Arkadijus Vinokuras. LSDP persekioja socialdemokratijos baimė

Šiame pavadinime glūdi visa Lietuvos socialdemokratijos dilema. Reikia pripažinti, kad LSDP jau iš pat pradžių nebuvo socialdemokratinė partija, nes kažkada jos valdymą perėmė prisitaikėliai, kurių vienas bruožų – kad tik nieko neužgavus. Taigi, į kultūrinę socialdemokratinę kairę buvo ir yra žiūrima tautininkų akimis.

Taip „socialiniai dalykai“, kaip antai istorinė atmintis, patriotizmas, žmogaus teisės, LGBT ir partnerystė, smurtas prieš moteris, šiuolaikinis švietimas, šiuolaikinė šeimos politika, buvo paaukoti „ekonominiam dalykui“. Bet ir iš to „ekonominio dalyko“ gavosi šnipštas, nes rinkimai į Seimą ir didžiųjų miestų savivaldybes pralaimimi. Dalis LSDP darbotvarkės – bent jau 10 procentų – padovanoti Laisvės partijai. Tad kas išgelbės LSDP nuo pragaišties, kurios šaknys glūdi partijos narių tarpe?

Iliustracija: FB Kairiosios minties klubo paskyroje patys partijos nariai rimtu veidu aiškina, kad „visokie gėjai, konvencijos nėra mūsų prerogatyva“, o žmogaus teisės traktuojamos ne blogiau už dešiniuosius radikalus, atseit „nereikia erzinti žmonių“. Jeigu skandinavų socdemai būtų vadovavęsi panašia filosofija, jie būtų matę gerovės valstybę kaip savo ausis.

Tie, nenorintys nieko erzinti, prarado kairiųjų pažiūrų jaunimo simpatijas, nes pastarieji neturi jokio noro tapti amžinų politikų – pensininkų įkaitais. Taip jau kuris laikas užkardomas kelias jaunimui, neturinčiam jokių sovietinių realijų patirčių ir galinčiam atjauninti partiją.

Gintautas Paluckas ir jo komanda vis tik nusprendė „paerzinti“ partijos narius taip, kad politiniai lavonai, parodę savo tikrus veidus, atšoko lyg įgelti. Partijoje buvo pradėta demokratinė vadovų rinkimų reforma ir dėka tos reformos, G. Palucko komanda, lyg koks baronas Miunchauzenas, ištraukė partiją iš keturių procentų duobės, pakėlė ją iki devynių ir garantavo trylikos Seimo narių frakciją.

Tie, kurie pagrįstai kritikavo G. Palucko kai kurias asmenines savybes ir partijos pertvarkymo politiką, pamiršo, kad nobody is perfect, pradedant A. Brazausku ir baigiant A. Butkevičiumi. G. Palucku buvo atsikratyta, bet tikrai nelaiku, nes bevaldystė kainuoja brangiai. Šiandien socdemai vėl sėdi su tais nelemtais keturiais procentais. Kodėl G. Palucko partijos reforma sustojo? Ogi dėl dalies įtakingų partijos narių nenoro keistis bei suvokti platesnį ideologinį kontekstą – visiškai kitokį, nei eilinio ūkvedžio. Juk kai kam atrodo, kad partija turėtų užsiimti tik „ekonominiu dalyku“ ir šito turėtų pakakti.

Štai, Vilniaus politikos analizės instituto tyrimai (VPAI, 2021) atskleidė, kad net per 70 proc. socdemų sutinka su teiginiu „NATO atima narių biudžeto pinigus ir geriau jie būtų skirti žmonių gerovei“. Buvęs KAM ministras ir kandidatas į LSDP pirmininkus Juozas Olekas turėtų rimtai susirūpinti tokiomis neigiamomis ir valstybei pavojingomis nuostatomis. O būdamas gydytoju turėtų griebtis už galvos matant ir šią informaciją, rodančią dezinformacijos poveikį visuomenei: „28 proc. respondentų visiškai sutinka ir 50 proc. iš dalies sutinka su teiginiu, jog šalyje neveikia sveikatos apsaugos sistema, o COVID-19 pandemija ją visiškai sužlugdė.“

