Arkadijus Vinokuras. Laikas LSDP pradėti vadovautis vertybine politika

Pasižiūrėkime: daug metų socialdemokratai rėmė dešiniųjų ekonominę politiką, rezultatas šiandien – kas penktas Lietuvos pilietis skursta, o pseudo kairiosios partijos dygsta kaip grybai po lietaus. Balsavimas prieš partnerystės įstatymą „vadovaujantis sąžine“, nors ši prieštarauja Lietuvos konstitucijai ir socialdemokratijos idealams, verčia iš koto. „Real politik“ supriešinama vertybinei politikai. LSDP užsienio politikos suvokimas, deja, neiškrenta iš šio konteksto.

Klausantis tikrai reikalingos LSDP inicijuotos „diskusijos apie Lietuvos užsienio politiką“, tampa aišku, kad su diskusija šis renginys turi mažai bendra.

Eilinį kartą deklaruojami postulatai bendru pavadinimu „būkime draugais su visais“, nesvarbu, kad tie „visi“ mato Lietuvą, atsiklaupusią ant kelių. Ko vertas vien tik šis pareiškimas: „Išeities konflikte su Baltarusija nesiseka rasti jau kelis mėnesius, o paskutinės batalijos su Kinija, panašu, didesnio palaikymo nesulaukia ir Europos Sąjungoje, kuri iš esmės keisti savo politikos Kinijos atžvilgiu neketina“.

Abiem atvejais kaltė už nesutikimą klauptis verčiama mums patiems. Juolab, kad argumentuojama neatsižvelgiant į realią padėtį. Kas, jeigu ne ES, Lietuvai pritariant, paskelbė sankcijas Lukašenkos režimui?

Tai, kas vyksta šiandien, yra šių sankcijų pasekmė. Dėl Kinijos, kurios investicijos į Lietuvos ekonomiką veik nulinės, tai ši reikalauja Lietuvos nacionaliniam saugumui būtiną infrastruktūrą parduoti jai. Lietuva nesutiko, kinai pyksta. Tas pats ir dėl Lietuvos VSD 2019 metų išvados, teigiančios, kad Kinijos šnipinėjimo Lietuvoje mastai kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Kinai ir vėl pyksta. Ar socdemai tiek nesupratingi, kad nemato priežasčių/pasekmių grandies?

Nuostabą kelia nesuvokimas, o gal tiesiog nenoras susitaikyti su faktu, kad mes nesame neutrali Švedija. Nors ir ji taip pat atsisakė parduoti Kinijai gyvybiškai svarbius Švedijos uostus ir t.t. Šių metų spalio 13-tą Švedijos užsienio reikalų ministrė socialdemokratė Ann Linde apie Kinijos grėsmę pasakė: „(…) Tuo pačiu metu su Kinija kyla pavojus ir iššūkiai inovacijų srityje, pavyzdžiui, dėl intelektinės nuosavybės teisių apsaugos stokos, pramoninio šnipinėjimo, karinės ir civilinės sintezės, privatumo apsaugos stokos ir Kinijos akcentuojamos valstybės atsakomybės už interneto saugumą ir kontrolę“. Žinant, kad Švedijos eksportas į Kiniją sudaro apie 7.8 milijardus eurų, o Kinijos į Švediją – apie 8,5 milijardų (2020 m.), ar neturėtų švedai daugiau prarasti dėl vertybinės politikos akcentavimo?

Galinga Švedijos profsąjungų unija (LO) šiais metais paskelbė bendradarbiavimo su Kinija strategiją, kurioje reikalaujama sudarinėti sutartis su Kinija LO vertybių pagrindu ir kritiškai vertinti Kinijos žmogaus teisių pažeidimus. Beje, mūsų socdemai pamiršo, kad praėjusių metų spalį Lietuva prisijungė prie 38-ių kitų šalių Jungtinėse Tautose, pasmerkusių Kiniją dėl jos piktnaudžiavimų Sindziange, Tibete ir Honkonge.

Banalu, bet priminsiu, kad esame NATO nariai ir kad mūsų svarbiausias sąjungininkas bei mūsų saugumo garantas yra JAV. O JAV pagaliau nusprendė stabdyti „švelnią“ Kinijos ekonominę galią, kuri, deja, vis labiau virsta įžūlia karine galia.

Europos Sąjunga taip pat neakla. Šių metų rugsėjo mėnesį Europos parlamentas veik vienbalsiai pritarė šešių „ramsčių“ (principų) ES ir Kinijos tarpusavio santykių strategijai. Joje sakoma, kad sprendžiant pasaulinius iššūkius, įsipareigojama laikytis tarptautinių normų ir žmogaus teisių.

Parlamentas griežtai sukritikavo žmogaus teisių pažeidimus Kinijoje. Belgijos pranešėjas Europos Parlamento narys Hilde Vautman pabrėžė: „Mes neturime būti naivūs bendraudami su Kinija. Nors Kinija yra svarbi prekybos partnerė, ji taip pat yra sisteminė konkurentė, kelianti iššūkį mūsų gyvenimo būdui ir liberaliai pasaulio tvarkai. Turime ginti savo vertybes ir interesus, įgydami Europos strateginę autonomiją tokiose srityse, kaip prekyba, skaitmeninis saugumas bei gynyba“. Parlamentas taip pat nurodė Europos Komisijai tęsti ES investicijų į Taivaną sutarties ruošimą. Tai tiek apie socdemų neatsakingą pareiškimą, jog ES neketina griežtinti savo politikos Kinijos atžvilgiu. Gal atvirkščiai, LSDP turėtų remti bendro ES fronto su Kinija (27 +1) Lietuvos idėją stabdant arogantišką Kinijos spaudimo politiką?

