Taip, viena pusė piktybiškai kišasi į Vakarų politinius procesus siekdama kelti chaosą, diskredituoti demokratiją kaip reiškinį. Bet kokia kritika šiai vienpusiškai šokio choreografijai priimama kaip puolimas ir kišimasis į jos vidaus reikalus. Tiesiai šviesiai, diktatūra iš mūsų reikalauja užsičiaupti ir leisti toliau aktyviai destabilizuoti Vakarų demokratijas naudojant hibridines atakas, Europos radikalų finansavimą, elektroninį karą, korupciją ir taip toliau. Tokia yra sąlyga „geriems tarpusavio santykiams“. Kaip elgtis Lietuvai tokiame kontekste?
Politologas Liutauras Gudžinskas savo straipsnyje „Kas ne taip su Lietuvos užsienio politika: trys dilemos“, kritikuodamas Lietuvos užsienio politiką nuo 2004 m. iki šios dienos, bando surasti Lietuvai saliamonišką sprendimą – išsisukti iš, anot socdemų, nesavarankiškos užsienio politikos spąstų. Kaip? Jei teisingai supratau – tylėti, kaip pelei po šluota. Jo paties žodžiais: mums esą tiktų Suomijos variantas.
Ką gi, pradžioje reikėtų pažvelgti į Suomijos padėtį po Antrojo pasaulinio karo, kuriame ši šalis stojo į nacių pusę. Moraliniame kontekste Suomija ir Vokietija sėdi vienoje valtyje, kuo efektyviai naudojosi ne tik SSSR, bet ir dabartinis Putino režimas.
Todėl ir Suomija, ir Vokietija vengia kalbėtis su Putino režimu galios kalba ir tik įvarytos į kampą pasirašo po ES sankcijomis, nukreiptomis prieš diktatūras. Be to, Suomija nėra NATO narė. L. Gudžinskas, įtariu, nenorėtų Lietuvai sugrąžinti Urho Kekkoneno laikų, kai Suomijoje buvo griežtai draudžiama ir žiniasklaidai kritikuoti sovietus.
Taip, Lietuva gali pasirinkti finliandizacijos politiką (dalinį nepriklausomos valstybės suvereniteto apribojimą užsienio ir saugumo politikoje dėl gretimos galingesnės valstybės interesų), bet o kaip tada su sankcijomis diktatūroms? Kaip su JAV griežtų sankcijų Lukašenkai paketu? Ar tiesiog spjauname ir leidžiame jo trąšoms ir toliau kirsti mūsų sieną, taip parodydami vidurinį pirštą mūsų egzistencinio išlikimo garantui JAV?
Kitas klausimas, ar Lietuvai ir Lenkijai buvo galima išvengti Putino ir Lukašenkos surežisuotos krizės? Taip, būtų buvę galima su sąlyga, kad mes pasitraukiame iš NATO ir ES. Nes abu diktatoriai reaguoja ne į kažkokios Lietuvėlės paramą baltarusių opozicionieriams, bet į ES ir JAV sankcijas. Jau buvau pradėjęs rašyti, kad Lietuva pakliuvo tarp kūjo ir priekalo, bet šis palyginimas iš principo neteisingas. Mes juk sąmoningai pasirinkome Vakarų demokratijas, o tapę ir karinio aljanso nariais, mes garantavome, kad laikysimės bendros vertybinės pozicijos diktatūrų atžvilgiu.
Priminsiu, kad 2011 m. Lietuvos Konstitucinis Teismas paskelbė išvadą, kad Lietuva nėra politiškai ir vertybiškai neutrali, kitaip tariant, patvirtino Lietuvos vakarietiškos geopolitinės orientacijos doktriną. L. Gudžinskas, siūlydamas Lietuvai visai netinkantį suomišką užsienio politikos variantą, nepaiso svarbių suomiškos politikos atsiradimo prielaidų. Tuo tarpu Putino režimas turi visai kitokį požiūrį į Lenkiją ir Baltijos valstybes, kurios vis dar šmėkščioja jo nesveikose imperialistinėse fantazijose kaip Rusijos imperijos dalis.
Šiame kontekste L. Gudžinsko teiginiai, esą mūsų atsisakymas kalbėtis su Lukašenka, mūsų ultimatyvus tonas provokuoja diktatūras ir mums nederėtų elgtis kategoriškai, neturi jokio faktinio pagrindo. Yra laikas kalboms, ir yra laikas veiksmui. Tik ką JAV paskelbė trečią sankcijų paketą Lukašenkai, prisidėjo Kanada ir Jungtinė Karalystė, o ES – penktą sankcijų paketą ir ruošia šeštą. Putinas sankcijas vadina nežmoniškomis.
Gal supras, kas jo laukia užpuolus Ukrainą? Retorinis klausimas: ar JAV ir ES užsienio politika diktatūrų atžvilgiu taip pat mėgėjiška? Lietuvai šiandien tikrai negalima iškristi iš bendros JAV ir ES pozicijos.
