Jau daug metų turime problemą dėl konservatizmo suvokimo. Nuolatinis kalbėjimas apie neva vienalyčių asmenų norą įteisinti savo santykius kaip keliantį grėsmę visuomenei dalyką nėra konservatizmas. Tai greičiau patologinis kapstymasis žmonių seksualiniuose santykiuose pačiame žemiausiame lygyje. Šviesesnioji dalis TS-LKD problemą suvokia, bet dėl vienybės partijoje siekia išplauti pirminį Partnerystės įstatymo projektą taip, kad šis jau nebetenka prasmės net ir pateiktas kitu pavadinimu.
Taip, politika yra kompromisų menas, tik kur tas menas, kai galutinis įstatymo turinys neatsižvelgia į teises žmonių, kuriems šis įstatymas ir turėjo būti skirtas. Tai jeigu jau „konservatyvūs“ ponai ir ponios mano tokiais esantys, tai kodėl nekvestionuoti pačios civilinės santuokos? Kam tokie neadekvatūs žaidimėliai?
Pasufleruosiu: laikas uždrausti civilinę santuoką, galiojančią pripažinti tik bažnytinę. Argi sunku buvo formuluoti įstatymą kad ir taip: „Partnerystės registracija: dviejų tos pačios lyties asmenų partnerystė gali būti įregistruota. Negali būti registruojamas asmuo, jaunesnis nei 18 metų, arba asmenys, kurie vienas su kitu yra giminingi arba yra pilnateisiai broliai ir seserys. Taip pat pusbrolių ir seserų atžvilgiu registracija negali vykti be institucijos, nurodytos skyriuje, leidimo. Registracija vyksta dalyvaujant liudytojams.
Registracijos metu partneriai turi dalyvauti tuo pačiu metu. Jie turi individualiai registratoriaus prašymu nurodyti, kad sutinka su registracija. Tada registratorius turi pareikšti, kad jie yra registruoti partneriai. Išskyrus keletą išimčių, registruota partnerystė turi tokias pat teisines pasekmes kaip ir santuoka.
Vienas iš skirtumų yra tas, kad partneriai neturi galimybės naudotis pagalbinio apvaisinimo paslaugomis sveikatos priežiūros sistemoje.
Be to, tam tikros išmokos netaikomos našlėms, kurios laikinai paliktos tik tuoktuvėms.“
Tik ką perskaitėte stipriai sutrumpintą Švedijos Karalystės Partnerystės įstatymo ištrauką. Dar daugiau: „Nuo 2009 m. gegužės 1 d. Švedijoje nebegalima sudaryti partnerystės. Tada nustojo galioti ankstesnis Partnerystės įstatymas, o Santuokos kodeksas tapo neutralus lyčių atžvilgiu. Tai reiškia, kad vietoj to gali susituokti du tos pačios lyties asmenys.“ O, mamma mia! Matau persikreipusius iš siaubo politikierių veidus. Šaukia: „Tikra Sodoma ir Gomora! Kaip galima!? Mūsų visuomenė „tam“ nepripbrendusi! Nekiršinkite Lietuvos!“.
Apie siūlomą kompromisinį variantą: anot Konstitucinės teisės ekspertų, jis tiesiogiai prieštarauja Lietuvos Konstitucinio teismo 2011 metų šeimos aiškinimo išvadai, tad diskriminacija išlieka. Vienos lyties asmenų teisėtų lūkesčių įstatymo projektas neatspindi. Priėmus įstatymą, bet kuris asmuo turės pagrindo kreiptis į Strasbūro Žmogaus Teisių teismą, nes prie šiandienos Konstitucinio teismo sandaros, kreipimasis į KT bus atmestas. Šioje vietoje net nespekuliuoju, nes KT atstovauja G. Nausėdos, R. Karbauskio primityvų, provincialaus kaimiečio konservatizmo supratimą. Ne šiaip sau kalbu apie kaimietišką konservatizmo sampratą. Ji nieko bendro neturi su konservatizmo filosofija, bet kiek nori su agrarinio kaimo davatkos, kuriai svarbiau, kas su kuo guli ir kaip, nei nekvailinant visuomenės paaiškinti, kad Konstitucija gina kiekvieną žmogų nuo politikų savivalės.
Bandymas nuleisti konservatizmo idėjos kartelę į žmonių seksualinius tarpusavio santykius lovoje jau nebejuokina. Visomis keturiomis įsikibę į Lietuvą, vis dar neišsigydę nuo sovietų sudarkyto mentaliteto, be jokio elementaraus šiuolaikinio mokslinio išprusimo, politikais tapę šie žmonės traukia Lietuvą į psichologinio regreso gelmes. Tas, kuriose jie jaučiasi kaip žuvys vandenyje.
Šį mano vaizdinį puikiai iliustruoja karbauskininkų ultimatumas valdančiajai daugumai: arba šalin Partnerystės įstatymą nepaisant kompromisų, arba traukiamės iš vieningo Lietuvos gynybos politikos susitarimo. Aiškiau nebūna: reguliuojamas, valdžios kontroliuojamas seksas svetimoje lovoje svarbiau nei Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė. Svarbiau, nei sudaryti civilizuotas sąlygas šimtams tūkstančių žmonių teisiškai saugiai gyventi partnerystėje nepaisant lyties. Belieka pasidžiaugti, kad kitų rinkimų karbauskininkai neišgyvens, matome paskutinį jų pasispardymą.
Bet Seime, deja, liks tie, kuriems asmeniniai prietarai, smulkus populizmas, žmonių „durninimas“ yra aukščiau demokratinės Lietuvos Konstitucijos. Nesvarbu, kad homofobiška dalis visuomenės lieka pavojinga dirva autoritarinių režimų sėkloms, sąmokslo teorijoms, neapykantos skatinimui ir propagavimui. Į šią profašistinę dirvą sėja visokie fašistiniai ideologai, apsimetę ginantys visuomenės laisvę realybėje puoselėdami fašistines nuotaikas. Apie skandinavišką nediskriminacinį santuokos įstatymą belieka tik pasvajoti. Nori nenori tenka konstatuoti, kad gera dalis Seimo narių sėdi tame pačiame vežime nepaisant politinių ideologijų. Tad vežimas darda ir dar dardės į priešingą Lietuvos ateičiai pusę.
„Geriau jau toks įstatymas negu joks“ ir „Geriau žingsnis po žingsnio pratinti visuomenę prie būtinų pokyčių“ argumentai, matant išplautą nuo turinio partnerystės įstatymo projektą, nei tikrovės, nei ateities niekaip nekeičia.
Išvada: grėsmę Lietuvos atvirumui pasauliui, demokratiniams principams, teisės viršenybei kelia ne homoseksualūs asmenys, bet nuo jų Lietuvą neva ginantys. Ką gi, davatkų dėka klampos dar kurį laiką Lietuvėlė homofobiniais keleliais, o gaila.
P. S. Mano komentaras skirtas tarptautinės kovos su homofobija progai. (Paskelbta 1990 gegužės 17 dieną).