Arkadijus Vinokuras. Donaldo Trumpo palikimas – tiesos griuvėsiai

Visi iki vieno diktatoriai vadovaujasi A. Hitlerio patarimu „jeigu nori masių simpatijos, pasakok jiems pačius kvailiausius ir naiviausius dalykus“. Iš jo išplaukia ir diktatorių siekis naikinti skirtumą tarp diktatūros ir demokratijos. V. Putino režimas, kaip ir Kinijos, investuoja milijardus tiesiogine šio žodžio prasme į Vakarų ekonomikas taip parodydami, kad jie neklysta. Galiausiai JAV demokratijoje D. Trumpo asmenyje diktatūrų investicijos atsipirko – tiesa tapo alternatyvi.

Buvęs JAV prezidentas D. Trumpas prieš palikdamas prezidento postą pareiškė, kad jis vienintelis JAV prezidentas, savo kadencijos metu nepradėjęs nei vieno karo. Netiesa, mat jis pradėjo karą pačioje JAV, savo neretai beprotiškais pareiškimais sąmoningai skaldydamas visuomenę. Jo pandemijos rimtumo menkinimas jos pradžioje JAV kainavo 400 tūkst. gyvybių. Kitaip tariant, jis, kaip ir bet koks diktatorius, kurpė sau ir daliai visuomenės priešus, kuriuos būtina sunaikinti.

Jo melaginga kampanija, skirta kvestionuoti rinkimų rezultatus, priešais pavertė draugus, brolius ir seseris, vaikus ir tėvus. Galiausiai jo kvietimas eiti į Kapitolijų pavirto Kapitolijaus šturmu. Žinant, kad Kapitolijus yra JAV demokratijos stipriausias simbolis, nori nenori šturmas asocijuojasi su 1917 metų bolševikų Žiemos Rūmų puolimu.

Arba buvusio Kalifornijos gubernatoriaus, aktoriaus Arnoldo Schwarzeneggerio žodžiais tariant – su 1938 metų vykdyto Vokietijoje pogromu prieš žydus – Kristalnacht. Matant nacistine simbolika apsirėdžiusias figūras, daužančias Kapitolijaus kabinetus, manau, ši A. Schwarzeneggerio emocinė asociacija pagrįsta. Jis yra respublikonas, austrų emigrantas, kuriam rūpi ne respublikonų partija, bet demokratija, kurios kainą jis puikiai žino.

Alternatyvi tiesa, alternatyvios žinios, melagienos, priešpastatomos faktams, – visi šie dešimtmečiais atidirbti įrankiai lengvai paveikūs jaunose demokratijose, lyg ir neturėtų kelti rūpesčių kelis šimtus metų turinčioms demokratijoms, tame tarpe ir JAV. Tačiau prie D. Trumpo jie suveikė. Net ir matydami D. Trumpo pastangas naikinti tiesą, vis dėlto didelė dauguma Atstovų rūmų respublikonų prieštaravo apkaltai, ir beveik du trečdaliai palaikė D. Trumpą.

Neseniai atlikta apklausa parodė, kad dauguma respublikonų rinkėjų vis dar remia D. Trumpą ir nekaltina jo dėl riaušių Kapitolijuje, nekaltina ir dėl baltųjų viršenybės šalininkų gynybos, juk jie, anot D. Trumpo, „labai puikūs žmonės“.

Daliai amerikiečių tiesa pavirto tikėjimu melu, tiražuojamu žmogaus, neturinčio jokių skrupulų siekiant valdžios ir niekada nepatyrusio eilinio amerikiečio kasdienio gyvenimo finansinių sunkumų. Paveikti melais, 74 milijonai amerikiečių nustojo racionaliai mąstyti. Ir šis faktas nieko bendro neturi su partine ideologija. Staiga turintis aukščiausią valdžią politikas prakalbo jų neapykantos savo kasdienybei ir mokslui kalba. Tik priešais tapo ne ekonominė ir socialinė nelygybė, ne nedarbas, ne super konservatyvios religinės dogmos, ne psicholginis paralyžius, neleidžiantis keisti savo beviltiškos situacijos, bet juodaodis, žydas, „leftistas“, ne amerikietis, demokratija. Tapo pateisinama bolševikiškai suversti kaltę kitam.

Ir Lietuvoje panašios D. Trumpo kopijos, rasisto kopijos, white power kopijos Lietuvos socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje neva skiria savo kritiką tik JAV demokratų partijai. Iš tikro jos rodo neapykantą pačiai demokratijai, nes ji reikalauja solidarumo, pagarbos demokratinėms institucijoms net kai jos tau velniškai nepatinka.

Artimiausias pavyzdys Lietuvoje būtų LVŽS patologiniai melagiai R. Karbauskis, A. Širinskienė, A. Veryga ir S. Skvernelis. Pastarasis žinomas už odiozonius pareiškimus esą, policinę valstybę gali pakeisti tik kriminalinė.

Taip pat už posėdžių protokolų naikinimus, o naujausias debošas – rusų popso žvaigždės Kirkorovo gynimas. Ką ir kalbėti apie LVŽS bandymus kontroliuoti LNRTV bei apie įžūlų melą esą pasiruošta antrai pandemijos bangai. Tokia jau diktatorių klasikinė baimė nekontroliuojamai žiniasklaidai. Deja, skiepų nuo melo ir kvailumo nėra, nors pastarieji, vyraujant palankioms aplinkybėms, nepaprastai užkrečiami.