O dabar apie naudos (ne)moralumą. Jau pats sąvokos „vertybinė politika“ rašymas kabutėse rodo, viena vertus, kad vertybines gaires užsienio politikos kontekste politologai traktuoja kaip nenaudingas arba, kad valdantieji tik apsimeta ginantys vertybes. Įsigilinus į argumentaciją akivaizdu, kad LSDP naudos supratimas užsienio politikoje remiasi grynu „Pecunia non olet - pinigai nekvepia“. Ši pozicija atsispindi kritikoje URM-ui dėl atidarytos Taivanio atstovybės ne Taipėjaus, bet Taivanio pavadinimu.
K. Girnius kerta išsijuosęs: „Nutarimas steigti Taivanio atstovybę, aš sakyčiau, buvo idiotizmas“. Taip pat K. Girnius žeria kaltinimus UR ministrui G. Landsbergiui dėl jo kritikos A. Merkel, kuri kalbėjosi su Lukašenka. Tačiau K. Girnius „pamiršta“, kad dėl idėjos kalbėtis su Lukašenka ponia A. Merkel nesitarė nei su Lenkija, nei su Lietuva, taip paprasčiausiai nusivalydama kojas į savo sąjungininkes.
Beje, kokia nauda kalbėtis su Lukašenka, kai už jį viską sprendžia Putinas? Bandymas apsimesti, kad su Lukašenka galima tartis, kaip tik rodo mėgėjišką požiūrį į rimtą problemą. Lukašenka jau seniai tėra Putino statytinis, ar sunku su šiuo faktu susitaikyti? Pasigedau diskusijoje profesionalios kritikos iš, regis, profesionalių politologų pusės.
Tęsiant vertybių ir moralės temą užsienio politikoje. Pagrindiniai trys argumentai, nukreipti prieš vertybinę politiką, skamba taip: nuo jos, girdi, neturi nukentėti piliečiai ir ypač verslas. Kitas: mes per maži, todėl neturėtume net ir kritikuoti mūsų sąjungininkų. Trečias argumentas: mes patys kalti, kad išprovokavome Rusiją, Baltarusiją ir Kiniją.
Dėl pirmo argumento. Noriu priminti, kad verslas, darydamas biznį su diktatūromis, turėtų ir prisiimti atsakomybę už rizikas. Ne valstybė, bet verslas. Pastebėsiu, kad nuostata „reikia kalbėtis su diktatoriais“ (tai yra daryti su jais biznį, nekvestionuojant jų aktyvios antivakarietiškos politikos) jų agresyvios politikos niekaip nesustabdė.
Taip, leido laimėti laiko, galimai atidėti rimtą konfliktą, bet Kinijos ir Rusijos gerai ginkluotos diktatūros yra imperialistinės. Šito jos mums niekada neleis pamiršti. Mūsų biznis su jais galiausiai moka už mums patiems skirtų kartuvių gamybą.
Dėl antro argumento. Kritikuodamas „nesavarankišką“, „mėgėjišką“ Lietuvos užsienio politiką, politologas K. Girnius perspėja, kad „Lietuvos kritikos A. Merkel adresu Vokietija nepamirš“. Ar taip politologas įsivaizduoja nepriklausomą Lietuvos užsienio politiką?
Tiesa, visgi, kad Vokietija jau pamiršo kritiką pasirašydama po sankcijomis Lukašenkai, nepasipriešinusi Baltarusijos avialinijų kampanijos „Belavia“ įtraukimui į sankcijas, remdama Lietuvos ir Lenkijos nelegalų apgręžimo modelį bei rodydama supratimą sienos statybai.
Trečias argumentas. Ar tikrai Lietuva, kurios gyventojus, anot anekdoto, Kinija galėtų patalpinti viename viešbutyje, taip išgąsdino (išprovokavo) Kiniją? Jeigu sutinkama, kad mes vadovaujamės finliandizacine užsienio politika, tai taip, tai tiesa.
Matyt istorikas A. Kasparavičius, kalbėdamas apie moralę užsienio politikoje, savaip sutinka su L. Gudžinsku: „Aš manau, kad tos moralės nėra. Galbūt ir gerai, kad nėra, nes jeigu mes pripažintume, kad Lietuvos užsienio politika yra morali, tai mes turėtume pripažinti ir kitą labai akivaizdų ir dar labiau liūdną faktą: kad ta tariamai morali Lietuvos užsienio politika per paskutinius turbūt 15 metų davė praktiškai vien negatyvius rezultatus“. Na, šis pastebėjimas yra toks, švelniai tariant, subjektyvus, kad net stebina išgirdus jį iš profesionalaus istoriko lūpų.
Išvada: socdemų Lietuvos užsienio politikos formuotojai turėtų pagaliau pateikti aiškias Lietuvos užsienio politikos gaires punktą po punkto. Tiksliai nurodyti, kaip vėl „susitaikyti“ su Lukašenka ir Putinu geros rytų partnerystės dvasioje.
Juk jie teigia, kad patys esame kalti, kad patys santykius sumovėme. Nepateikdama konkrečios programos, LSDP save įvaro į kampą.
Primityvus politikavimas socdemams užgožia vos ne akimirksniu besikeičiantį bendrą Vakarų ir Rusijos, Kinijos tarpusavio santykių vaizdą. Taip atsitinka, kai prarandi vertybinį stuburą. Laikas parodyti, kieno pusėje stovi LSDP.