Juokas juokais, Lietuvos užsienio politika tapo niekur nedingusių vidaus politinių bei ekonominių problemų pakaitalu. Gyvenimas, tačiau, verčia staigiai mokytis grėsmės akimirkoje gyventi kuo normalesnį gyvenimą, toliau spręsti kasdienines problemas. Gyvenimas verčia vėl mokytis džiaugtis gyvenimo akimirkomis nejaučiant moralinio pasišlykštėjimo savimi kitų kančios akimirkoje. Tas, kas gyvena ar gyveno Izraelyje, žino, apie ką kalbu.
O sugrįžti prie problemų būtina ne tik dėl to, kad stringa svarbios reformos, pavyzdžiui, švietimo ir sveikatos priežiūros srityse, bet ir dėl priimamų įstatymų, keliančių grėsmę pilietinėms teisėms. Aiškinant, kad ribojimai pateisinami karo grėsmės akivaizdoje. Ar tikrai?
Suprantama, kad Lietuvos visuomenė ir jai atstovaujantieji dar neturi patirties tvarkytis su Lietuvai iškilusia karine grėsme, hipotetine ar tikra. Abu atvejai yra subjektyvaus vertinimo reikalas, nemenkinant problemos. Klausimas esminis: kokiomis priemonėmis valdyti grėsmę taip, kad tuo pat metu nepažeistume demokratijos principų? Politikų pasirinkti veiksmai parodys, kiek mūsų visuomenė yra atspari autoritarizmui.
Seimas, kaip demokratijos garantas, turėtų tuo susirūpinti. Tą, viena vertus, ir daro. Seimas atmetė G. Nausėdos merkantilinį bandymą nupirkti visuomenę už 100 eurų. Ar tik tiek tekainuoja demokratija? Beje, iš kokių lėšų? Priminsiu, kad skandinavai kūrė gerovės valstybę savo jėgomis, o ne iš skolintų pinigų. Artimiausias gąsdinantis gerovės valstybės iš skolintų pinigų pavyzdys – Graikija. Tad prie panašaus G. Nausėdos gerovės valstybės varianto reikėtų pridėti perspėjimą „Nedarykite šito namuose!“
Gyvenimas iš skolos – pati idėja demoralizuoja visuomenės gebėjimą prisiimti ekonominę ir finansinę atsakomybę. Toks mąstymas niekaip neprisideda prie visuomenės sutelkimo politikos grėsmės akivaizdoje. Prognozuojama, kad 2022 metų skola nuo BVP bus apie 45,6 procento. Sakoma, kad skola nedidelė, tad dar liko pasiskolinti trūkstamus 50 proc. ir visi būsime laimingi.
Apskritai G. Nausėda vidaus politikoje užsiima tuo, kuo neturėtų, ir tas užsiėmimas kelia grėsmę demokratijai. Problema ta, kad jis, o niekas kitas, sudėtingomis Lietuvai aplinkybėmis kursto ir kovoja informacinius karus, pavadinimu „Prezidentas prieš valdžią“. Neturėdamas, todėl nejausdamas, jokios atsakomybės už savo populistinę „gerovės valstybės“ politiką, jis kalasi sau taškus iš klientų ir gerbėjų rato, taip nekenčiančių „landsbergių partijos“. Tame kare jis nepateikia nieko konstruktyvaus, išskyrus banalybes apie pagalbą visiems. Jo kurstomas informacinis karas ir yra visuomenės kiršinimo politikos pagrindas.
Konkretus pavyzdys yra G. Nausėdos siekis dubliuoti premjero instituciją. Taip jis sąmoningai peržengia Konstitucijoje nubrėžtus prezidento institucijos kompetencijos rėmus. Buvusi prezidentė D. Grybauskaitė savo pirmą kadenciją bandė elgtis taip pat, ir susimovė.
Tai – viena vertus. Kita vertus, vieni po kito Lietuvoje pasirodo bandymai siaurinti piliečio teisę žinoti, kritikuoti, protestuoti. Priimtas įstatymas dėl nepaprastosios padėties įvedimo, kurio turinys sudaro sąlygas spekuliatyviai vertinti vieną ar kitą elementarią teisę į nuomonę, leidžia neįtikusią nuomonę riboti subjektyviai pritaikius įstatymą. Apie problemą rašė politologas K. Girnius, todėl nesikartosiu.
Kaip elgiasi tikrai nepaprastomis aplinkybėmis Ukraina? Siaubingomis karo sąlygomis su kai kuriomis išlygomis buvo nuspręsta neskelbti visa apimančios cenzūros, turint tikslą palikti teisę gyventojams kritikuoti vyriausybę. Pagrįstai laikinai užšaldyta proputiniškų partijų veikla Ukrainoje. Ukrainos prezidento V. Zelenskio dekretas, nurodantis sujungti visus Ukrainos TV kanalus, turint tikslą koordinuoti suderintą informaciją, regis, į žodžio laisvę nesikėsina.
