Neapykanta priešui suprantama ir pateisinama, tačiau neapykanta kitokiam ir demokratijai – ne. O kur glūdi tos neapykantos šaknys? Manau, kad iš kartos į kartą perduodamame pyktyje dėl nuolatinio žmonių apgaudinėjimo. Dėl paveldėto socialinio neteisingumo jausmo ir ilgai slopinamų nuoskaudų.
Pažvelkime į mūsų istoriją. Štai A. Smetonos ir A. Merkio vyriausybės, žadėjusios amžinai laisvą ir klestinčią Lietuvą, be jokios kovos atidavė ją sovietams. Taip buvo sukeltas dalies tautos pyktis ir neapykanta, kuri krito ne ant tikrųjų kaltininkų. Juk neapkaltinsi savų už tai, kad išdavė. Kad šaunios Lietuvos armijos generolai, mūsiškiai, pasitiko sovietų kariuomenę su gėlėmis, tai yra įsakė savo kariams taisyti okupacinės kariuomenės tankus.
(Visuotinė frustracija dėl kariuomenės neįgalumo iš pradžių išsiliejo į teisėtą keršto akciją prieš bėgančią sovietų armiją. Šią akciją šiandieniniai savęs ir kitų nekentėjai vadina Birželio sukilimu ir amoraliai nori prilyginti Vasario 16-ai ir Kovo 11-ai. Taip diskredituodami Lietuvoje vykusius tikrus sukilimus – 1794, 1861, 1863, 1944 -1952 ir 1988-1991 metais.
Sąmoningai nekreipdami dėmesio į esminius skirtumus, kurie vadinamojo Birželio sukilimo niekaip neleidžia statyti į tą pačią eilę su ką tik paminėtais. Nes kovoti prieš galingas okupacines kariuomenes yra išties nepaprastai drąsu. Tačiau šaudyti į strimgalviais bėgančių sovietinių karių nugaras drąsos nereikia. Kaip ir nereikėjo drąsos paskersti beginklius Lietuvos žydus. Kaune VII forte juos masiškai žudė K. Škirpos nurodymu organizuotas ir LLV finansuotas TDA batalionas, sudarytas iš dalies sukilėlių).
Neapykanta demokratijai taip pat kyla iš baimės imtis atsakomybės už nuosavus sprendimus ir apskritai už nuosavą gyvenimą. Kai pats jautiesi atsakingas, nebegali kaltinti kitų dėl savo nelaimių, neįgyvendintų svajonių. Todėl kai kam lengviau buvo diktatūros laikais, kai galėjai kaltinti vadą, valdžią, saugumą ar dar ką nors. Tačiau prievartos ir viską matančių politrukų nebeliko, bet liko baimė, prisitaikėliškumas, pasiteisinimas – „kiti kalti“. Liko nusikaltimų pateisinimas, suteikus jiems didingą priežastį. Liko padlaižiavimas, išdavystė ir diktatūros nostalgija. Todėl šiandien tolerancija neapykantai tampa valdžioje atsidūrusių vidutinybių manipuliacijos įrankiu.
Mūsų aukščiausios valdžios tolerancija neapykantai visu savo negražumu pasireiškė birželio 15 dieną, Seimui balsavus už rezoliuciją „Dėl didžiųjų netekčių ir pasipriešinimo totalitarinių režimų okupacijoms 80-ųjų metinių sukakties minėjimo.“ Joje sakoma: „Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, naciai pradėjo vykdyti Lietuvos žydų genocidą, atvėrusį kelią masinėms žudynėms ir smurtui, lėmusį didžiosios dalies žydų bendruomenės netektį.“ Šis aptakus teiginys maskuoja skaudžią tiesą, kad žydų, lyg kokių gyvulių, skerdynes pradėjo Lietuvos naciai, kuriems LAF-o vadas Kazys Škirpa nurodė varyti žydus iš Lietuvos.
Jo mintį savaip makabriškai suprato Jonas Noreika bei valdemarininkai, kuriems aktyviai padėjo LLV paskirta lietuvių administracija. Seimo nariai atmetė teisėtą Seimo nario E. Zingerio reikalavimą įrašyti į rezoliucijos tekstą kelis (istorikų seniausiai faktais patvirtintus) žodžius, kaip antai „naciai ir jų vietiniai kolaborantai“. Šie žodžiai yra įtvirtinti visose Lietuvos ankstesnėse rezoliucijose ir dekretuose, iškalti akmenyje visose Lietuvos žydų naikinimo vietose. Politikai ginasi esą nenorėję „kiršinti tautos“. Šiame šlykščiame parazituojančiame argumente, kurį primetė vadinamieji tautininkai, užkoduotas išankstinis grasinimas visiems, kurie siekia tiesos.
Panašiu mąstymo modeliu turbūt vadovaujasi ir prezidentas G. Nausėda, dėl gražių lozungų („vieninga, aktyvi tauta“) aukojantis dalį mūsų visuomenės piliečių, po šiai dienai neturinčių visų pilietinių teisių, kurias jiems tarsi garantuoja mūsų Konstitucija.
