R. Karbauskio reikalavimas šalinti užsienio reikalų ministrą G. Landsbergį iš pareigų galimai rodo R. Karbauskio baimę prarasti milijonus. Tad LVŽS lyderis kaukia podraug su P. Gražuliu, maždaug „siekime gerų santykių su Lukašenka“. Regis, žaliai pavydima, kad aktyvi G. Landsbergio užsienio politika sugebėjo reliatyviai greitai konsoliduoti mūsų sąjungininkus ES ir JAV. Pateikti chaoso apimtam Irakui pasiūlymą stabdyti „turistų“ srautą į Minską taip, kad Irakas bent kol kas su juo sutiko. Šį diplomatijos laimėjimą ekstremaliomis sąlygomis įvardiju aukščiausiu Lietuvos užsienio politikos pilotažu. Šito ir išsigando A. Lukašenka, nes į Baltarusiją puolė kviestis vos ne visą Afriką. Ko imsis beprotis, kai mūsų neįleisti migrantai pradės masiškai kauptis Baltarusijoje?
S. Skvernelis ir jo partijos vadas R. Karbauskis, puikiai suprasdami, kad migrantų krizės valdymo iniciatyvą perima dešiniųjų koalicija, staiga pamiršo, kad A. Lukašenka puola ne vieną kurią nors Lietuvos politinę partiją, bet visą Lietuvą. Jų bandymas palyginti buvusios LVŽS valdžios „nuopelnus“ (o iš tiesų visišką bejėgystę ir pasimetimą pandemijos pradžioje, jų ministro A. Verygos melus) su tuo, kas vyksta šiandien, elementariai nepadorus.
Klausimas ekspremjerui: o kodėl, pone, nepastatėte tvoros palei visą Lietuvos sieną su Baltarusija būdamas premjeru? Negi pritrūko fantazijos? Vienu žodžiu, arba konstruktyviai remkite Vyriausybę, arba nesipainiokite po kojomis. Ir tikrai nekviečiu atsisakyti pagrįstos kritikos, tačiau piktybiniam smulkiam kabinėjimuisi dabar ne laikas.
Visai kitaip elgiasi LSDP. Grėsmės valstybei akivaizdoje jie moka mąstyti valstybiškai, todėl, neatsisakydami konstruktyvios kritikos, socdemai remia vyriausybės krizės valdymo politiką. Vyriausybei reikėtų atidžiau pasižiūrėti į LSDP siūlomą bendravimo su Lietuvos savivaldybėmis formatą. Kur kur, bet regionuose socdemai turi įtakos. Laikas konsoliduoti savivaldybes, nukreipti jas viena linkme. Ekstremalios situacijos sąlygomis savivaldybės neturi tapti atskiromis savivaliaujančiomis kunigaikštystėmis.
Kare kaip kare? Bent jau pradžioje keiskime terminologiją. Socdemai teisūs kviesdami nevartoti termino „karas“. Mordoras kol kas nepradeda tikrų karo veiksmų. Turime ekstremalią situaciją, iššūkį visai Lietuvos visuomenei ir mūsų demokratijai. Terminai „karas“ ir „krizė“ skirtingai veikia visuomenės emocines būsenas. Vienu ir kitu atveju reakcijos skirtingos (KAM paviešino terminų paaiškinimą, kurį politikams, visuomenei ir žiniasklaidai reikėtų išmokti atmintinai).
Siųsdami migrantus į Lietuvą, diktatoriai Lukašenka ir Putinas bando ribas, stebi mūsų visuomenės gebėjimą atsispirti, konsoliduotis. Stebi mūsų gebėjimą bendrauti su mūsų sąjungininkais. Jie tikriausiai nusiminė matydami ES mums parodytą supratimą ir paramą. Iš Briuselio negirdime nei kritikos, nei priekaištų dėl kai kurių migrantų žmogaus teisių siaurinimo, dėl tvoros ar dar kažko. Net ir Vokietijos kanclerė A.Merkel keičia požiūrį į neteisėtą migraciją.
Tai, kad pagaliau Vyriausybė ėmėsi veiksmingos politikos nelegaliems migrantams stabdyti, rodo šizofreniškos A. Lukašenkos reakcijos. Melaginga žinia, kad lietuviai žudo migrantus, – šūvis sau į koją. Internete išplatinti vaizdai su „lietuvių peršautais“ migrantais taip pat veikia ne jų naudai. Dėl šios dezinformacijos galimai migrantų srautas į Baltarusiją tik mažėja. Padėtį kaitina ir visokie sinicos, maršiečiai, apsimetėliai patriotais, lendantys it žiurkės iš požemių ir skanduojantys copy/paste Rusijos ir Baltarusijos rasistinius šūkius, net skatinančius žudyti beginklius. Įdomu, kas jiems moka už tuos profesionaliai pagamintus plakatus? Kas formuluoja šūkius, nes kai kurie juos laikantys akivaizdžiai nesuvokia šūkių turinio.
