Ištrauka iš laidos:
Gerai, einam nuo metafizikos arčiau praktikos. Kasdienio elgesio, kuris tikrai neatitinka Biblijos.
Per metus Lietuvoje išsiskiria 8500 porų. Balti balandžiai išėjus iš bažnyčios atrodo kietai, madingo kunigo palaiminimas dar kiečiau, o va po metų kojinės išmėtytos ar Irutė iš finansų skyriaus pamerkė akį ir viso gero, iki mirtis mus išskirs.
Na, kad save paguostumėt, tai galit galvoti, kad meilė nedingo ir vis daugiau katalikų lietuvių gyvena susimetę. Bažnyčia sako – mmm, ne kažką. Gulėjimas vienoje lovoje be šliūbo užtraukia pragaro grėsmę. Nebent tau po mirties pavyks reinkarnuotis.
Peržvelgiau kitą statistiką. Nesantuokinių vaikų. 2017 metais jų gimė 7701. Reiškia, kad lietuviai užsiiminėja seksu ir be vestuvių. Bet čia yra ir šviesioji pusė – užsiiminėja seksu be kontracepcijos. O tai, anot Bažnyčios, vienintelis teisingas būdas.
Dabar šiek tiek liūdnesnė statistika. Abortų skaičius. Bet čia jau galime pasidžiaugti. Nuo 2006 metų iki 2017 nėštumo nutraukimų skaičius sumažėjo nuo 9536 iki 4294. Daugiau nei per pusę.
Mhm, reikia paspėlioti, kodėl ir kas pasikeitė per tuos metus?
Gal dėl sparčiai tobulėjančių technologijų ir nuo pastovaus telefono nešiojimo kišenėje, kuris skleidžia radioaktyvias bangas, realu, kad sumažėjo vyrų vaisingumas? Sveiki.
Taip pat atsirado daugiau įvairių kontraceptinių priemonių, padaugėjo prezervatyvų modelių. Gali rasti su gumbeliais, ir šaldančių, ir ekstrasaugių. Aš pats nežinau, aišku, bet, žinot, pusbrolis sakė. Primenu, kad tikras katalikas prezervatyvus turėtų naudoti tik pripildamas į juos vandens ir mėtydamas ant praeivių iš balkono. O po to eini į bažnyčią ir meldi atleidimo. Nes vis tiek lieteisi prie to daikto.
Kaip matome, tikime dalykais, kuriais netiki Bažnyčia, ir darome dalykus, kuriuos Bažnyčia draudžia.
O kokie tie mūsų Dievo tarnai? Turbūt tikitės, kad pradėsim su pasimėgavimu vardinti Lexusus ir Teslas, kurias vairuoja kaimų klebonai, gimtadienio balius su varpais ir linksmomis merginomis ar mišių laikymu persiragavus bažnytinio vyno.
Taip, šitos istorijos pasiekia viešumą ir yra nepaprastai įdomios, bet juk taip elgiasi tik labai maža mažutėlaitė dvasininkų dalis. Tikėkimės, kitame gyvenime jie atgims doresniais katalikais. Stop, čia budizmas. Arrgh, kaip viskas sudėtinga...
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje nuo Nepriklausomybės atkūrimo visada turėjo ryškius ją identifikuojančius veidus, kuriuos žinojo visi – tikintys ir nelabai. Iš pradžių tai buvo hierarchai tokie kaip kardinolas Sladkevičius, vėliau dvasios tėvai monsinjoras Vasiliauskas ar tėvas Stanislovas, dar vėliau labai populiarus tapo kunigas Mikutavičius.
Madingo kunigo terminą įvesti padėjo ir žiniasklaida. Įsivaizduokite, žaidžiat su draugais religinį „Alias“ žaidimą ir jums sako – bičas, ilgais plaukais – ne, ne Lennonas, gyveno prieš du tūkstančius metų, užsiiminėjo viešuoju minios maitinimu, bučiavosi su vyru, po to atkentėjo. Na, ir nėra lengva, apie ką čia mes. O dabar įsivaizduokit – bičas ilgais plaukais – ne, ne Lennonas, gyvena dabar, buvo vakar „Valandoj su Rūta“ ir ant „Žmonių“ viršelio. Bac, kunigas Toliatas, kas kitas.