Anot pagaliau pratrūkusių Genocido centro profesionalių istorikų, tada nutinka štai kas: „Ribos tarp profesionalaus ekspertinio darbo ir mėgėjiškų iniciatyvų išnyksta. Tiek istorinių tyrimų, tiek memorialinėje, dokumentų rengimo/sklaidos srityje rizikuoja virsti mokslo ir ekspertinės veiklos imitacija ir mokslinių tyrimų profanacija.“
Taigi, garbūs Genocido centro istorikai išplatintame pareiškime patvirtino tai, ką kartojau jau kelis metus: negali taip būti, kad valstybinei įstaigai, kuri privalo atlikti objektyvius, su mūsų valstybės istorija susijusius tyrimus, vadovautų ne profesionalūs istorikai, o radikalių politikų statytiniai. Negali pažymas teismams ir kitoms rimtoms institucijoms kurpti visokie apsišaukėliai istorikais – geologai, filologai ar mechanikai. Juo labiau: nesitardami su profesionaliais istorikais.
Tokios – nesąžiningos ir galimai nusikalstamos, veiklos (kai formuojama ne faktais, o politiškai motyvuotomis interpretacijomis grįsta istorija ar mitas) rezultatas – teisinę galią turinčios pažymos. Taip su naciais bendradarbiavęs, apie nacistinę Lietuvą svajojęs ir žydus lauk varęs K. Škirpa paskelbtas Lietuvos didvyriu.
Taip pat ir beveik tris metus aktyviai dalyvavęs Holokausto nusikaltimuose J. Noreika, kuris, maža to, dar pavirto „žydų gelbėtoju“. O tie žydai atseit „patys savo noru užsidarė getuose“. (Tai gal ir kiti lietuviai „patys savo noru panoro išvykti į Sibirą“?).
Argi ne liūdnai juokingas Genocido centro pasiteisinimas, kad „mūsų Holokaustas buvo kitoks, ir bendradarbiavimas su naciais taip pat kitoks nei kitur“? Dar vienas pavyzdys – J. Ambrazevičius-Brazaitis, kuris, girdi, buvo „JAV institucijų išteisintas ir reabilituotas“. Šitaip plaunamos smegenys nieko dėtiems Lietuvos žmonėms, kuriems išties sunku susigaudyti, kur tiesa, o kur melas.
Skaitant mokslininkų pareiškimą, atsiveria makabriškas sovietinės institucijos vaizdas. Mokslininkai verčiami kurpti istoriją pagal kažkieno įsivaizdavimą. Stoti į istorijos gynybą ir dalyvauti atminties karuose. Genocido centrą uzurpavusių, neva Lietuvą mylinčių, tautinių politrukų karas prieš istorikus yra žiaurus.
Pasigirdus su sveiku protu nesuderinamiems Genocido centro Komisijos nario pamąstymams tema „žydai in corpore patys kalti dėl to, kad buvo išžudyti“, dešiniųjų radikalų statytinis ir stogas Seime V. Rakutis pats ir krito nuo pakelto kardo, nes užsimota buvo iš peties. Bet nežinia, už kokius žygdarbius gavęs Riterio kryžių V. Rakutis dėl to galbūt gaus dar daugiau politinių „taškų“ ir užsikabins dar vieną medalį.
Nes ką jau ką, bet „gaminti“ didvyrius pas mus tikrai sugebama. Juk ir kapitonas J. Noreika (neiššovęs nei vieno šūvio nei prieš sovietus, nei prieš nacius, nebuvęs partizanu) buvo paverstas generolu.
Taip lyg šlapiu skuduru trenkiant per tikro kovotojo Juozo Lukšos-Daumanto šviesų atminimą. Mat, Genocido centrą valdantiems profanams nei originalūs dokumentai, nei faktai nė motais.
Jiems nusispjauti, kad visi trys aukščiau mano paminėti garbinamieji savo veiksmais pažeidė 1920 metų Lietuvos Laikinąją Konstituciją, kurioje buvo įtvirtintos asmens, turto neliečiamybės, tikybos, sąžinės, žodžio, susirinkimų laisvės.
Net autoritarinės 1928 ir 1938 metų konstitucijos (atsiradusios po 1926 metų perversmo) turto neliečiamybės, tikybos laisvės nepanaikino, kaip nepanaikino ir Tėvynės išdavimo sampratos.
Naujai paskirtai Genocido centro vadovybei (kaip, beje, ir ankstesnei) tokie menkniekiai, kaip Lietuvos Konstitucija ir jos pažeidimai, neegzistuoja. Juk viskas vardan meilės Lietuvai? O kai Genocido centre dirbantys tikri, akademinius laipsnius turintys, istorikai pradėjo priešintis demagogijoms ir ėmė protestuoti, tautiniai politrukai kaip mat parodė, kas čia vadas.
