Antrojo pasaulinio karo užkulisiai išdaviko akimis

Kartais istorija suveda netikėtus sąjungininkus – Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiams kovai Rytų fronte pavyko suburti visą valonų legioną. Leidykla „Briedis“ Lietuvos skaitytojams suteikia galimybę žvilgtelėti į šią istoriją iš vidaus ir pristato jų vado Leono Degrellės (1906–1994 m.) atsiminimus „Rusijos kampanija. Valonų savanoriai Rytų fronte“ (vertė Vytautas Leščinskas).

Šios knygos autoriaus gyvenimo vingiai – itin dramatiški. Gimęs 1906 m. Belgijoje, prancūzakalbių valonų šeimoje, Leonas Degrellė dar jaunystėje susižavėjo tada Europoje madingomis kraštutinėmis dešiniosiomis „tvirtos rankos“ idėjomis, jose matydamas atsvarą Europai grasinančiam komunizmui.

Nors iš pradžių jaunojo politiko Degrellės pažiūros nebuvo nei totalitarinės, nei pronacistinės, kilus Antrajam pasauliniam karui jis suartėjo su vokiečiais, tikėdamasis gimtosios Valonijos atgimimo Adolfo Hitlerio pranašaujamoje „Naujojoje Europoje“. Netrukus Belgiją okupavusiems vokiečiams pasiūloma leisti suburti antikomunistiškai nusiteikusių valonų savanorių legioną, kartu su Vermachto pajėgomis kariausiantį prieš Raudonąją armiją.

1941 m. rudens pabaigoje Vermachto vadovybei priskirtas Valonų legionas, oficialiai vadinęsis 373-iuoju pėstininkų batalionu, atvyko į Rytų frontą. Nepaisant to, kad į legioną Degrellė stojo kaip eilinis, tarp karių turėjo didžiulį autoritetą ir veržliai kopė kariškos karjeros laiptais.

Per kelerius metus įvairiuose Rytų fronto ruožuose kovojęs Valonų batalionas išaugo iki brigados, kuriai 1944 m. suteiktas divizijos statusas, nors karių skaičiumi ir aprūpinimu nesiekė divizijos. 1943 m. Vermachto dalimi buvusios valonų pajėgos priskirtos „Waffen-SS“, 1944 m. rugsėjį Degrellė tapo legiono vadu.

1945 m. kovą Valonų legiono likučiai – apie 700 karių – pasidavė britams Liubeke. Pats Degrellė pasitraukė į Pietų Ameriką, paskui persikėlė į Ispaniją, kur gyveno iki mirties. Belgijos vyriausybė daug kartų reikalavo išduoti Degrellę, tačiau Ispanijoje įsitvirtinęs Franco režimas atmesdavo visus reikalavimus.

Šioje knygoje Degrellė pasakoja savo ir Valonų legiono nueitą kovos kelią. Čia aprašyti valonų savanorių veiksmai ne tik Rytų fronte – Ukrainoje, Kaukaze, Estijoje, – bet ir Vakaruose – Ardėnuose, kur Trečiasis reichas nesėkmingai mėgino atgauti iniciatyvą prieš Vakarų sąjungininkus.

Kai kurie Degrellės politiniai pareiškimai ir asmeniniai vertinimai, išdėstyti šioje knygoje, negali ir neturi būti pateisinami nei iš istorinės, nei iš moralinės pusės. Kita vertus, didžiąją dalį knygos sudaro ne ideologiniai postringavimai, bet Rytų fronte kovojusio kario prisiminimai, kuriuose vaizdingai atspindėti mūšių aprašymai, smulkiai nušviečiama kariška buitis. Būtent todėl ši knyga vertinga karo istorijos tyrinėtojams ir mėgėjams.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Reicho šarvuočių ir tankų kariuomenė be kliūčių pasistūmėjo iki Dniepropetrovsko (dab. Dnipro).

Mūšiai miesto prieigose buvo žiaurūs. Kapinėse greta geležinkelio stoties liko penki šimtai vokiečių karių kapų. Degė ištisos gatvės, bet miestas dar laikėsi. Karlo Markso prospektas, iškart pervadintas Adolfo Hitlerio prospektu, atrodė, be galo tęsėsi į tolį, kaip Eliziejaus laukai. Karas jau peržengė upę. Paskutinis šio karo reiškinys, įžengiant daliniams į gyvenamuosius kvartalus, buvo greičiau vaizdingas negu gąsdinantis: ilgos virtinės nuo alkoholio mirtinai apkvaitusių girtuoklių gulėjo palei latakus ir griovelius, kuriais iš atsitraukiančių bolševikų susprogdintų rezervuarų vis dar liejosi šimtas tūkstančių litrų degtinės. Girtuokliai lakė degtinę tiesiog iš purvo, paskui, palaimingai išvertę pilvus, laukė į miestą įžygiuojančių nugalėtojų.