Savo patarėjo lūpomis Šeimos gynimo maršą jis pasveikino tokiais žodžiais: „Jūs parodėte, kad savo nuomonę ir savo įsitikinimus jūs galite ginti. Jūs netylite, jūs kalbate ir sakote.“ Taip prezidentas pagarbino kviečiančius karti, griauti, naikinti. Žino gi G. Nausėda, kad šiuolaikinė Lietuva antrai prezidento kadencijai jo tikrai neparems. Lieka praeityje įstrigusios ir neapykanta sergančios gatvės meilė.
Jau girdžiu oponuojant, kad prezidentas turi išklausyti visus. Nesiginčiju, galima išklausyti net ir tuos 50 procentų, niekada nedalyvaujančių rinkimuose į Seimą. Net ir tuos, kurie siūlo pakarti Seimo narį arba išspardyti jam užpakalį, o patį Seimą apversti aukštyn kojomis. Ypač pastaruosius būtina įdėmiai išklausyti.
Mat, susidarius palankioms aplinkybėms, šie žmonės bus pasiruošę ginklu žudyti visus kitaip manančius, visus kitokius šaukdami „tauta visada teisi“. Ar tikrai tauta visada teisi? Ne, nes prisidengus tauta galima pateisinti pačius juodžiausius darbus, pavyzdžiui, etninius valymus ir genocidą.
Politikų, pataikaujančių „tautos balsui“ ir taip toleruojančių neapykantą Lietuvoje, išties apstu. Štai, Alytaus meras socialdemokratas Nerijus Cesiulis įsitikinęs, kad Alytus nėra pasiruošęs LGBT eitynėms: „Čia tikrai geriausia vieta gyventi Lietuvoje šeimoms, čia gerbiamos ir visada laukiamos visos šeimos, tačiau ne paradai.“ Kaip matome, neapykantos toleravimas būdingas net kai kuriems Lietuvos socialdemokratų politikams, kas liudija, jog jie bijo tikrosios socialdemokratijos idėjų ir pačių patvirtintos LSDP programos.
Mantra „žmonės dar nepasiruošę, dar nesupras“ rodo, kad kai kurie socialdemokratai atvirai tapšnojasi su dešiniaisiais radikalais.
Tais, kuriems žmogaus teisės, kaip ir pati demokratija, yra vienas didelis prakeiksmas. Šie žmonės lygiai taip pat nekenčia pokario partizanų 1949 metų deklaracijos, kurioje vienareikšmiškai išsakyta laisvos Lietuvos ateities vizija – demokratinė Lietuva, kurioje yra vietos visiems, neatsižvelgiant į lytį, ir visi yra lygūs prieš įstatymą.
Viena vertus, G. Nausėdos kuruojami neapykantos nustekenti veikėjai garbina partizanus, kita vertus – nekenčia jų. Toks nausėdiškas dualizmas: Liuksemburge jis rodo pagarbą santuokoje su vyru gyvenančiam Liuksemburgo premjerui, Švedijoje kalba apie žmogaus teises, o Lietuvoje – meiliai apkabina negailestingai kritikuojamus demokratijos nekentėjus. Liaudiškai tariant, be pusės litro – nesuprasi.
Tolerancija neapykantai, manymas, kad su neapykanta galima flirtuoti, Vidurio ir Rytų Europos inteligentijai baigėsi sušaudymais, trėmimais į Sibirą. Vokietijoje įsigaliojo naciai, Rusijoje – bolševikai, Lietuvoje – A. Smetona ir jo tautininkų vyriausybė, atvedusi Lietuvą į pragaištį, Holokaustą ir penkiasdešimt metų trukusią vergiją sovietinėje imperijoje.
Tos vergijos pasekmės – neapykanta žmogaus teisėms – šiandienos Lietuvoje įgauna vis didesnį pagreitį. Šią tendenciją stebiu jau kelis metus ir ji ypač išryškėjo prezidentu tapus G. Nausėdai. Jo tolerancija neapykantai kelia grėsmę demokratijai. Todėl siūlau paskaityti praėjusiais metais išleistą mano knygą – alegoriją, farsą „Taksi Kristaus išpažintis“. Joje pateikiau Lietuvos vaizdą, kuris, tikėkimės, neišsipildys.
Per pastaruosius 30 metų mūsų demokratinės institucijos įgavo formą, bet demokratiniu turiniu vis dar jas užpildom. Sustabdžius demokratėjimo procesą, turėsime rimtą problemą. Tad jei kas dar mano, kad nelaimė nutinka tik kitam, tai apsirinkate – galiausiai nelaimė pasibels ir į jūsų namus, kitaip nebūna. Taip įvyks, jeigu neatsiras norinčių ir galinčių gydyti mūsų visuomenę nuo neapykantos recidyvų.
Receptas? Drąsiai sakyti tiesą ir nubrėžti aiškias ribas neapykantos skleidėjams. Tokia yra kaina už laisvę ir demokratiją. Deja, dalis lietuvių vis dar springsta nuo neapykantos demokratijai.