Balandžio 22 dieną vyks LSDP pirmininko rinkimai. Pagal kokius kriterijus reikėtų vertinti kandidatus? Pateikiu istoriko Dariaus Indrišionio mintis, tikrai į temą, nors kalbama apie apskritai politiko savybes. Taigi: „Išrinktas politikas nėra vaikų darželio auklėtojas, nors mūsų politinėje kultūroje dažnai priimta manyti būtent taip. Rinkimuose išrinktas politikas, – tai chirurgas. Chirurgas, kuris privalo nebijoti rėžti. Rėžti tiksliai ir skaudžiai. Nebijoti būti keikiamas, nebijoti krentančių reitingų. Dabar arba niekada – arba išpjauni šlykštų auglį ir pacientas lieka gyvas, arba drebi it epušės lapas, tariesi su anesteziologu bei seselėmis tol, kol pacientas numiršta. Gali būti nuostabus valdytojas trumpalaikėje perspektyvoje, tačiau ilgalaikėje būsi tik istorijos šiukšlė.“ Jam pritariu.

Tikrai verta istorikų išklausyti. Įdomu, ar jam pritars J. Olekas ir kiti kandidatai į LSDP pirmininkus? Manau, kad turėtų. Nes niekam neįdomi politinė partija, bijanti savo pačios ideologijos. Taip, tikrai pasigirs visa puokštė pasiteisinimų ir išsisukinėjimų: „dar ne laikas“, „žmonės nesupras“, „kils grėsmė suskaldyti partiją“ ir t. t. Juk galima rasti daugybę priežasčių, kodėl nedaryti to, ko iš socialdemokratų laukia didelė dalis piliečių.

Bet tikrai nesinori, kad viskas baigtųsi taip, kaip Samuelio Becketto psichodelinėje absurdo komedijoje „Belaukiant Godo“, kuris taip ir neatvyksta. Tad, kriterijus aiškus ir banalus: politinės partijos vadovas turi vadovautis partijos politine ideologija. Taigi, patarimai kandidatui tapsiančiam LSDP pirmininku:

• pasiskaityti S. Becketto pjesę „Belaukiant Godo“. Ir teatralai kartais gali kai ko naudingo išmokyti norinčiuosius vadovauti.

• drąsiai imtis kultūrinio kairumo politikos įprasminimo partijos narių tarpe. Švedų socdemai ne tik keitė ekonominius verslo ir darbuotojo santykius, bet, remdamiesi kultūriniu kairumu, apskritai pakeitė švedų mentalitetą.

• atminkite: negalima atsiriekti tik dalį socdeminės politikos nuo visos socialdemokratinės ideologijos. Ar karbauskininkai, priėmę kai kuriuos socdemiškai skambančius sprendimus, tapo socdemais?

• sąmoningas siekis atsiriboti nuo kultūrino kairumo Lietuvos socialdemokratus ir atvedė į aklagatvį. Tai įvyko dėl to, kad partijoje nevyko jokia socdeminė švietimo politika, verta jos pavadinimo. Visai suprantama baimė netekti išsigandusių, sąmokslo teorijų prisiklausiusių narių, bet visiems geras nebūsi.

• „žingsnis po žingsnio“ reformų politikos laikas baigėsi. Jei nebus pritrauktas jaunimas, partija sudūlės, taps niekam neįdomiu pensininkų klubu. Norite pritraukti jaunimą? Plačiai atverkite jam duris ir nebandykite paversti jo savo pasenusių įnorių įkaitais. Tuos 10 proc., atiduotų Laisvės partijai, būtina susigrąžinti. Be jaunimo paramos – stop. Jaunimas tiki idealais, kuriuos LSDP senbuviai jau seniai prarado. Būtent jis, jaunimas, visa savo esybe esantis Vakarų demokratijų dalis, pasirinks įgyvendinti kultūrinį kairumą.

• galimos korupcijos bei demokratijos ribojimo užkardymas socdemų vadovaujamose savivaldybėse. Metas suformuluoti sąlygas, neleidžiančias merams virsti kunigaikštukais.

