Iš kur toks skaičius? Iš nepatekusių į 2020 metų Seimą kandidatavusių partijų rinkimų statistikos. Lietuvoje balsuoja tik apie 50 procentų iš 2 472 405 turinčių teisę balsuoti. Balsavo 1 174 962. Balsavusių už nepatekusias į Seimą partijas sudaro apie 11 procentų nuo tos sumos. Nors ir atsakingai mąstančių, vakcinuotų bent vienu skiepu turime 1 800 000 (69,9 proc. Likusieji neskiepyti gatvėmis nelaksto, kuo jie nepatenkinti, galima tik spekuliuoti), garsiausiai rėkianti visiška mažuma apsuko aplink pirštą visą persigandusi „elitą“. Kiek reikia neturėti savigarbos, kad pasiduotum? Kiek reikia neturėti pasitikėjimo savimi, kad nusilenktum publikai, šokančiai ant žuvusiųjų už laisvę kaulų?
Pavyzdžių kiek nori ir kiekvienas iškalbingas. Aptarsiu valdančiąją daugumą Seime. Kalbėti apie likusias partijas, jų principines nuostatas, kurių jie niekada neturėjo, yra beprasmis užsiėmimas. Ryškiausias pavyzdys – politinių lavonų sambūris, pasivadinęs skambiu pavadinimu Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“, kurios vedlys paskelbė demokratinę žinią: „Jeigu ne policinė, tai kriminalinė valstybė“.
Tad, nori nenori, matant neadekvačią kritikos bangą dešiniųjų valdančiajai daugumai, supranti, kad neapykanta jiems kyla dėl jų pačių dabar jau diskredituotos vertybinės politikos. Putinas su savo draugeliais Lietuvoje skambiais pavadinimais, kaip antai visokie šeimų gynimo maršai ir sąjūdžiai, ragų ir kanopų kontoros „STI“, laisvų visuomenių institutai, nacionaliniai tėvų sąjūdžiai (ir taip be galo, be krašto vadovaujami veik tų pačių žmonių – lėlininkų) pasiekė savo: žodis „vertybė“ Lietuvoje tapo keiksmažodžiu.
Štai kaip ta konservatorių vertybinė degradacija vyksta. Įdėmiai klausiausi pokalbio tarp konservatoriaus, lyg ir profesionalaus politiko Jurgio Razmos ir šeimų gynėjų vedlio. Tad, tragikomiškas dialogas:
Vedlys: Turiu tris reikalavimus. Pirmas – įsteigti piliečių asamblėją!
Razama: Puiki mintis. Reikia pagalvoti, kaip ją įgyvendinti.
Vedlys: Antras – leisti peticijas pasirašyti mobiliu parašu!
Razma: Taip, reikia pasižiūrėti, kaip techniškai tai įgyvendinti.
Vedlys: Trečias – reikalauju pagarbos man, jokių etikečių, nepriešinkite tautos!
Razma: Sutinku.
Tiesą sakant, neiškreipiau nei vieno abiejų vyrukų girdėto žodžio. Pirma man kilusi mintis buvo „Ponai, gal bent jau pasiskaitykite leidinį internete „Lietuvos parlamentarizmo raida“, kurį tikrai ne vieną kartą jau buvo skaitę aštuntokai ir dešimtokai. Nedarykite sau gėdos. Piliečių asamblėjos idėją nori įgyvendinti Kirgizijos ir Baltarusijos diktatoriai, apsimetę demokratais.
Šią idėją šauniai atkartoja maršietis, o J. Razma taip pat šauniai jam pritaria. Nors tai, ką ponas mums sako, yra „velniop Seimą“, tik kitais žodžiais. Akivaizdu, kad maršiečių vedlys reikalauja tiesioginės ir nekvestionuojamos įtakos bei įpareigojančio balso Seimui. Ponas nesuvokia, kad tokių nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje yra kiek nori, o partijos Seime atsakingos tik savo rinkėjams. Žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai balsuojama „pagal sąžinę“, kuri neretai prieštarauja Lietuvos Konstitucijai.
