Kaip aktorius su pasirodymais esu aplankęs daugiau nei tūkstantį Lietuvos mokyklų, darželių, globos namų, ligoninių. Esu girdėjęs vaikų istorijas, nuo kurių šiaušiasi plaukai. Vaikų, kurių gera dalis augo tradicinėse šeimose. Vaikų, niekada nemačiusių tėvo, o neretai ir motinos. Jau nekalbant apie tradicinėse šeimose augusių paauglių savižudybes. Vieną dieną devintokas „iš geros šeimos“ sėdi klasėje, o kitą dieną jo jau nebėra.
Statistika? Visoje Lietuvoje 2018 metais net 69 % iš visų užfiksuotų - 1789 smurto prieš vaikus atvejai. Smurtautojas buvo artimas asmuo (tėvai, seneliai ir pan.). 2019 metais taip pat 69 % smurtautojų buvo artimi asmenys – 2348 atvejai. Per pirmus devynis 2020 metų mėnesius iš viso prieš vaikus smurtavusių asmenų 1330 atvejai. 63 % yra su jais giminystės ryšiais susiję žmonės. Seksualinio smurto prieš vaikus atvejų per tą patį periodą – 508 (paskelbė Skuodo raj. sav. 2020)
Šiame savo komentare padėsiu skaitytojui dekonstruoti Autorės straipsnį. Tikslas – parodyti, kaip, pagal kokį modelį ir kuriam galui štampuojamos neišmaniems žmonėms skirtos primityvios siaubo istorijos, kuriamos pavojingos valstybei pseudo problemos. Lietuvoje tokią sukonstruotą turėjome Garliavoje, kur nieko dėta motina buvo apkaltinta pardavinėjus savo dukrą „pedofilų klanui“.
Šiandien kuriamas baubas jau kitais pavadinimais, pvz., „Stambulo konvencija“, „ES tokia pati SSSR“, „Partnerystės įstatymas – grėsmė tradicinei šeimai“. Todėl ir kviečia besityčiojantys iš moterų veikėjai ginti šeimą. Straipsnio Autorė, neturėdama nei gėdos, nei sąžinės, nei atsakomybės, kaip tik ir naudoja pačios sukurtą baubą, atmieštą manipuliuotais faktais. Juk reikia parodyti, kad esi teisininkė, rimta publicistė, gerbianti mokslinius tyrimus.
Tačiau, argumentuodama prieš Partnerystės įstatymą, kuris, anot jos, leis vienalyčiams asmenims įsivaikinti ir taip atverti kelią vaikų kankinimui vienalytėje šeimoje, Autorė nesivaržo. Ji tuojau griebiasi Lietuvos Konstitucijos.
Ir ne tik: ji gąsdina visuomenę emocingu šūkiu „homoseksualai kelia grėsmę vaikams“. Autorė remiasi savo taip nekenčiamų ekspertų išvadomis, bet tik dalį jų cituodama. Ten, kur išvados nepatvirtina jos amoralių spekuliacijų, jos nutylimos. Toks yra tipiškas išsilavinusių proto sujaukimo triukas neišsilavinusiems.
Bet pradžioje, ką sako Lietuvos Konstitucija apie šeimą. Anot Konstitucijos ekspertų, terminas šeima yra lyčiai neutrali sąvoka ir visos šeimos turi būti ginamos vienodai. Šeima nėra tapati santuokai, kuri nėra vienintelis šeimos sukūrimo pagrindas. Taip kad šeima gali būti sudaryta ir iš tos pačios lyties asmenų (2019 m. Sausio 11 d. KT).
Partnerystė ir yra viena iš šeimos rūšių. O apie vienalyčių asmenų vaikų įsivaikinimą Partnerystės įstatymo projekte nekalbama. Ir šiame kontekste Autorė, turėdama omenyje homoseksualius asmenis, šlykščiai tyčiojasi iš visų, vaikų negalinčių turėti, žmonių: „Galimybė „įsigyti“ vaiką porai, kuri iš prigimties negali jo turėti, reikštų vaiko pavertimą „teisių objektu“, skirtu tenkinti suaugusiųjų pageidavimus. Tai nesuderinama su vaikų žmogišku orumu“.
Ir dar vienas spjūvis į veidą bevaikiams: „Homoseksualių porų auginami vaikai niekada nebūtų abiejų partnerių biologiniai palikuonys“. O bevaikių nehomoseksualių šeimų įvaikinti vaikai – būtų? Taip Autorė buldozeriu pervažiavo per tūkstančius bevaikių tradicinėse šeimose. Nors ne, anot „Laisvos“ visuomenės instituto propagandos, bevaikiai negali būti laikomi šeima, juk ne 2+2.
Savo argumentacijoje Autorė remiasi ir JAV psichologės, prof. Lizos Dimond pasisakymais bei kitu atliktu tyrimu Australijoje. Pastarasis teigia, kad genai beveik neturi įtakos homoseksualumui, todėl, anot Autorės, homoseksualumas išmokstamas.
