu paklausti svarbių dalykų: Ania, Dnipre atvėso, ar tu ten nešąli?!“ O aš skambinu tris kartus per dieną ir ne iš nelaisvės, atleisk Viešpatie.
Ar klausotės tų perimtų pokalbių?!
– Mama, mes čia civilius žudom, girdi!
– Tau ten jau smegenis praplovė, taip?
Man visą laiką atrodo, kad tai montažas. Kad taip negali būti. Mama man šiandien sako: „Anečka, mums pensiją davė avansu už balandį, pamokyk mane, kaip tau persiųsti.“
Mamai aštuoniasdešimt dveji, kai ji tai sako, girdžiu ragelyje sprogimus pas juos už lango.
Tėvelis kasdien klausinėja, ar Saša sveika, ar Hektoras susirado draugų, ar Kira turi riešutų, kuriuos mėgsta. Kira – tai paukštis, papūga. Tėtis iš apsiausto Charkivo rūpinasi, kaip maitinasi mano papūga. Tai mūsų šeimose NORMALU.
Ar klausotės tų perimtų pokalbių?!
– Mama, sužinok daliny, kas man bus, aš pats pasidaviau.
– Aš skambinau į dalinį, jie ten ragelio nekelia.
Ragelio nekelia, suprantat. Nusišvilpt, po pietų pasuks dar kartą, arba rytoj, o ką. O dar geriau – nuo pirmadienio.
Kokios užuojautos ar supratimo mes tikėjomės pirmosiomis karo dienomis? Šita tetulė, kuriai nekelia ragelio kariniame komisariate, negi ji pagailės mergaitės, žuvusios Mariupolyje nuo dehidratacijos? Jeigu jai į sūnų nusispjaut.
Tiesą sakant, anksčiau maniau, kad mes skiriamės požiūriu į alkoholį, darbą, laisvę. Paaiškėjo, kad yra proziškesnis matas – požiūris į artimuosius.
– Sveta, mus čia žudo, bet aš nupyzdinau tau kavamalę ir skrudintuvą.
– O, super.