Faktai ant stalo: reikšminga dalis lietuvių žiūri į skiepus lyg galvijas į skerdyklą; prezidentas su žvake ir lyg skęsdamas ieško sau politinių dividendų primityviausiais būdais; filosofiją į rankas perėmė dvaro filosofai, tapę radikaliais politrukais.
Vienas jų, filosofas A. Jokubaitis, manau, nesąmoningai propaguoja altruistinį blogį. (Šį terminą savo knygoje „Ne Dievo vardu“ suformulavo profesorius, buvęs Anglijos Didžiosios sinagogos vyriausias rabinas, filosofas, teisės, etikos ir Biblijos ekspertas, Jonathan Sacks). Trumpai tariant, kai dėl absoliučios individo laisvės sunaikinama atjauta. Suplakdamas egoizmą su suabsoliutinta individo laisve bei ją gindamas, A. Jokubaitis (pats sau prieštaraudamas) ramia sąžine valstybei permeta pareigą dorotis su to laisvo pasirinkimo pasekmėmis.
Nesusigaudymą vertybėse iliustruoja ir apžvalgininkas Mantas Martišius, ant galvos pastatęs drąsos sampratą. Tokį istorinių ir socialinių įvykių vertinimų kokteilį sunkiai sugalvosi: „Tikėtina, kad būtent tie, kurie rugsėjį ėjo Kaunas Pride eitynėse, ir tie, kurie praėjusį penktadienį rinkosi į Lietuvos šeimų sąjūdžio atstovų mitingą prie Vilniaus arkikatedros, ar tie, kurie priešinasi prieš Petro Cvirkos paminklo iškeldinimą, būtų ta medžiaga, iš kurios labiausiai tikėtumeisi pasipriešinimo okupantams.“ Ar gerai įsiskaitėte? Jo teiginį pakomentuosiu kiek vėliau.
Skiepų priešininkai, išgirdę, kad danai nutraukė visus apribojimus, šoko glėbesčiuotis. Tačiau nutylima, kad daugiau nei 83 proc. danų yra pilnai pasiskiepiję ir kad neskiepyti perspėjami dėl rimtos susirgimo grėsmės.
Danijoje taip pat patariama vyresniems skiepytis trečią kartą. Taip pat danai nepamiršta laikytis kai kurių saugaus bendravimo rekomendacijų. Išvada: norite atsikratyti apribojimų, skiepykitės. Kodėl danai gali, o mes ne? Spekuliuoju: danai, anot tyrimų, laimingiausi žmonės pasaulyje bei mažiausiai korumpuoti dėl aukšto pačių piliečių sąmoningumo ir atsakomybės lygio.
Taigi, raktiniai žodžiai danų pavyzdyje yra aukštas sąmoningumo lygis. Panašiai Skandinavijoje, Izraelyje, Vokietijoje, (Italija ėmėsi drakoniškų priemonių prieš antivakserius). Lietuviai gi visiškai susipainiojo vertybėse tarp asmeninės laisvės ir bendruomeninės atsakomybės už vienas kitą. Kiekvienas žino atvejų, kai daugiabučio pirmo ar antro aukšto gyventojai spjauna į jų namo stogo taisymą, nes, mat, ant jų nelyja. Toks išraiškingas buitinis amoralumo pavyzdys.
Deja, šių žmonių primestas diskusijos lygis verčia ne vieną, ypač politiką (o ir kai kuriuos filosofus), nuleisti diskusijos kartelę iki primityvumo. Jame ir kapanojamės. Na, neturime nei intelektualinės lyderystės, nei politinės. Juk lengviau populistiškai sumenkinti demokratiją ir ją ginančią žiniasklaidą, išjuokti Konstitucinį Teismą, taip nuteisiant pilietį vegetuoti socialinių tinklų burbuluose. Tuose, kur kiekvienas nemokša tampa visa ko ekspertu, o nuolatinis virimas bendraminčių sultyse sunaikina racionalią sąsają su tikrove.
Sąmoningumas – daniškas ar lietuviškas – iš niekur neatsiranda. Filosofai turi padėti visuomenei susigaudyti moralės bei etikos kontekstuose. Bet kai, kartoju, filosofija atsiduria politikuojančių filosofų su aiškiai išreikštomis simpatijomis radikaliems nacionalistams rankose, na, tada elementarus egoizmas gražiai įpakuojamas į absoliučios individo laisvės mantą. Todėl absurdiškai ir skamba šūkis „Mirsiu nuo kovido, bet laisvas“. Tai ir pirmyn, bet kam dar paskui save tempti nieko dėtus žmones? Tuos, kuriems filosofų sukurtas pateisinimas virsta argumentu „toks mano įsitikinimas“. Dar, be to, pasakytas išdidžiai ir reikalaujantis pagarbos.
Priminsiu: neatsakingi žodžiai žudo. Lengva ranka kviečiantiems mirti laisvais siūlau išnirti iš savo vilnietiško savimi patenkinto žmogelio kiauto ir paklausti Lietuvos savivaldybių merų, kokie žmonės nesiskiepija, kas užpildo ligoninių lovas, dėl kieno kaltės masiškai atidedamos planuotos operacijos. Už tų biurokratiškai nieko nesakančių žodžių stovi, o dažniausiai guli, žmonės, kuriems tokios operacijos yra išsigelbėjimas nuo mirties, kelias į kokybiškesnį gyvenimą.
