Pandemija vėl atvėrė dar nuo violetinio maro laikų užsilikusią nuolat pūliuojančią votį. Liūdna, bet per pastaruosius 10 metų dalis mūsų visuomenės vis dar neįsisavino pagrindinių demokratijos principų; juo labiau nepajuto jiems pagarbos.
Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos politika, girdi, „su visais reikia bendrauti“ ir „gatvę reikia išklausyti“ demokratijos nekentėjams ne tik įkvėpė drąsos, bet dar ir suteikė politinio solidumo aurą. Politinį užnugarį taip pat. Nenuostabu, kad kažkada panaši politika atvedė į Seimą violetinę partiją, šiaip taip pravegetavusią (iš mūsų kišenės, suprantama) ten visus ketverius metus.
Prie Nausėdos judėjimai, visa savo esybe nugrimzdę į gatvės tamsumas, kuriose kotiruojamas antisemitizmas, rasizmas, homofobija, šovinizmas, taip pat sulaukė prezidentūros paramos. Simpatijos marginalams ir noro jiems įtikti neatšaldė net orlauskų ir celofanų šūkiai „Nafig Seimą, pastatysime valstybę ant ausų!“ Mano teiginius patvirtina ir faktas, kad ne šiaip sau „Laisvos visuomenės instituto“ direktorė K. Z. Sakavičienė buvo širdingai priglausta prie Nausėdų šeimos krūtinės, neatsižvelgiant į tai, kad jos „institutas“ persmelktas fašistinės ideologijos.
Kuo baigėsi violetinis maras, žinome. Tačiau „nafig Seimą“ maras net nesiruošia baigtis, nes valdžios vadžias į rankas perėmę paraštiniai politikieriai – ir ne šiaip sau kur nors, o prezidentūroje – turi daug didesnes galias konsoliduoti dešiniuosius radikalus.
Vienas iš būdų tą daryti – prezidentūrai pataikaujančių asmenų skyrimas į svarbius valstybinius postus. Regis, sąmoningai nusitaikyta į Lietuvos demokratijos gynimo instituciją – Lietuvos Konstitucinį (toliau – KT) teismą. Teisininkės Danutės Jočienės paskyrimas KT pirmininke šiandien atsiperka su kaupu, bet ne Lietuvos demokratijos naudai. Atvirkščiai.
Štai keli pavyzdžiai, rodantys, kad KT stoja į biurokratinės valstybės, o ne Lietuvos piliečio ir visuomenės intereso pusę – užkerta piliečiui galimybę kontroliuoti politikus, reikalauti jų atsakomybės.
Naujausi KT nutarimai rodo, kad KT politikuoja ne piliečio naudai. Štai byloje Tapinas prieš Valstybę. KT stojo ginti politinei etikai nusižengusį politiką, o ne piliečio konstitucinę teisę patraukti jį atsakomybėn. Ir KT veiksmų nebebus galima apskųsti Seimo EiPK. Negana to, pareiškėjui buvo dar ir užkirsta galimybė teisme ginčyti Seimo EiPK atsisakymą imtis jo skundo.
Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad A. Tapinas savo teises gali ginti kitais būdais. Tas kitas būdas – traktuoti politiką kaip privatų asmenį, galimai pažeidusį pareiškėjo asmens garbę ir orumą. Anot buvusio KT pirmininko prof. Dainiaus Žalimo, toks „[Sprendimas] gali turėti tam tikrų žalingų pasekmių apskritai kalbant apie individualaus konstitucinio skundo institutą, nes tai siaurina individualaus konstitucinio skundo galimybes, nustatant praktikoje tokias sąlygas, kurių nėra nei Konstitucijoje, nei įstatyme“. Šiuo atveju KT nutarimas, pavertęs politiką privačiu asmeniu, gelbsti politiką nuo atsakomybės.
Prezidento G. Nausėdos reakcija šiuo atveju – nulinė, nors jis taip entuziastingai „gina demokratiją“ – celofaninius šeimų maršus, basakojų mamų demaršus ir pan. Bet prezidentas turėtų reaguoti, nes dar vienas KT sprendimas suteikia ir Seimo kontrolieriui teisę be jokio paaiškinimo atmesti eilinio piliečio skundą arba jo išvis nepriimti.
Tokiu būdu Seimo kontrolieriaus sprendimas taip pat tampa nekvestionuojamu. Abiem atvejais Konstitucinis Teismas stojo ne į piliečio pusę. Kur, sakykite, „kovotojų už demokratiją“ – maršiečių, celofanų, prezidento patarėjų pasipiktinimai? Juk būtent jie – celofanai su orlauskais – ir reikalavo suteikti daugiau teisių piliečiams kontroliuoti politikus. Konstitucinis Teismas, vadovaujamas G. Nausėdos statytinės D. Jočienės, tas teises, deja, dar labiau susiaurino.