Didis „kovotojas už tiesą“ Vidmantas Valiušaitis (pagal profesiją filologas) podraug su lig šiol Genocido centrą valdančiu politologu Adu Jakubausku kaip mat pasitelkė komunistinio teroro priemones – cenzūrą ir įžūlų spaudimą. Reikia gi užčiaupti burną nepatenkintiems, netgi jais atsikratyti. Būtent taip ir buvo pasielgta su tyrėja Vida Komičiene, su kuria nebebuvo pratęsta darbo sutartis. Ji tapo bedarbe todėl, kad Genocido centro istorijos profanai neigiamai įvertino jos darbą tiriant SSSR žalą Lietuvai.
Psichologinis teroras arba mobingas yra nusikalstama veikla. Anot viešą pareiškimą pasirašiusių septyniolikos mokslininkų, Genocido centre vyksta tikras tiesos genocidas, politinis neklaužadų mokslininkų spaudimas ir kontroliavimas, „varžantis mokslo autonomiją ir smukdantis mokslinių tyrimų kokybę“ (žr.čia). Po tokių rimtų liudijimų būtų galima laukti teisinės reakcijos, bet gal dešiniesiems radikalams Genocido centre, skirtingai nei kitiems, įstatymai negalioja?
Vertas plunksnos ir pono V. Valiušaičio tapsmas A. Jakubausko patarėju. Ogi jam, filologui, buvo net specialiai sukurpta pareigybė – LGGRTC vadovo patarėjo. O ką Genocido centre gali veikti filologas? Pasirodo – reikia „prižiūrėti“ mokslininkų darbo kokybę.
Anot sukilusių istorikų, „šiai pareigybei suteikiami platūs įgaliojimai konsultuoti ir vertinti istorijos profesionalų darbą, formuoti centro tyrimų kryptis, kontroliuoti centro leidybos skyriaus darbą, viršijantys departamentų direktorių ir skyrių vedėjų įgaliojimus“. Supratote? Mėgėjai kontroliuoja profesionalų darbą… Tiek apie V. Valiušaičio meilę tiesai, kurią jis sakosi ginąs savo knygose „Kalbėkime patys, girdėkime kitus“ ir „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“.
Realybė, deja, tokia, kad kai profesionalūs istorikai ėmė reikalauti naudoti šaltinius, būti išgirsti, jiems pakišama špyga po nosimi. Štai V. Valiušaitis laiške vienai mokslininkei griežtai uždraudė kalbėti su žiniasklaida, o kitai įkalė darbinę nuobaudą dėl to paties. Todėl, anot pareiškimo autorių, vyksta „Centro, kaip kompetentingos ekspertinės įstaigos, prestižo sunykimas nacionalinėje ir tarptautinėje erdvėje.“
Istorikų kaltinimai tiek rimti, kad V. Valiušaitis vis dėlto atsistatydino. Galėjo išeidamas pasiimti su savimi ir visą savo komandą, su ponu A. Jakubausku priešakyje. Tuo pačiu A. Jakubausku viešai per Lietuvos radiją niekinančiu jį kritikuojančius profesionalius mokslininkus įžūliai pareikšdamas, kad jis nieko dėtas, kad „aplinka kalta“. (Aktualijų laida, 2021 vasaris).
Gerai, atidedu ironiją į šalį. Faktas yra tai, kad ne tik Genocido centro vadovybė, bet ir jau daugelį metų pagarbos Lietuvos Konstitucijai nejaučia ir partijos bei Seimo nariai, kurie remia Genocido centro vadovų politinę savivalę. Netgi objektyvių tyrimų sąskaita. „Istorinių karų“ idėja jau seniai perleista dešiniesiems radikalams. Genocido centro mokslininkų pareiškimas atvėrė pūlinį ir patvirtino faktą, kad mokslinių tyrimų politizavimas, ideologizavimas paralyžiuoja ne tik profesionalų darbą, bet ir stabdo vyresnės kartos psichologinių traumų gydymą, o jaunimui objektyvų savo tėvų ir senelių veiksmų vertinimą.
Daroma milžiniška žala mūsų jaunajai kartai – nuslepiami faktai, ugdomas iškreiptas požiūris į elementarią atjautą kitam, skiepijama nepagarba demokratinės valstybės institucijoms.
Juk jaunimui į smegenis nuolat kalama amorali politinė kultūra, teigianti, kad asmeninė atsakomybė negalioja, o bendradarbiavimas su okupantu yra visai normalus dalykas. Girdi, kiekvieną nusikaltimą galima pateisinti, tik reikia surasti tinkamų argumentų. Nes „abi pusės kaltos“. Ar ne šią idėją V. Putino ir kitų diktatūrų režimai siekia įprasminti Vakarų demokratijose? Turint galvoje, kad Genocido centro kai kurios nesąžiningai sukurptos pažymos lemia svarbius procesus ne tik valstybinėse įstaigose, bet ir visuomenėje, neretai dėl jų patenkame į iškreiptų istorinių faktų spąstus.