Ar šiuos žmones M. Martišius vadina drąsiais? Tai gal pradžioje susitarkime dėl drąsos apibrėžimo. Apie kokią drąsą kalbame? Asmeninę? Šiuo atveju žmogus, gelbėjantis kito ir net nepažįstamo žmogaus gyvybę, išties yra nepaprastai drąsus. Socialiniame kontekste drąsus yra žmogus, savo aplinkoje laužantis tam tikrus prietarus ar tabu, nebijodamas būti išmestas iš bendruomenės. Artimiausias pavyzdys būtų paaugliui suaugusiam prisipažinti esant homoseksualiu. Dar kitas socialinės drąsos pavyzdys būtų šiandienos Lietuvoje paminklų žydų žudikams, garbės lentų aktyviems žydų persekiotojams Holokausto metu, jų vardų nuo gatvių, aikščių ir mokyklų šalinimas. Deja, deja.
Politinė drąsa, apie kurią, kiek suprantu, M. Martišius kalba, priklauso nuo politinių aplinkybių. Turiu omenyje politines sistemas – diktatūrą ir demokratiją. Ar turiu aiškinti, kad žiaurios diktatūros sąlygomis išeiti į gatves protestuoti yra nepaprastai drąsu?
Bet įvardyti drąsiais protestuojančius demokratijoje, kai teigti savo pažiūras turėtų būti norma ir kai niekas protestuojančiam negresia? Nebent tas apmėto policiją akmenimis. Žinote, kas diskredituoja ir primityvina humanistines ir moralines nuostatas? Jų turinio nesuvokimas. Kaip galima teigti, kad visokie celofanai, orlauskai, visokie avantiūristai, manipuliuojantys žmonių tamsumu, kvailumu, pirmieji eitų ginti Lietuvos, kai už jų nugaros, anot saugumo politikos analitiko Mariaus Laurinavičiaus, stovi Rusija, Baltarusija?
Nebent aš klaidingai supratau šūkių ir plakatų turinį, odiozinius dalyvių pasisakymus, jų skleidžiamą neapykantą žiniasklaidai. Ir kokiu pagrindu šie žmonės gintų kitą, kai jiems egoizmas yra dorybė?
O už šią pastraipą M. Martišius turėtų eiti keliais nuo Seimo iki Katedros raudamas sau plaukus, kartodamas mea maxima culpa: „Taip jau išeina, kad absoliuti dauguma žmonių yra konformistai. Nenori veltis į konfliktus. Linkę elgtis taip, kaip elgiasi dauguma. Tokie žmonės yra geri ir paklusnūs piliečiai, bet prasti kovotojai. Jų valia priešintis yra maža.“. 1.7 su viršum milijono pasiskiepijusių žmonių – prasti kovotojai? Šiuo teiginių autorius nurašė Lietuvos karines pajėgas, aibes patriotų, visus, kurie neša Lietuvą ant savo pečių kiekvieną mielą dieną. Žmonės paprasčiausiai dirba ir kam jiems eiti į gatves, jeigu jie, kaip ir Lietuvos Bažnyčia, nemato skiepų ir ribojimų egzistencinės problemos? M. Martišius, pats šito nesuvokdamas, ėmėsi diskredituoti drąsą bei altruizmą.
Beje, pamirštama, kad beveik visais atvejais demokratinės institucijos tuos protestus visai neblogai atlaiko, todėl nešoka pagal jų dūdelę. Lietuvoje paraštiniai politikai ir tokie pat intelektualai šį faktą įvardija Seimo ir vyriausybės nenoru su žmonėmis kalbėtis.
Prezidentas noriai kalba su žmonėmis, ypač su tais, tarp kurių randa palaikymą savo antikonstitucinėms idėjoms, kad ir dėl partnerystės. Šioje vietoje pritempdamas Konstituciją taip, kad pateisintų homofobiją. Taip dešinieji radikalai bei tiek pat radikalūs krikščionys netrukdomai perima politinių procesų Lietuvoje aiškinimą į savo rankas. Todėl vietoje prezidentūroje vykusios diskusijos, pavadinimu „Demokratija ir Vakarų civilizacijos vertybės“, tikslesnis būtų „Putino Rusijos vertybės – yra ko pasimokyti“. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas nesusivaldęs užtvojo visu savo Konstitucinės teisės eksperto svoriu G. Nausėdai už jo spekuliaciją Konstitucija: „Tokio rango politiko vietoje savo Konstitucijos neišmanymo taip nedemonstruočiau“.
Taip aukščiausiame valstybės lygmenyje užkonservuojamas rasizmas, antisemitizmas, homofobija, autoritarizmas, egoizmas, mokslo menkinimas. Ši pozicija, atsispindinti primityvistiniame pasaulio supratime, formuoja tiek pat primityvų dalies lietuvių mentalitetą. Tad apie danų aukštą sąmoningumo lygį tenka tik pasvajoti.