Antanas Valionis. Apie didvyrius ir parankinius

Malonu matyti, jog mano knyga „Politikos sūpuoklės“ sukėlė ne tik plataus skaitytojo rato susidomėjimą, bet atkreipė ir save intelektualais vadinančių žurnalistų dėmesį.

Deja, vietoje polemikos ir argumentais grįstos diskusijos apie užsienio politikos procesus Lietuvai lemtingu metu, jos sėkmes ir nesėkmes, girdžiu nepamatuotus samprotavimus, emocingą filosofavimą apie žalingus valstybininkus, Lietuvai kenkiančius rezervistus, laiku nesudorotus komunistus, buvimą „kitoje barikadų pusėje“ ir menkystas provincialus „iš kokių nors Kaišiadorių, Prienų, Varėnos, Tauragės rajono“.

Sakoma, jog diplomatas dešimt kartų gerai pagalvoja, prieš nieko nepasakydamas. Šį kartą ir gerai pagalvojęs nutariau pasisakyti.

Galėčiau, pagal kelių oponuojančių straipsnių logiką, pradėti samprotauti, jog jie atsiųsti Lietuvon iš Rusijos vesti hibridinio karo, ar kad yra išlaikomi stambių korporacijų, korumpuojančių politikus, tačiau taip jokiu būdu nesakau, vengdamas į jų logiką panašaus mąstymo.

Tad manau, kad civilizuotas kelias – dar sykį atsakyti į jau ne kartą atsakytus klausimus.

Mano knyga ne apie mūsų gyvenimą iki 1990 metų. Ji apie lemtingus Lietuvai pirmuosius nepriklausomybės metus. Tai pasakojimas, ką veikė žmonės, paprasti piliečiai po kovo 11-osios įtvirtindami tarptautinį mūsų valstybės pripažinimą, kaip Lietuvai iškovojus pripažinimą dirbo mūsų diplomatai spręsdami egzistencinius valstybės geopolitinio saugumo klausimus ir įtvirtindami naujas ekonominės plėtros galimybes per dalyvavimą Europos Sąjungoje.

Taip jau susiklostė likimas, ir aš jam be galo dėkingas, kad tuo metu man teko didelė garbė vadovauti užsienio reikalų ministerijai ir stojimo į NATO ir Europos Sąjungą deryboms, kurias sėkmingai pabaigėme ir 2004 metų pavasarį tapome šių tarptautinių organizacijų nariais. Apie šiuos valstybei ir jos piliečiams svarbius faktus oponentai nerašo nieko, todėl suprantu, jog čia man ir su manimi dirbusiems diplomatams bei kitų ministerijų atstovams, susitelkusiems apie URM, jokių priekaištų jie neturi. Džiugu, kad svarbiausias gyvenimo darbas vertinamas.

Priekaištų jie vėl turi, kažkelintą kartą klijuodami man „rezervisto“ etiketę ir tarsi reikalaudami atsakyti į klausimus, kurie jau seniai atsakyti. Priminsiu, jog 2005 m. sausį buvo sudaryta Seimo, komisija, tyrusi vadinamųjų „rezervistų“ veiklą. Komisijos sudarymą aš sveikinau, pateikiau visą jos prašomą informaciją. Komisija nustatė, jog atsargos karininkai nevykdė jokių KGB užduočių ir nebuvo įsipareigoję kada nors jas vykdyti. Be to, jie ten pateko ne savo valia.

Komisijai liudijusi Lietuvos genocido ir rezistencijos centro direktorė D. Kuodytė tada paaiškino, jog KGB atsargos karininkų segmentas „niekada nebuvo slaptas, šitos bylos buvo paliktos visai sąmoningai, su jomis galėjo dirbti visi istorikai, visi norintys su jomis susipažinti. KGB rezervas nevykdė veiklos, kuri gali būti vertinama kaip nusikalstama arba priešiška Lietuvos valstybės atžvilgiu.“ Be to, kelis kartus pervertęs bylą, ten neradau žodžio „rezervistas“; vartojama tik žodžiai „atsargos karininkas“. Baigę aukštąsias mokyklas visi tapdavome Raudonosios Armijos atsargos karininkais, o kai kuriems teko nelaimė būti pervestiems į kariuomenės kontržvalgybos atsargą. Visi tai gerai žinojo, kol neprireikė, pagal lietuvių patarlę, „lazdos šuniui mušti“. Beje, niekada nebuvau mokymuose Minske.

Kita man ir mano bendražygiams klijuojama etiketė – mes valstybininkai. Taip, patvirtinu – man rūpi ši valstybė ir aš tikrai valstybininkas. Ir man apmaudu, kad su purvu maišomas šis kilnus žodis. Valstybė bus, kol gyvuos valstybininkai. Tie, kas aktyviausių valstybės tarnautojų ir kai kurių politikų sudorojimą pavadino „valstybininkų skandalu“, turėjo gyventi ne Lietuvoje ir gerai suprato, kad diskredituodamas valstybininkus diskredituoji valstybę. Toks, matyt, tikslas ir buvo. Tik gaila, kad aktyvūs Lietuvos antivalstybininkai tada to nesuprato ar nenorėjo suprasti.

Aukštai vertinu tuos, kurie per 1991 m. sausio įvykius gynė televizijos bokštą ar kitaip dalyvavo ginant valstybę nuo tada kylančių grėsmių. Tačiau mano oponentai, pavartę šią knygą, turėjo suprasti, jog ir aš nesėdėjau sudėjęs rankų. Todėl signatarės Birutės Valionytės Prezidentės adresu pasakytos pastabos, taikomos man, čia visai netinka.

Pabaigoje autoriams priminsiu, jog Lietuvos atgimimą, pradėtą politinių kalinių ir disidentų bei Vilniaus intelektualų ir inteligentų, nulėmė oponento su panieka minimi Prienų, Tauragės, Kaišiadorių, kitų miestų ir miestelių „provincialai“. Baltijos kelio dalyvių, Sausio 13-osios gynėjų ryžtas ir nulėmė valstybės išlaisvinimą. Džiaugiuosi, jog tada buvau kartu su tais „provincialais“.

Lietuva visiems viena ir ją kūrė tremtiniai ir kolūkiečiai, partizanai ir sovietinių fabrikų darbininkai. Užgniaužę kvapą, šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių klausėsi Landsbergio ir Brazausko, Ozolo ir Marcinkevičiaus. Priminsiu, jog apie keturiasdešimt procentų Aukščiausiosios Tarybos (Steigiamojo Seimo) deputatų buvo nepriklausomos LKP nariai.

Tad ir dabar Lietuvoje turi rastis vietos visiems. Ir trispalvei, ir istorinei vėliavoms. Ir dešinei, ir kairei. Viena pusė negali nugalėti kitos, nes tada pralaimime visi. Tik kartu turime kurti mūsų valstybę sutardami ir pasitardami, be kategoriškų komandų kitaminčiams ir šventeiviško pasipūtimo.

Ir pabaigai – linksmiau. Polittechnologai pataria: jei tu visiškai blaivas eini gatve, o dešimt žmonių tau sako, jog tu girtas – eik namo ir atsigulk. Šį kartą jų patarimo neklausau. Nes prisimenu Gebelso aksiomą, jog dešimt kartų pakartotas melas tampa tiesa.