Elementariai gėdingas yra ir KT naujausias sprendimas atsisakyti nagrinėti partnerystėje gyvenančios heteroseksualios šeimos mokestinio konflikto su VMI bylą. Mat, pradėjus nagrinėti bylą, būtų tekę imtis opios partnerystės temos žmogaus teisių apsaugos kontekste, prieš kurią prezidentūra su visa savo kohorta yra nusistačiusi. KT atsisakė nagrinėti bylą pagal individualų konstitucinį skundą.
Anot teisės ekspertų, atsisakymas imtis šios bylos rodo, kad KT šalinasi aktualių žmogaus teisių problemų ir pradeda nukrypti nuo tos jurisprudencijos, pagal kurią šeima laikytini faktiškai kartu gyvenantys nesusituokę asmenys, įskaitant tos pačios lyties partnerius. Visi šie sprendimai, kartoju, riboja piliečių demokratines teises gintis nuo politikuojančios biurokratijos savivalės.
Tęsiant temą: pavojingą prezidentūros bičiuliavimosi su demokratijos nekentėjais faktą patvirtino ir prezidento teisės patarėjos Jūratės Šovienės šūkis „Daugiau demokratijos tautai!“. Jį pasitelkus vėl eskaluojamas reikalavimas mažinti reikiamų referendumui parašų skaičių nuo 300 000 iki 100 000. Prezidento patarėja nesikuklindama spekuliuoja maršiečių emocijomis. Sunku patikėti, kad mūsų prezidentas yra toks nenuovokus, kad nesuprastų tokio formato referendumo pasekmių mūsų valstybės nacionaliniam saugumui ir politiniam stabilumui. Todėl visa ši neatsakinga prezidento politika, regis, skirta konsoliduoti dešiniuosius radikalus, paversti juos savo antros kadencijos rinkimų platforma.
Iš to pačio antidemokratinio gausybės rago plūsta visokiausi apsimetėliai ekspertais, ginantys G. Nausėdą nuo kritikų.
Tie „ekspertai“ dievagojasi kovojantys už žmogaus teises ir laisves, aiškindami Lietuvos visuomenei kaip faktą, neva Lietuvoje konstitucinės teisės suspenduotos.
Taip įžūliai kuriamas Lietuvos, kaip antidemokratinės valstybės, įvaizdis. G. Nausėda nereaguoja, nes ranka ranką plauna. Visuomenė nereaguoja, nes skandalai bei skandaliukai užgožia gan niūrią tikrovę, kurioje demokratija žingsnis po žingsnio stumiama į kampą.
Šiame kontekste, deja, dešinieji valdžioje neatlaikė savo pačių suformuluotos, demokratinėmis vertybėmis grįstos politikos egzamino. TS–LKD atsisakymas formuoti Seimo parlamentinę komisiją „trąšų“ skandalui tirti neatlaiko kritikos, jau nekalbant apie dvigubus standartus. Juk jie, dar būdami opozicijoje, reikalavo panašios komisijos tirti karbauskininkų galimai korupcinę politiką.
2022 metai bus demokratijos išbandymo metai ne tik pačiai Lietuvai, bet ES valstybėms bei JAV. Galimos Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje būtinas visų susiklausymas ir solidarumas.
Deja, aiškiai matyti tendencija, kad kai kam, ypač Vakaruose, nesinori grįžti į Šaltojo karo laikus. Mat gyvenimas atsipūtus, mokant pigiai už Kinijos prekes ir Rusijos dujas, išlepina ir atbukina savisaugos jausmą. Kas, jeigu ne mes, tiek atkentėję nuo nacių ir sovietinės Rusijos okupacijų, privalome reaguoti į kriminalinio Putino režimo agresiją prieš laisvąjį pasaulį?
Kas, jeigu ne mes, žinantys sunkiai iškovotos demokratijos kainą, turime skambinti pavojaus varpais?
Sprendimo atidaryti Taivanio atstovybę Lietuvoje su šios valstybės pavadinimu kritika girdisi tik iš pozicijų verslo, kuris pasiruošęs daryti biznį kad ir su pačiu velniu. Mažiausiai ko reikia Lietuvai, tai merkantilinės išlikimo filosofijos „nesvarbu po kieno padu, svarbiausia – sotūs ir laimingi“.
Ši jau veik metus plačiai ir agresyviai tiražuojama filosofija niekaip nestabdo siekiančių sunaikinti demokratiją. Kiti metai parodys, ar kritinė mūsų visuomenės dalis dar turės dvasios jėgų stabdyti puolimą prieš demokratiją.