Bandyti sutaikyti JAV visuomenę šiandien gali ir turi respublikonai, atsipeikėję nuo savo lojalumo jų partijos ir susikalbančios visuomenės duobkasiui. Jeigu neatsipeikės, respublikonai slys į dešinįjį radikalizmą ir jau niekas nesustabdys naujos D. Trumpo fašistinės „Patriotų partijos“ kūrimo ir jos veiklos. Todėl „leftistų“ kritikų argumentai, esą „ne viskas buvo taip blogai prie D. Trumpo“, yra pavojingi. Tikrai nebuvo, mat buvo dar blogiau, nei kas nors įsivaizdavo: visus ketverius metus JAV demokratija buvo demontuojama melo, dezinformacijos, manipuliacijų įrankiais. „Taip, taip, BET – jis tikrai daug gero padarė!“. Tai toks turintis oponentą visiškai nuginkluoti argumentas.

Sutinku, bolševikai ir naciai taip pat tiesė kelius ir statė namus. V. Putinas pasistatė milijardo dolerių vertės rūmus, neturėdamas nei vieno sąžiningai uždirbto cento kišenėje. „Na, ir kas? Taip, tai tiesa, bet juk svarbiau, kad rūmai tikrai gražūs“, atsakytų D. Trumpo gynėjai. Taip šnekamoje kalboje diktatūra ir demokratija tampa vienu ir tuo pačiu. Respublikonų partijos nestabdoma D. Trumpo rodoma pagarba Kinijos, Rusijos, Šiaurės Korėjos diktatoriams – ar tikrai tik „derybų“ sumetimais? Bet kuriuo atveju, egzistuoja demokratinės politinės kultūros ribos, kurių nevalia peržengti. Nevalia neprincipingo verslo santykius perkelti į politiką, nes taip korumpuojama demokratija ir tik taip diktatoriai laimi širdis ir protus laukiančių greitų sprendimų neapykanta kitam ir kitokiam sąskaita.

JAV respublikonai, visų pirma respublikonai, jeigu jiems tikrai rūpi JAV kaip demokratinė valstybė, turi atstumti Trumpą ir panašius bei ištiesti ranką civilizuotam politiniam bendradarbiavimui su demokratais. Žinoma, ne savo ideologijos sąskaita, tačiau kalbėjimas, paremtas kompromisų paieška, turi vykti demokratinės politinės kultūros kontekste. Tai suprasdami 46-to JAV prezidento J. Bideno inauguracijoje dalyvavo ir J. Bushas Jr, buvęs viceprezidentas M. Pencas, buvęs Senato respublikonų daugumos lyderis M. McConnellis bei kiti įtakingi respublikonai.

Ar šis jų svarbus simbolinis gestas pradės visuomenės emocijų nuraminimo procesą?

Bent artimiausiu metu sunkiai įsivaizduojamas gijimo procesas bus ilgas, bet jis jau prasidėjo. Negalima nematyti fakto, kad nuo D. Trumpo masiškai nusisuka stambūs jo finansininkai, vietiniai ir tarptautiniai bankai, dešiniųjų žiniasklaida, sporto klubai.

Visų šių institucijų ir garsių asmenų niekaip neapkaltinsi meile demokratų partijai. Socialinių tinklų savininkai taip pat prisiėmė atsakomybę pagaliau stabdyti D. Trumpo platinamus melus ir neapykantą. Antraip nei šį sprendimą kritikuojantys, nematau pagrindo manyti, kad šis veiksmas kelia grėsmę žodžio laisvei.

Absoliuti žodžio laisvė D. Trumpo tipo asmens bei jo įtakos galios rankose virsta racionalumą naikinančiu įrankiu. Neapykantos sklaida, „alternatyvios tiesos“, skirtos protų manipuliacijai taip siekiant niveliuoti skirtumus tarp demokratijos ir diktatūros, nėra žodžio laisvė. Bent mes Lietuvoje traktuojame „alternatyvias tiesas“ kaip dezinformacinį karą, kurio galutinis tikslas – jokių vertybių neišpažįstantis, lengvai manipuliuojamas žmogus.

Taip, negalima nubraukti D. Trumpo teigiamos Vidurio Rytų, jo kietos politikos Irano atžvilgiu, pagrįstus reikalavimus Europai investuoti į savo pačios gynybą, sankcijas Nord Stream 2 statybai.

Tačiau turinčiam valdžią demokratinėje valstybėje nevalia menkinti demokratiją, paversti valstybę korumpuota bananų respublika, kurti autoritarinius visuomenės tarpusavio santykius. Taip atsitikus, planeta pavirs visiškomis džiunglėmis ir pirmos valstybės, kurios nukentės, tai tos, Rusijos, Kinijos, Irano pašonėje. Todėl už D. Trumpo neva nuvertimą arogantiškai suverčiantiems kaltę kažkokiems „leftistams“ dera įsikalti į galvą, kad sąmoningai ar ne jie vykdo diktatūrų demokratijos demontavimo politiką. Kad jiems nepavyktų, būtina prikelti tiesą iš griuvėsių.