Įdomu, kiek dar Seimas apsimetinės, kad toje svarbioje Lietuvai institucijoje yra viskas gerai? Ką apie tai mano Seimo pirmininkė, Seimo Žmogaus teisių komitetas, Švietimo ir mokslo komitetas? Ką mano socialdemokratai Seime, keliantys rimtą mobingo darbo vietoje problemą? Akivaizdu, kad šį pūlinį laikas išoperuoti ir neleisti, kad istorinių įvykių tyrimas taptų vienos partijos ar politinės ideologijos prerogatyva. Mobingui ir komunistinei cenzūrai Genocido centre laikas pasakyti stop.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro mokslininkų viešas pareiškimas ir būdai iš pagrindų reformuoti Genocido centrą:
Mums kelia susirūpinimą:
1. Istorijos mokslo nuvertinimas kreipiant istorinius tyrimus ideologizacijos, politizacijos linkme (skatinimas užsiimti „istorijos gynyba“ ir „atminties karais“, neatsakingų ir neobjektyvių pareiškimų ir interviu Centro vardu viešas skelbimas, pvz. tyrimo, skirto apskaičiuoti SSRS okupacijos padarytai žalai Lietuvai, sustabdymas ir pan.);
2. Fundamentalių istorinių tyrimų statuso ir reikšmės visoje Centro veikloje nuvertinimas, ydingai traktuojamas mokslo pritaikomumas ir siekiami rezultatai (pvz., rengiamos įamžinimo programos nesikonsultuojant su istorijos ir paveldosaugos specialistais, neatsižvelgiant į šiuolaikinius mokslinius tyrimus); Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento (toliau – GRTD) darbuotojai ir vadovai kviečiami tik į dalį pasitarimų, kuriuose svarstomi strateginiai planai ir kiti svarbūs Centro veiklos klausimai.
Be istorikų žinios ir pritarimo, nedalyvaujant ir neinformuojant GRTD direktoriaus ir skyrių vadovų planuojami struktūriniai pertvarkymai, vadovybės kaita. LRS Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija apie planuojamus pokyčius informuojama apeinant GRTD vadovybę, kuri apie tokius planus sužino iš viešosios informacijos šaltinių. (žr. 2021-01-06 Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos posėdis, įrašo minutė: 1:34:22)
3. Asmens paskyrimas Generalinio direktoriaus vyresniuoju patarėju sukuriant jam naują pareigybę ir parašant naujus, specialiai tam asmeniui pritaikytus pareiginius nuostatus, įvedant kvalifikacinį reikalavimą (filologijos), nesusijusį su Centro vykdoma veikla. Šiai pareigybei suteikiami platūs įgaliojimai konsultuoti ir vertinti istorijos profesionalų darbą, formuoti Centro tyrimų kryptis, kontroliuoti Centro leidybos skyriaus darbą, viršijantys departamentų direktorių ir skyrių vedėjų įgaliojimus. (žr. čia).
4. Dėl profesinės kompetencijos devalvavimo, įtempto emocinio klimato bei patiriamo Centro vadovybės spaudimo, Centrą toliau palieka arba yra spaudžiami palikti kvalifikuoti, patyrę istorijos ir kitų sričių profesionalai, įnešę daugiametį svarų indėlį į Centro veiklą. Dėl spaudimo ir grasinimų tarnybinėmis nuobaudomis, patirtų keliant Centro problemas, iš darbo išėjo dr. Monika Kareniauskaitė, architektas prof. dr. Algis Vyšniūnas, už visuomenės informavimo priemonėse dalykiškai išsakytą profesinę nuomonę dėl asmeniui paskirto rezistento statuso dr. Mingailei Jurkutei buvo pareikštas įspėjimas dėl šiurkštaus darbo tvarkos pažeidimo (todėl šį kreipimąsi pasirašę darbuotojai nerimauja, kad konstruktyvi kritika gali būti prilyginta nelojalumui).
