Arkadijus Vinokuras. Putino svajonė, kuri „и хочется, и колется“

V. Putinas, regis, nori palikti kruviną pėdsaką Rusijos ir pasaulio istorijoje. Rusijos tragedija yra tūkstantmetė priespauda, kuri be kelių išimčių vis gimdo Rusijos valdytojus – kriminalinius nusikaltėlius. Matyt kitaip ši iškankinta tauta neužprogramuota. Bent jau kol kas V. Putinas nuo scenos taikiai išeiti negali, nes Ukraina jam yra jo vyriškumo ir absoliučios valdžios simbolis. Nors vis tikina, kad pulti nesiruošia.

Šis jo charakterio bruožas atsispindi jo šiandienos užsienio politikoje. Kriminalinis mentalitetas kužda tik du būdus pergalei pasiekti: nuogą galią ir šantažą. Ar keldamas neįmanomus reikalavimus Vakarų demokratinei civilizacijai klauptis, jis ir jo režimas buvo numatę išgirsti kategorišką ne?

Sprendžiant iš jo reakcijos į JAV primestą gumos tempimo diplomatiją, su kuria jis staigiai susitaikė, – ne, nors teigė, kad į tokią diplomatiją nesileis. Ar tas „ne“ sustabdys nuo puolimo, sužinosime, kai pamatysime. Akivaizdu, kad planas pradėti Ukrainos invaziją imant ją dalimis jau senai ant stalo. Todėl jis turi parodyti, jog nejuokauja toliau telkdamas karines pajėgas prie Ukrainos sienų ir Baltarusijoje.

Regis, V. Putinas visa savo siela nori, kad Vakarai juo patikėtų, jog jo sukurpta krizė yra rimta ir nepaklusus gresia apokalipsė. Sakau, kad buvo apsisprendęs, tačiau viena yra įsivaizduotinos priešo reakcijos, kita – su jomis susidurti gyvai. O gyvai gavosi taip, kaip jis ir jo aplinka net nesapnavo. Pasirodė, kad Vakarai ne tik vieningi, bet JAV ir kai kurie NATO nariai bei rėmėjai, numoję ranka į Putino grasinimus, ėmėsi tiekti karinę pagalbą Ukrainai.

Dar daugiau: JAV siunčia karines pajėgas, nors ir simboliškas, prie pietinių ir rytinių NATO sienų, žadėdama, Rusijai užpuolus Ukrainą, atsiųsti dar kelias amerikiečių brigadas. Jų pagrįstai laukia Baltijos valstybėse. Kodėl delsiama? Matyt, kad „be reikalo“ neerzintų. O gal mano, kad V. Putinas Lietuvos nepuls dėl čia dislokuotų Vokietijos pajėgų?

Politinis V. Putino šantažas pirmoje jo stadijoje patyrė fiasko. Savo nerealiais reikalavimais, kurių niekas nepatenkino, jis galutinai įvarė save į kampą. Kokie ženklai tai patvirtina? Rusija pagrasino sustabdyti Europai dujų tiekimą. Tai yra pasielgė visiškai kitaip, nei įsivaizdavo Vokietija, mokėdama V. Putino režimui milijardus idant išvengtų panašaus grasinimo. Taip pat V. Putinas jau grasina branduoliniu karu.

Taigi, V. Putinas, neturėdamas kur trauktis, visgi pagrasino nutraukti dujų tiekimą. Kas tai, jeigu ne visiška panika? Prarasti 40 proc. pajamų iš dujų eksporto, itin svarbias pajamas Rusijos ekonomikai, prarasti pasitikėjimo likučius, apgavus saviaapgaulei nusiteikusią Vokietiją – panika, ponai, panika. Reiškia, kad V. Putinas nebeturi kuo šantažuoti Vakarus. Rusija lieka kaip toje rusiškoje pasakoje prie supleišėjusios geldos. Ir štai kodėl V. Putinas turi pradėti karą nesvarbu galimų sunkiausių sankcijų jo režimui ir Rusijos ekonomikai.

Kaip sakė prieš kelias dienas Rusijos ambasadorius V. Tatarinsevas Švedijoje: „Mums nusispjauti į jūsų sankcijas“. O ir nesvarbu garsių Rusijos generolų perspėjimo dėl „beprotiško karo“ prieš Ukrainą. Buvęs daugiametis Rusijos generalinio štabo generolas pulkininkas Leonidas Ivašovas, taip pat Rusijos rezervo karininkų organizacijos pirmininkas: „Putinas taip pavargo nuo Rusijos, kad nori ją sunaikinti“ ir „Putino laukia Haga arba kiti teismai“.

Tačiau banditas kitaip negali, kol mano turįs dar kiek parako. Ar karas, jeigu įvyks, bus atviras, ar per savas „respublikas“ Donbase joms prašant jas apginti, ar kitokia forma, ar karas bus „tik mažas“, jam nebeturi reikšmės. Regis, JAV prezidentas Bidenas ne šiaip sau nusikalbėjo sakydamas, kad dėl mažo karo bus ir mažos sankcijos. Matyt, įsivaizdavęs, jog šitaip padėsiantis Putinui išgelbėti savo veidą, patenkinti jo norą suvaidinti nenugalimo Vladimiro vaidmenį. Ar kraujo pėdsakas po „mažo karo“ pateks į Rusijos istoriją?

