Ar į Naująją Zelandiją neišvykusi mergaitė padėkos Puidokui?

„Skvernelis, Skvernelio, Skverneliui, Skvernelį...“ – trečią dieną iš eilės žiniasklaida nebeturi kitų temų, net „Brexitas“ ir eismą sustabdęs plikledis nesulaukė tiek dėmesio. Jei taip tęsis ilgiau, premjerui net nebereikės jokios rinkimų agitacijos, tik retkarčiais pasirodyti viešumoje ir ką nors griežtesnio pasakyti, o už jį visą darbą padarys žurnalistai.

Sakysit, ir aš ant to paties grėblio iškart abiem kojomis bandau užšokti, net ir neturėdamas jokios nuostatos už ar prieš ką nors agituoti, vien komentuodamas tai, ką matau pro langą, feisbuką ir televizorių?

Gerai, pabandom iš naujo. Pavyzdžiui, įsivaizduoti, kad 2019–2020 m. savivaldos, Europos Parlamento, prezidento ir Seimo rinkimų maratonas jau baigėsi, o jūs grįžote iš tolimos kelionės arba pabudot iš daugiadienio užgėrimo ir bandote susigaudyti, kas yra kas Lietuvoje.

Saulius Skvernelis, žinoma – prezidentas, Visvaldas Matijošaitis – premjeras, Agnė Širinskienė – Konstitucinio Teismo pirmininkė, Viktoras Uspaskych – sostinės meras, Mindaugas Puidokas – vaikų teisių kontrolierius, Rūta Janutienė – Žurnalistų etikos inspektorė, Petras Gražulis – Lygių galimybių kontrolierius, Artūras Skardžius vadovauja Valstybės saugumo departamentui, Stasys Jakeliūnas – Lietuvos bankui, o Vytautas Sinica iš „Propatrios“ – LRT valdybos pirmininkas.

Sąrašą pratęsite patys ir gal net atspėsite, kas laimėjo Klaipėdos mero rinkimus, kai į antrąjį turą išėjo Eligijus Masiulis su Viačeslavu Titovu.

Žinoma, pavaizdavau tik vieną iš galimų mūsų valstybės ateities scenarijų. Tačiau tai, kas šiandien atrodo gal net truputį gluminančiai, ima ir atsitinka. Ypač, kai į visus rinkimus numojate ranka ir sakote, kad nėra už ką balsuoti.

Ištraukęs galvą iš perdėm politizuoto savo feisbuko burbulo ir pasikalbėjęs su daugmaž dar gyvais žmonėmis, girdžiu, kad tie visi rinkimai rūpi gal tik patiems juose dalyvaujantiems kandidatams ir jų partijų bei visuomeninių komitetų aktyvistams. Kur kas svarbiau, kad dešimtys tūkstančių senolių įprastą dieną nesulaukė pensijos. Net per 2008–2009 m. Pasaulinę krizę to kažkaip pavyko išvengti, bet Lino Kukuraičio ministerija tyri ypatingą talentą paslysti lygioje ir smėliuku pabarstytoje vietoje. Ar tai būtų vaiko teisių apsaugos sistemos reforma, ar paprasčiausias pensijų išnešiotojų, pakeitusių kai kuriuose regionuose Lietuvos paštą, konkursas – viską galima sumauti iš anksto nenumačius, kokių klaidų gali pridaryti paskubomis surinkti žmonės, ėmęsi jiems naujos veiklos.

Žvelgiant vien į įstatymo raidę, jokios pensijos Lietuvoje nevėluoja, nes gali būti išmokėtos nuo 10 iki 26 d. Tačiau porą šimtinių gaunančiai ir devintą dešimtmetį tame pačiame name su pustuziniu kačių gyvenančiai senjorai pensijos mokėjimo diena yra ta, kada į jos duris paskambindavo paštininkas prieš mėnesį, du, metus. Išvakarėse katės jau išlaižė paskutinę skardinę ėdalo, o šeimininkės perlinių kruopų sriuba nebaltinta nuo anos savaitės. Dabar ji sėdi apmegztame fotelyje, laukia durų skambučio ir vienas Dievas težino, ką galvoja apie šitą labai dvasingą socialinės apsaugos ir darbo ministrą bei visą profesionalų vyriausybę.

Jau net nebandau įsivaizduoti, ką užaugusi pasakys ta mergaitė, kuriai šią savaitę, po įkyraus politikų spaudimo, teismas nusprendė neleisti iškeliauti su pretendavusia ją įvaikinti šeima į Naująją Zelandiją ir palikti augti globos namuose. Ypač Mindaugui Puidokui, jau skelbiančiam, kad „šis atvejis apnuogino tarptautinio įvaikinimo sistemos ydas ir trūkumus“. O kas apnuogins vaikų ašaromis savo politinę karjerą laistančių politikų veidmainystę?

Beje, pagal Seimo Kultūros komitete iš naujo perrašinėjamas Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kuriomis būtų draudžiama skleisti informaciją, galinčią sumažinti pasitikėjimą valstybės institucijomis, pirmieji galėtų būti patraukti atsakomybėn parkritusią veidu į purvą Vaiko teisių apsaugos tarnybą spardantys politikai. Juk net ir Andriui Tapinui mušti skirta lazda turi du galus. O kartais ir daugiau, jeigu pasitaiko įmantriai šakota.