Įspėjimo nepagrįstumą patvirtina ir tai, kad po dr. Jurkutės komentaro pasirodymo skubiai buvo parengta nauja LGGRTC vidaus tvarkos taisyklių redakcija (XIII2 dalis „Visuomenės informavimas“), kuri jau post factum įtvirtino pareigą Centre dirbantiems mokslininkams gauti leidimą kalbėtis su žurnalistais. Tokie varžymai pažeidžia teisę kritikuoti valstybės institucijų bei įstaigų veiklą (Visuomenės informavimo įstatymo 9 str.), akademinę laisvę (Mokslo ir studijų įstatymo 53 str. 2 d. 1 p. ir 3 p.), mokslinių tyrimų rezultatų viešumo principą (Mokslo ir studijų įstatymo 3 str. 1 d. 4 p.). (žr. čia)
Aptarta situacija trukdo sėkmingam Centrui deleguotų funkcijų įgyvendinimui, jos netaisant gresia:
1. Ribos tarp profesionalaus ekspertinio darbo ir mėgėjiškų iniciatyvų išnykimas, tiek istorinių tyrimų, tiek memorialinėje, dokumentų rengimo/sklaidos srityje, rizikuojant virsti mokslo ir ekspertinės veiklos imitacija ir mokslinių tyrimų profanacija. Tokia padėtis naudinga nedraugiškoms Lietuvai jėgoms, kvestionuojančioms praeities tyrimų moksliškumą.
2. Tolesnis politinės kontrolės stiprėjimas, varžantis mokslo autonomiją ir smukdantis mokslinių tyrimų kokybę.
3. Centro, kaip kompetentingos ekspertinės įstaigos, prestižo sunykimas nacionalinėje ir tarptautinėje erdvėje.
4. Alternatyvios ekspertinės įstaigos Lietuvoje, telkiančios ekspertus profesionalus (tarp jų – daugybę Centrą palikusių kvalifikuotų darbuotojų), galinčius vykdyti funkcijas, kurios Centrui darosi per sunkios, atsiradimas arba Centro tyrimų problematikos persikėlimas į kitas įstaigas.
5. Atsižvelgiant į aprašytą sudėtingą, daugiapusę situaciją ir kylančias grėsmes, yra reikalinga imtis veiksmų, inicijuoti būtinas administracines permainas, grąžinančias įstaigai mokslinį-ekspertinį svorį. Mes siūlome:
6. Sudaryti istorikų ekspertų darbo grupę, į kurią būtų įtraukti ir Centro, ir kituose tyrimų centruose dirbantys Lietuvos istorikai, atminties politikos ekspertai, kuri apsiimtų atnaujinti Centro tyrimo kryptis, aptarti aktualias metodologines problemas ir prieigas, sudaryti naujas ir patvirtinti tęstines tyrimų programas (tokį pasiūlymą teikė dr. Mingailė Jurkutė 2020 metų rudenį vykusiame darbuotojų mokymų seminare). Rekomenduojame papildyti tokią darbo grupę užsienio ekspertais (tokį pasiūlymą teikė dr. Monika Kareniauskaitė, siūlydama kolegas iš Europos Atminties ir sąžinės platformos, Jeilio universiteto, Vokietijos, Vengrijos, Estijos atminties tyrimo centrų).
7. Prie LGGRTC įsteigti Mokslo Tarybą, į kurią pakviesti dalykinį lauką išmanančius autoritetingus mokslininkus (toks pasiūlymas buvo išsakytas GRTD darbuotoju susitikime su LGGRTC generaliniu direktoriumi).
8. Atnaujinti pilnos sudėties LGGRTC Centro Tarybos posėdžius (tokį pasiūlymą ne vieną kartą teikė GRTD direktorius dr. Arūnas Bubnys).
9. Peržiūrėti LGGRTC generalinio direktoriaus vyresniojo patarėjo pareigybės aprašą ir pakartotinai įvertinti tokios pareigybės būtinybę, naudą Centro veiklai. Jei tokia pareigybė vis dėlto būtina, manome, kad jai turėtų būti keliami tokie kvalifikaciniai reikalavimai, kaip profesionali kompetencija ir autoritetas Centro dalykinio lauko srityje, o suteikti įgaliojimai užtikrintų padalinių vadovų dalyvavimą priimant tų padalinių veiklą liečiančius sprendimus.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento istorikai:
Dr. Arūnas Bubnys, GRTD direktorius; Dr. Kristina Burinskaitė, GRTD vyresnioji patarėja; Rytas Narvydas, GRTD Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas; Ramona Staveckaitė-Notari, GRTD Istorinių tyrimų programų skyriaus vedėja; Dr. Juozas Banionis, vyriausiasis istorikas; Tadas Jaskelevičius, vyresnysis istorikas; Dr. Mingailė Jurkutė, vyriausioji istorikė; Dr. Valdemaras Klumbys, vyriausiasis istorikas; Doktorantė Enrika Kripienė, vyresnioji istorikė; Gintautas Miknevičius, vyriausiasis istorikas; Sakalas Natkevičius, vyriausiasis istorikas; Dr. Mindaugas Pocius, vyriausiasis istorikas; Dr. Alfredas Rukšėnas, vyriausiasis istorikas; Irena Šutinienė, vyriausioji istorikė; Olegas Usačiovas, vyriausiasis istorikas; Dr. Rimantas Zizas, vyriausiasis istorikas; Rimantas Zagreckas, vyresnysis istorikas