Šiuo metu platinamas kaltinimas vyriausybei (ir, kas be ko, „landsbergiams“), kad ši policijos lazdomis ir ašarinėmis dujomis puola kritiškai nusiteikusius Lietuvos piliečius, o ne migrantus. Taip, pateisinant savivalę, skatinama suirutė. Panašiomis mintimis dalijasi ir V. Laučius. Atidžiau pasiskaičius jo tekstą, negali nepastebėti, kad jo kritika Vyriausybei nuo tos, skleidžiamos apsimetėlių, skiriasi tik intelektualesnėmis formuluotėmis. Kaltinimas Vyriausybei toks pat: už mokesčių mokėtojus pinigus išlaikomi migrantai. Koks siaubas, bet kita vertus, bent jau gerai, kad nepasiūlė marinti juos badu. Ir, žinoma, visa litanija apie leftistų sąmokslus paskandinti Lietuvą nelegalių musulmonų imigrantų upėje.
Lietuvos Vyriausybė pasielgė kitaip nei Vokietija, nes prielaidos kitokios. Imigrantų srautas organizuotas piktybiniais sumetimais, todėl reikėjo laiko susigaudyti situacijoje, pasitikrinti įstatymus, suprantamai pateikti sąjungininkams padėtį. Šaukti nuo bačkos „kodėl nieko nedaroma“, „ar nežinojote?“, „kodėl nepasiruošėte“ – lengviausia, bet šie kaltinimai tiktų ir buvusioms Vyriausybėms. Ir prezidentė D. Grybauskaitė pateikė šešių punktų veiksmų planą. Tad tikrai galima būtų paklausti ponios, kur ji buvo dešimt metų ir kodėl ji neparėmė sienos statybos palei Baltarusijos sieną projekto už 12 milijonų litų prieš aštuonis metus, kai kovojome su kiaulių gripu? Tuo metu šis pasiūlymas buvo išjuoktas, o ypač pasienio tarnybų. Kas gali paneigti, kad taip atsitiko ne dėl to, kad į betvorę Lietuvą iš Baltarusijos plūdo kontrabanda?
Kare kaip kare? Karo retorikos naudojimas reikalauja kitokio teisinio formato ir kitokio požiūrio į konfliktą. (KAM informacija straipsnio gale). Tai reiškia ne ką kitą, kaip konflikto eskalavimą karinėmis priemonėmis. Ką apie tai mano mūsų sąjungininkai? Kol kas jie stebi įvykių eigą. O problemos įvardijimas ekstremalia situacija leidžia laviruoti nepasiduodant Lukašenkos/Putino primestoms provokacijoms. O jos intensyvės tol, kol ES ir NATO netreptels koja. A. Lukašenka, matyt, pamiršo, kad Lietuva yra NATO narė, todėl jis ir toliau galimai eskaluos konfliktą. Laikas jam tai priminti, ir kuo greičiau. Lietuva turi perimti iniciatyvą ne karinėmis priemonėmis, nes pastarųjų pasekmių niekas prognozuoti negali.
Ar reikia kalbėtis su A. Lukašenka? Komunikacijos ekspertas Linas Kontrimas mano, kad „durų trankymo politika“ nėra teisinga: „Praktikoje politikai negali užverti durų nei vienam pokalbiui, kad ir koks nepatogus būtų politinis oponentas, šiuo atveju – mūsų kaimynai“. Klausimas ekspertui: su kuo Baltarusijoje kalbėtis? Juk diktatoriaus reikalavimas aiškus: nesikiškite į mūsų reikalus ir mūsų santykiai klestės. Jeigu su tuo reikalavimu sutiksime, tai teks grąžinti baltarusius politinius pabėgėlius, džiaugtis Astravu, nestabdyti kontrabandos, atsisakyti tvoros, pamiršti vertybinę politiką, sutikti su A. Lukašenkos ir V. Putino istorijos klastojimu. Tektų priešintis visoms iki vienos Rusijai ir Baltarusijai taikomoms ES sankcijoms, arba jas visai atšaukti. Toks „dialogas bet kokia kaina“ paverstų Lietuvą diktatūrų protektoratu.
Tad ar kalbėtis reikia? Viskam savas laikas. Dabar tenka parodyti diktatoriui jo trumparegiškos politikos ribas ir konkrečias pasekmes. Kalbėjimas su juo, kaip lygus su lygiu, tik patvirtintų, kad Lietuva, NATO ir ES priima jo ir Putino primestą žaidimą be taisyklių. Kviečiantiems kalbėtis su Lukašenka reikėtų suvokti elementarią bandito psichologiją ir nepasiduoti baimei. Todėl visai suprantamas KAM ministro A. Anušausko atsisakymas paskelbti nepaprastąją padėtį pasienio zonoje, nebent įkaitusi padėtis pateisintų tokį sprendimą.
Bent šiuo metu mažiausiai reikia pasiduoti karo retorikai ir jos įtakotai mąstysenai. Nes, jeigu jau karas, tai kare, kaip kare – kentėsime visi iki vieno. Šiuo atveju mūsų noras vengti karinio konflikto rodo mūsų stiprumą, o ne silpnumą. Politinės priemonės konfliktui valdyti toli gražu nėra išsemtos. Neteisinga būtų pasiduoti minčiai, kad konflikto eskalavimas neišvengiamas. Panika naudinga mūsų priešams, ji rodo mūsų silpnumą. Toks ir yra visokių sinicų, kviečiančių žudyti beginklius žmones, bei visų kitų, raginančių „kalbėtis su diktatoriumi“, tikslas.