Antras reikalavimas – įstatymu patvirtinti prievolę peticijas pasirašyti mobiliu parašu. Šiuo reikalavimu siekiama aplinkiniais keliais priversti Seimą priimti įstatymą dėl balsavimo internetu. Nėra tokio įstatymo ir negali būti jokių išimčių. Maršietis būtent reikalauja savo judėjimui išimčių. Tai ar pasirašius mobiliu parašu, tos peticijos tampa referendumo pakaitalu? Na, nesurenka maršiečiai ir panašūs pakankamo kiekio balsų keisti referendumo įstatymą, tad pateikia Seimui ir prezidentui galimai suklastotą makulatūrą.
Ir trečias reikalavimas, žinoma, tautos vardu, dėl „tautos kiršinimo ir pagarbos“. Tai pirma, žmogus, lyg ir metuose, o lyg vaikas nesupranta, kad pagarbą reikia užsitarnauti. Neužsitarnavo. Dėl „tautos kiršinimo“, tai net diktatūros nepriverčia žmonių vienodai galvoti, na, nebent įrėmus pistoletą į kaktą. O pats tiražuojamas teiginys „tautos kiršinimas“ skirtas ypač bukiems suerzinti, nukreipti jų pyktį dėl galimai niekam tikusio asmeninio gyvenimo, lėlininkų diriguojama kryptimi prieš demokratiją. Bet ponas J. Razma reikalavimams pritaria, nors tie reikalavimai prieštarauja parlamentinės demokratijos normoms. Gal kad suvokia, kad kalba su politiniu infantilu? Ooops! Atsiprašau už etiketę.
Pateikiau pavyzdį, rodantį, kaip lyg ir vertybinė partija visiems matant stoja ant kelių prieš apsimetėlį tauta. Dėl tos pačios priežasties valdančioji dauguma pandemijos užkardymo politikoje tai skelbė, tai atsisakydavo būtinų ribojimų. Panašiai dėl Taivano atstovybės pavadinimo jo vardu. Anot saugumo politikos analitiko Mariaus Laurinavičiaus, konservatoriai, bandydami išsisukti – keisti pavadinimą, siuntė JAV užklausas: „JAV atsakė diplomatiškai, reakcija dėl paties pasiūlymo buvo, švelniai tariant, neigiama.“
Tas pat su nesuprantamais piruetais Baltarusijos trąšų stabdymo atveju. Keista, kad vyriausybė niekaip nereaguoja į Seimo nario Algirdo Butkevičiaus pavojingą paistymą, neva Lietuva, blokuodama Baltarusijos trąšų tranzitą, pažeidžia jos priėjimo prie jūros teisę. Nereaguojant bus sukurtas naujas mitas ir nauja Jūrų konvencijos traktuotė, neatitinkanti esamos.
Galiausiai žmogus pradedi gėdytis dėl svetimos gėdos – bandymo kažkaip negrabiai išvengti „tautos“ kritikos. Tačiau šaukštai po pietų.
Tos „tautos meilės“ nesugrąžinsi, taip sakant. Valdantieji ir visi likusieji valdžioje turėtų pagaliau atsikratyti tos įtikimo „visiems“ politikos, kuri jau senai bankrutavo. Būti geru „visiems“ virto beprincipių partijų leitmotyvu, griaunančiu Lietuvos piliečių pasitikėjimą politinėmis partijomis, vyriausybėmis ir Seimu.
Prižadėk šuniui kaulą, ir tas lakstys iš paskos, bet kai nebeduosi – įkąs. Todėl maršiečiai baubs per visas valstybines šventes. Nesvarbu, kad galimybių pasas atšaukiamas. (Užjaučiu giliai dūšioje raudančius politikierius dėl galimybių paso atšaukimo. Tokią politinių taškų melžimo karvę nudaigojo!).
Bet gi politika ne vien apie piliečio skrandžio prikimšimą, tačiau kaip tik tuo ir užsiima visos politinės kastos Lietuvoje jau trisdešimt metų. Todėl partijos, Lietuvoje turėjusios tiek įžūlumo bent jau pradėti įgyvendinti minimalią vertybinę politiką, taip nekenčiamos. Tai ir švenčia pergalę baubiantys, nes žino, kad jie tapo neliečiama šventa karve.