Stalino režimas suorganizavo mieste didžiules statybas. Artėdami prie priemiesčių buvome tiesiog apstulbę, pamatę sovietų pastatytus didžiulius mūrinius proletarams skirtus namus. Jie atrodė šiuolaikiški. Buvo daugybė didžiulių pastatų. Aišku, komunistai šį tą nuveikė liaudies labui. Nors valstiečiai buvo visai nuskurdę, bent jau atrodė, kad proletarams tais naujaisiais laikais šis tas nuskilo. Bet reikėjo iš arčiau pamatyti ir apžiūrėti tuos pastatus.

Šešis mėnesius mes gyvenome Donecko anglių gavybos baseine. Įžengę į Dniepropetrovską, turėjome pakankamai laiko patikrinti savo spėjimus. Šie namai, jų konstrukcijos, taip įspūdingai atrodančios iš tolo, buvo tik milžiniška apgaulė, klastotė, skirta mistifikuoti užsienio turistus ir kino naujienų žiūrovus.

Kai tik prisiartinome prie tų pastatų blokų, pajutome šlykštų purvo ir išmatų kvapą, sklidusį iš kiekvieno iš tų pastatų. Aplink nebuvo nei trinkelių, nei akmenų, nei skaldos. Kaip ir visur, viešpatavo Rusijai būdingas purvas. Lietaus vanduo tekėdavo tiesiai per dirvą. Iš nukarusių nuo vandenlaidžių aptriušusių vamzdžių srovės liejosi kiek į šalį, tiesiog ant žemės. Sienos apsilupusios ir visiškai suskilinėjusios.

Buvo naudotos pačios prasčiausios kokybės medžiagos. Balkonai taip pat visur suskilinėję. Cementiniai laiptai apdaužyti ir nudilę, nors tie namai statyti vos prieš kelerius metus. Kiekviename aukšte buvo keletas butų kalkėmis išbaltintomis sienomis, su maža kelioms šeimoms skirta virtuvyte. Elektros laidai kybojo girliandomis. Sienos molinės, į jas negalėjai įkalti vinies, nes suirtų. Vandentiekis paprastai neveikė. Proletarų populiacijai neįrengta nė sanitarinių mazgų, gamtinius reikalus gyventojai atlikdavo tiesiog aplink pastatus, taigi aplinka buvo virtusi atmatų duobe. Šaltis tas „saugyklas“ užkonservuodavo, bet vos atšilus jos atitirpdavo ir pasklisdavo smarvė.

Iš tikrųjų tie butai buvo ne patogesni už šioje pačioje derlingiausioje Europos žemėje išbarstytas menkas trobeles. Milijonai čionykščių valstiečių gyveno skurde ir tamsoje, vilkėjo apiplyšusiais skarmalais, maistą kabino iš bendro dubens iš medžio gabalų drožtais šaukštais.

Septyniasdešimt penki procentai mūsų kareivių buvo amatininkai. Daugelis anksčiau – net imlūs sovietinei propagandai. Dabar jie apstulbę, tiesiog išsižioję žiūrėjo į tai, kokioje suirutėje ir prostracijoje gyveno rusų proletariatas. Išvydę tai jie kraipė galvas, iš pradžių nenorėdami patikėti savo akimis.

Apskritai Hitleris ėmėsi pavojingo eksperimento. Šimtai tūkstančių vokiečių darbininkų, mobilizuotų ir pasiųstų į Rytų frontą, galėjo rasti neguodžiančių pavyzdžių, jei sovietai iš tikrųjų būtų ką nors reikšminga nuveikę darbininkų klasės labui. Atvirkščiai, kiekvienas vokietis mąstė apie Reicho darbininkų patogius namus, apie jų komfortą, šeimos sodelį, liaudies klinikas ir gimdymo namus, laisvalaikį, mokamas atostogas, įspūdingas keliones po Skandinaviją ar Viduržemio jūros šalis. Kai jis matė skarmaluotus rusų žmones, kai žvelgė į varganas trobeles, niūrius ir nepatikimus darbininkų butus, prisimindavo savo žmoną, vaikus – linksmus, sveikus, gerai apsirengusius. Ir darė labai aiškias išvadas.

Dar niekada darbininkų masei neteko tokia mokomoji kelionė. Po ketverių metų teko daryti priešingus palyginimus. Visoje Rytų Europoje prisigrobęs rankinių laikrodžių, brangenybių, drabužių sovietų kareivis murmėdamas grįžo į SSRS, apstulbintas nekomunistinių šalių komforto ir bjaurėdamasis savo mediniu šaukštu, suplyšusiais drabužiais ir šlykščiu ekskrementų dvoku aplink panašius į kareivines namus.