Ar Lietuvos socdemai miega, ar apsimeta nieko nežinantys? Bet akivaizdu, kad jie puikiai žino, kada, anot jų, reikia vadovautis pragmatizmu, o kada – vertybine politika. Tad kada? Nors klausimai turėtų būti trys: kur yra šio iš principo antivertybinio mentaliteto šaknys pačioje partijoje? Ar vykstant atviram Kinijos ir Baltarusijos režimų spaudimui prieš Lietuvą neturėtų bent jau Lietuvos užsienio politika būti vieninga? Ir trečias klausimas: kodėl LSDP pasirinko neturėti savo atstovo Seimo užsienio reikalų komitete?

Aiškinimas, kad neva mes ir tik mes patys esame kalti dėl komplikuotų santykių su Rusija, Kinija ir Baltarusija neatitinka tikrovės. Mes nesame pasaulio bamba ir nediktuojame jiems savo žaidimo taisyklių. Dar vienas mažų mažiausiai keistas socdemų teiginys, kad vertybinė politika gamtoje neegzistuoja. Ar teisingai supratau, kad žmogus nuo gyvulio niekuo nesiskiria? Ar žmogus nesivadovauja morale ir etika, nėra jokio skirtumo tarp diktatūros ir demokratijos?

Iš kur kyla toks nenoras remtis vertybine politika? Gal iš pavydo TS-LKD, kuri savo rinkiminėje programoje žadėjo vadovautis vertybine liberalios demokratijos politika „nuo Baltarusijos iki Taivano“. Jie tuos pažadus ir vykdo. (Taivano atstovybę Lietuvoje, beje, numatė S. Skvernelio vyriausybė). Norėčiau klysti, bet mano subjektyvia nuomone, LSDP narių tarpe pasidalijimas tarp sovietų nostalgikų ir jaunųjų socialdemokratų – ne pastarųjų naudai. Dėl šios priežasties daugelis perspektyvių jaunųjų socialdemokratų paliko partiją, o LSDP pirmininkė Vilija Blinkevičūtė priversta laviruoti tarp abiejų pusių. Nukenčia socialdemokratų vertybės.

Dėl vieningos Lietuvos užsienio politikos. Neturint savo atstovo (o tuo pačiu ir įtakos) Seimo užsienio reikalų komitete bent kiek prisidėti prie užsienio politikos formavimo yra vargu, ar įmanoma. Tad kaip politiškai ir morališkai pateisinti nenorą paremti šiandienos Lietuvos užsienio politikos?

Socialdemokratai bent jau turėtų pateikti visuomenei rimtą užsienio politikos viziją nuo A iki Z, konkrečiai nurodydama atvejus, kada demokratinė valstybė privalo vadovautis vertybine politika, o kada – ne.

Pamiršti nacionalinį saugumą ir viską suvesti į pragmatinius ekonominius sandėrius su diktatūromis yra tas pats, kaip savo noru atsisakyti mūsų valstybės savarankiškumo. Juk aišku kaip du kart du, kad trys diktatūros bando primesti Lietuvai savo „gerų santykių“ modelį. Nors ir persiverstume per galvą, tas modelis nesikeis, o už kiekvieną mūsų „ne“ būtume baudžiami.

Elementarus klausimas: kokia nauda iš tokių sadomazochistinių ekonominių santykių su korumpuotomis diktatūromis, kai puikiai žinome, kad atvira abipusė prekyba nuo puolimo prieš demokratijas neapsaugo? Ramiau bent tiek, kad kol esame NATO nariai, tol svajojantiems socialdemokratų tarpe apie finliandizuotą Lietuvą teks palaukti. Ne pro šalį būtų jiems prisiminti istorijos pamokas, kur nevertybinė politika atvedė Lietuvą 1939 -1940 metais. Arba 1990 metų kovo 11-ąją, kai pelytė aukštyn kojomis apvertė dramblį. Kinija tai puikiai žino, todėl bijo, kad dar daugiau ES narių Taipėjaus atstovybėms suteiks Taivano pavadinimą.

Mūsų valstybei iškilo rimti iššūkiai. Baltarusijos režimas vykdo hibridinę ataką prieš Lietuvą, dėl ko susiduriame su nelegalių migrantų antplūdžiu. Kinija įžūliai siekia formuoti Lietuvos užsienio politiką. Susidūrėme ir su pasauline pandemija, kuri palietė kiekvieną mūsų visuomenės pilietį.

Visų šių problemų sprendimai neįmanomi be politikų vertybinės pozicijos, tvirtų moralinių nuostatų. Priminsiu, kad beribis pragmatizmas verčia degraduoti žmogų ir valstybę. Ar ne laikas pagaliau LSDP pradėti vadovautis socialdemokratinėmis vertybėmis?