Viena tiesa, tačiau vis ryškėja: ar pradės, ar nepradės V. Putino režimas puolimą prieš Ukrainą, JAV abiem atvejais išliks šio šachmatų žaidimo laimėtoja. Kaip? Ukraina, dėl to niekas neabejoja, Rusijai užpuolus, taps tikra mirties ir lėšų čiulpimo pelkė daugeliui metų. Be to, jeigu sankcijos Rusijai tikrai kandžios, kaip grasina JAV, Rusija patirs tai, ką patyrė Iranas. O jeigu Rusijos režimas blefavo ir jis atsitrauks, jis taps pajuokos objektu. Bet šioje vietoje svarbiausias klausimas yra, ar Putinas tiki Vakarų ekonominių sankcijų griežtumu?

Žinoma, gal V. Putinas ir jo aplinka numatė, kad nei NATO, nei JAV, nei ES nenusileis. Tad jų pirminio plano dalis galimai buvo (Ukrainos atveju) pasiekti JAV pritarimo, naudojant Minsko susitarimus, valdyti Ukrainos politiką sau naudinga linkme. Tuos, kuriuose žudikai ne tik atleidžiami nuo bausmės, bet ir taptų Ukrainos parlamento nariais. „Respublikos“ turės teisę skirti kitus žudikus teisėjais, imtis atskiros užsienio politikos. Ir visi reikalavimai turi būti įvykdyti prieš Rusijai paliekant Donbasą. Taip kuriama demokratijos parodija Putino Rusijos analogu.

Prancūzija su tokiu formatu tradiciškai sutinka. O ką į tai JAV? Ji atvirai nesako, kad tuos susitarimus remia arba kad neremia. Kodėl? Jeigu JAV jau sutarė su Putinu, jo planas pavyko. Lietuvai užkulisinis susitarimas būtų nerimą kelianti žinia. Ar kada sužinosime tiesą?

Nemanau. Jeigu Minsko susitarimai, kurie nėra niekaip tarptautinės teisės kontekste įpareigojantys bei nėra ratifikuoti Ukrainos parlamento, jeigu šis susitarimas išliks be jokių esminių pakeitimų, V. Putinas švęs pergalę. Manau, pats laikas Ukrainai Minsko susitarimus mest lauk, vietoje jų pateikus savo Rusijos išvedimo iš Ukrainos planą. Kodėl Ukrainos prezidentas V. Zelenskis nesiima spręsti problemos, neaišku. Jis ir JAV šia tema tyli. Karui prasidėjus, Minsko susitarimai atsidurs šiukšliadėžėje.

Kiek dar Rusijos režimas ruošiasi grasinti Ukrainai ir Vakarams priklauso nuo laiko ir šantažo rezultatų. Šiuo atveju laikas šiandien ne Rusijos pusėje. Kuo ilgiau jis laukia, tuo didesnė galimybė pavirsti pajuokos objektu. JAV siūlymai atnaujinti sutartis dėl ginkluočių, jų ribojimų ir jų dislokacijų vietų nieko bendro neturi su Ukraina, tapusia V. Putinui širdies reikalu.

Jo sąmonėje be Ukrainos neįmanomas Rusijos imperijos atnaujinimas. Jos apeasmentas bet kokiais būdais yra jo galios sau ir pasauliui įrodymas. Jo primityvus spektaklis „NATO mus puola, mus apsupa“ skirtas pateisinti savo esminio tikslo siekį. (Žiūrėti D. Žalimas. Vakarų „ne“ Rusijai lemia ir tarptautinė teisė)

Šis spektaklis tik patvirtina, kad V. Putinas ir jo aplinka yra įstrigę iki kaklo sovietiniame tikslų siekimo ir išsilaikymo valdžioje modelyje. Jis toks: taip išsijuosus grasinti pasauliui, kad saviems maža nepasirodytų. Tiek yra banalus valdžios užgrobimo ir joje išsilaikymo paradoksas. Juk žino, kad karas prieš Vakarus baigsis tikra katastrofa. Ar tas žinojimas jį sustabdys? Hitleris nepuolė Vakarų tol, kol neįsitikino, kad jie silpni. Šiandien taip nėra.

Tačiau Ukraina, nebūdama NATO nare, išlieka pažeidžiama. Jos silpna vieta ne tik vietinė korupcija ar jos dengimas V. Zelenskio ar jo aplinkos, bet JAV nenore rimtai spausti Putiną tiekiant Ukrainai kad ir žemė-oras gynybos sistemas. JAV pagrindinis priešas yra Kinija ir jeigu „mažas karas“ patenkintų V. Putiną (taip padedant išgelbėti jam veidą), JAV būtų ramiau ant dūšios, taip sakant. Tad gal ir nenusikalbėjo J. Bidenas, lyg netyčia pasidalinęs šia žinia viešai?

Rusijos režimas didina įtampą aplink Ukrainą taip, kad kruvina karinė avantiūra tampa vis realesnė. Kad avantiūra bus kruvina, rodo naujausias Ukrainoje plintantis anekdotas iš juodo humoro srities: „Rusijos kariuomenė, apsupusi Ukrainos kariuomenę ir sušukusi „Pasiduokite!“, išgirsta atsakymą: „Rusai nepasiduoda!“. Artimiausias laikas parodys, kiek V. Putinas myli savo idea fix ir kiek tą meilę jis sugebės kontroliuoti Valentino dienos proga. Taip sakant „и хочется, и колется“.