Kaip elgiasi Izraelis, nepanaikinęs nepaprastosios padėties nuo valstybės atkūrimo datos t. y. nuo 1948 metų? Jokios cenzūros, išskyrus karines paslaptis. Izraelyje net neišjungiami dezinformaciniai Rusijos kanalai. Tai reiškia, kad abi valstybės nebijo kitos nuomonės, kritikos su sąlyga, kad nuomonės neskatina neapykantos.
Kalbant apie nepaprastosios padėties įvedimą visoje Lietuvoje, tačiau, nesu įsitikinęs, kad Lietuvos padėtis kiek grėsminga. Prie Baltarusijos, Rusijos sienos paskelbta nepaprastoji padėtis suprantama, bet visoje Lietuvoje? Ko išsigando Seimas? Maršistų ir kitų panašių veikėjų? Ir be įstatymo lazdos jie staigiai susivokė, kad jų proputiniški išsišokimai šiandienos sąlygomis atrodys apgailėtinai. Visuomenės spaudimas akivaizdus, jokių populistinių taškelių jų pasirodymai neakumuliuos. Ar išsigando visų pasaulio homofobų, pradedant V. Putino režimo ruporo Z. Šličytės kalbos Seime? Teisingai pasielgė kai kurie Seimo nariai palikdami salę. Abu atvejai – demokratijos išraiška, kurios bijoti nėra pagrindo. Tačiau prokuratūra turėtų pasižiūrėti, ar Z. Šličytės kalba negali būti įvertinta kaip neapykantos vienai žmonių grupei kurstymas. Kas sakė, kad demokratija yra bedantė? Tuo pat pagrįstai uždaromi nieko bendro su žurnalistika neturintys vietiniai proputiniški dezinformacijos radijo bei televizijos kanalai Lietuvoje ir Rusijos valstybiniai.
Visgi, tokiam sprendimui priimti nebūtina skelbti nepaprastosios padėties. Ar tikrai šie apribojimai reikalingi? Ar vis dar nepasitikima savo piliečių trisdešimties metų demokratine patirtimi, leidžiančia skirti pelus nuo grūdų? Žinoma, kilus grėsmei visuomenės rimčiai ir gyvybiniams interesams, Konstitucinei sąrangai, įstatymas būtų pateisinamas. Tačiau šiuo metu nėra grėsmės nei visuomenės rimčiai, nei gyvybiniams interesams.
Vis dėlto visos partijos Seime nusprendė kitaip ir valdančiųjų nepaprastosios padėties visoje Lietuvoje paskelbimą parėmė. Taip, parėmė valstybės teisę subjektyviai vertinant riboti piliečio teises į valdžios kritiką, teisę žinoti ir protestuoti. Nenuostabu, kad karbauskininkai su darbiečiais bei skvernelininkais parėmė įstatymą. Pastarieji savo valdymo metu tą demokratinę piliečio teisę žinoti sabotavo ir į ją kėsinosi kaip išmanydami, net ir be jokios grėsmės Lietuvai. Dėl socdemų, na, niekaip jų nesuprasi. Tai jie be jokio pagrindo išvadina valdančiąją daugumą karo partija, tai balsuoja už nepagrįstą piliečių teisių siaurinimą.
Vietoje pilietinių teisių ribojimų, valdančioji dauguma ir opozicija verčiau paskelbtų konkrečias sritis mūsų visuomenėje, kurios, jeigu nekontroliuojamos, gali ir jau kelia grėsmę valstybei. Pavyzdžiui, korupcija. Ta, importuota, ir ta, vietinė, kuri yra importuotos tęsinys. Saugumo ekspertas Marius Laurinavičius ją įvardija kaip strateginį kleptokratinio mentaliteto skverbimąsi į Lietuvos gyventojų sąmonę. Anot jo, minėtas mentalitetas gali plisti ir stiprėti kartu su Rusijos emigrantų banga Lietuvoje. Tad, kartoju, ne pilietinės teisės ir laisvės kelia grėsmę Lietuvos valstybei, bet korupcijos bylos, kurioms galo nesimato.
Lietuva tėra jauna demokratija, todėl ypač būtina rūpintis visuomenės pilietinio atsparumo autoritarizmui būkle. Kuo atsparumas stipresnis, tuo mažiau teks kėsintis į žmogaus teises bei laisves net ir sunkiausiomis valstybei akimirkomis.