Tad nepilnamečiai gali užsikrėsti ir tapti gėjais, ar ne taip? Ir juos galima ir reikia gydyti, ar taip suprasti? Man regis, pačiai Autorei ne pro šalį būtų atsiprašyti visos nieko dėtos žmonių grupės, kurios baubą ji kuria savanaudiškais sumetimais. Ne vien tik dėl neapykantos homoseksualams, bet ir dėl nacių propagandisto Gebelso dievinimo. Mat Autorė cituoja tik labai maža dalį tyrimo. Ji įžūliai nutyli esminį tyrimo pareiškimą, kurį pateikia tyrimo bendrautorius Fahas Sathirapongsasuti, genetinių tyrimų bendrovės 23andMe, Kalifornijoje, biologas: „Žinia turėtų likti ta pati: elgesys sudėtingas ir jame genetika iš dalies vaidina vaidmenį“ (žr. čia).
Patys tyrėjai pabrėžia, kad tyrimas nėra vienareikšmis. Jis neduoda galutinės išvados, kodėl tampama homoseksualiu. Bet tyrimo šalutinis poveikis, taip sakant, yra patvirtinimas, kad biseksualumas tikrai egzistuoja.
O ir pati minima L. Dimond jokiais būdais neskelbia, kaip kad teigia Autorė, kad „homoseksuali orientacija gali keistis gyvenimo eigoje“. Psichologė aiškiai kalba apie seksualinę atrakciją, kuri gali kisti. L. Dimond pabrėžia: „Tai, kad seksualinė atrakcija gali kisti, nereiškia, kad terapeutai gali pagydyti seksualinę atrakciją tai pačiai lyčiai. Tokia (konversijos terapija – A.V.) neveikia, ji yra neetiška, o pritaikyta, ji sukelia siaubingas psichologines pasekmes ir vaikams, ir suaugusiems“. Tai, kad „jie negimė tokiais“, nereiškia, kad „jie“ sąmoningai renkasi seksualinę atrakciją tai pačiai lyčiai.
Išvada? Šiandien tarp demokratijos nekentėjų, antivakserių ir taip toliau tapo madinga remtis Lietuvos Konstitucija ir, žinoma, jos nesupratus, pritaikyti ją savo neišmanymui. Taip pat madinga baisėtis puolimu prieš žodžio laisvę patiems tuo pat metu stovint vidury miesto ant bačkos niekam netrukdant. Kritikai kviečiami į radijo ir TV pokalbių laidas, drabstosi žiniasklaidos portaluose.
Ir tarp jų madinga kalbėti apie jų pažeistas žmogaus teises, nors patys iki juodumo įsiutę siekia mesti lauk kitokios seksualinės orientacijos asmenis, „kitokius“, siekia antidemokratiškai riboti individo pasirinkimo teisę. Džiugu matyti, kad net ir neišmanūs žmonės jau bando skaityti Konstituciją, jau išgirdo apie žodžio laisvę ir žmogaus teises. Myliu demokratiją!
Na, ir dar vienas triukas yra naudojamas Autorės tekste. Tai – sąmoningas siekis parodyti, kad Lietuva yra visiškai atskirta nuo pasaulio, nuo Vakarų demokratijų valstybė. Ji kviečia statytis Kinijos sieną, nes ji, demokratija, iškreipia vargšę tradicinę šeimą, o tada, o tada? Tada – vienalytėse šeimose gyvenančių vaikų teisės bus pažeistos.
Tai, kad tūkstančiai Lietuvos vaikų kenčia tradicinėse, bet asocialiose, arba skurdžiose šeimose nuo skurdo, Autorei nė motais. Kad jos žodžiai būtų dar paveikesni, apeliuojama į jausmus: Autorė verkia krokodilo ašaromis apie galimai kažkaip kitaip nei įprastai kentėsiančius vaikus vienalytėse porose. Todėl vėl grįžtu prie savo patarimo Autorei: gal apsilankykite vaikų globos namuose, taip pat pasikalbėkite su išsiskyrusiais vyrais ir moterimis, jų vaikais.
Šiek tiek informacijos, kad nepasirodyti neišmanėle: „Daugiau nei pusė (54 proc.) 2019 m. išsituokusių porų turėjo bendrų iki 18 metų amžiaus vaikų. Po ištuokos šeimose be vieno iš tėvų (dažniausiai be tėvo) liko gyventi 6,7 tūkst. vaikų (2018 m. – 6,6 tūkst.). 2009–2019 m. nepilnose šeimose liko gyventi daugiau nei 80 tūkst. vaikų“ (Oficialios statistikos portalas, 2020).
Ar ašaros nerieda? Įtariu, kad ne, nes saviškiai neplos, mat galimai jie tokioje tikrovėje ir vegetuoja.
Tai tiek šiam kartui apie veidmainystę, manipuliacijas, apie brukamą nesusigaudantiems žmonėms neapykantos kitam ledinuką – kaip išeitį iš savo neretai pilko gyvenimėlio, karantino pasekmių psichikai nuraminimui. Vaikai? Geriau verkti ir gąsdinti galimomis būsimomis jų kančiomis, o ne rūpintis esamomis.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.