Tad žiūrime, ką turime. O turime keturis kandidatus, iš kurių trys – Vilija Blinkevičiūtė, Juozas Olekas ir Vitalijus Mitrofanovas, yra LSDP senbuviai, niekaip nesustabdę LSDP logiško kritimo į politikos dugną. Iš konteksto išsiskiria Liutauras Gudžinskas, prie kurio asmens, jo politologinių gebėjimų bei atsidavimo socialdemokratijai neprikibsi. Tai naujos kartos, šiuolaikinės Lietuvos politikas, kurio, deja, LSDP nariai nelaukia. Kodėl? Todėl, kad koją kiša partijos narių konservatizmas. Jaunos kartos politiko – G. Palucko, atėjimas juos ne juokais išgąsdino, tad nuosaikesnių politikų atėjimas, jų požiūriu, garantuotų atpažįstamą tęstinumą bei balansą tarp kartų. Mano minėtieji trys kandidatai tarsi labiau įkūnija konservatyvių partijos narių lūkesčius.

Visų kandidatų programos mažai skiriasi. Visi akcentuoja demokratijos partijoje svarbą, kolegialų vadovavimą partijai, komitetų atgaivinimą. J. Olekas, matyt, žinodamas apie Žaliųjų partijos norą perimti kairiąsias idėjas, akcentuoja „žaliąją ekonomiką“ ir šis akcentas yra naujas, svarbus, jeigu taps partijos programos dalimi.

O štai kairiosios socdeminės kultūros svarbą, regis, geriausiai supranta V. Blinkevičiūtė. Paklausta apie socdemų negebėjimą konstruoti socialinę tikrovę, ji pripažino: „Mums dažnai pritrūkdavo elementarios politinės aistros kovoti už tai, kas mums svarbu. Įsivėlėm į nuolatinius skaičiavimus kam patiks, kam nepatiks. Žmonės tai suprato kaip veido praradimą.“

V. Blinkevičiūtės žodžiai patvirtina tai, ką teigiu: socialdemokratinės kairiosios kultūros neigimas skaudžiai atsiliepė partijai. Ši politikė yra net pasiruošusi eiti į polemiką su prezidentu G. Nausėda dėl partnerystės įstatymo, teisės į abortą, LGBT teisių gynimo: „Esu tikra, kad mūsų partija turi būti pasirengusi eiti į polemiką, diskusijas su visais, kurių nuostatos prieštarauja LSDP ideologijai. Prezidentas – ne išimtis.“

Vitalijaus Mitrofanovo stiprioji pusė – regioninės politikos svarbos suvokimas. Būdamas meru (kaip, beje, ir nenorintis kandidatuoti Mindaugaus Sinkevičius) jis yra, taip sakant, arčiau žemės. Turi rimtą patirtį partijos veikloje. Dar vienas pliusas – jis gali būti jungianti grandis tarp senbuvių ir jaunimo. Kiek jis turi patirties plačiose vidaus ir užsienio politikos vandenyse, čia jau kitas klausimas.

Svarbi aplinkybė: du garsiausi kandidatai yra Europos parlamento nariai. Todėl būtų visai natūralu, jog norėdami užsitarnauti partijos narių pasitikėjimą bei sustiprinti jos įvaizdį, V. Blinkevičiūtė ir J. Olekas turėtų įrodyti, jog yra nuoširdžiai atsidavę ir pasiruošę atgaivinti partiją. Kaip? Savo asmeniniu pavyzdžiu: tapus pirmininku, pasitraukti iš Europos parlamento. Nes sunku įsivaizduoti partijos vadovą vadovaujantį iš Briuselio nesvarbu techninių komunikacijos galimybių. Toks sprendimas būtų galingas simbolinis gestas, įrodantis stiprią motyvaciją ir nepaliksiantis nei vieno abejingu.

Ar taip atsitiks? Mat, kaip sakė senas partijos vilkas Algimantas Salamakinas, „Nepriklausomai nuo to, kas taps partijos pirmininku, pokyčiai turės būti vykdomi evoliucijos, o ne revoliucijos būdu“. Tikrai? Rimtai? Negi prireiks dar dešimt metų LSDP evoliucionuoti? Kartu paėmus – Mozės variantas, kai jam prireikė 40 metų vesti savo tautą į pažadėtą žemę. Greitesnė alternatyva – nustoti bijoti socialdemokratijos. Antraip, LSDP atveju, bus kaip reikiant pavėluota į partijos ateities traukinį.