Maniau, kad informacinė kova bus įdomi – reikėjo nemažai valios priimti draudimą, todėl įstatymo šalininkai turėjo būti pasiruošę atlaikyti nemažą spaudimą. Deja, pasirodo klydau. Greitai pamačiau, kad kova tarp aludarių ir draudimo šalininkų primena Galijoto kovą su Dovydu. Ir tik Biblijoje silpnasis nugali stiprųjį. Gyvenime, deja, viskas vyksta taip, kaip ir turėtų vykti.
„Blaivininkai“ tiesiog buvo paskandinti iš aludarių siunčiamomis žinutėmis, kurias puikiausiai „suvalgė“ žiniasklaida. Ypač išsiskyrė LNK ir „Lietuvos rytas“ – parodė ir išspausdino tokius reportažus, kad Josefui Gebelsui nebūtų gėda padėti parašo po jais. Žinoma, reikia atsiminti, kad šios žiniasklaidos priemonės turi akivaizdžių interesų: vienai dėl draudimo sumažės reklamos biudžetas, kita turi krepšinio komandą, kurios vienas iš pagrindinių rėmėjų ir yra alaus darykla. O kaip žinia, aludariai yra vieni didžiausių reklamdavių.
Tiesiog negaliu žiūrėti kaip „spardomas“ gulintis, todėl nusprendžiau demitologizuoti tas žinias, kurias visuomenei siunčia aludariai, vien grynai dėl komunikacinės pusiausvyros.
Pirma žinia: Žlugs sportas
Žaidimas vadinasi „Blogi – geri vyrukai“. Blogi vyrukai yra įstatymą inicijavę asmenys, o gerieji – aludariai, kurie remia kultūrą ir sportą. Teigiama, kad nutraukus reklamos rodymą, labai sumažės parama sportui –iki 10-ties kartų.
Labai puikiai sukonstruota istorija. Nereikia nieko pridėti. Matosi, kad buvo ruoštasi įstatymo priėmimui, nes ši istorija buvo labai greitai išmesta į viešąją erdvę. Telieka nukelti kepurę prieš asmenis, kurie tai sugalvojo.
Aludariai šį įstatymą išvertė žmonėms taip: „Įstatymas, draudžiantis alaus reklamą, sunaikins Lietuvos sportą“. Na, o kadangi mūsų valstybė be krepšinio nelabai kuo turi didžiuotis – didžiausias savižudžių skaičius, daugiausia žuvusių keliuose Europoje, vieni iš žemiausių atlyginimų Europos Sąjungoje, - tai tokie pareiškimai kelia žmonėms daug, ir ne visai teigiamų, emocijų.
Aludariai taip pat sėkmingai galėtų vietoje krepšinio ar futbolo remti ir akmenslydį ar smiginį, jei tik jis būtų toks pat populiarus kaip minėtos sporto šakos. Todėl altruizmo nėra – yra tik šaltas išskaičiavimas.
Antra žinia: Prasigers tauta
Yra dvi šios žinutės versijos. Pirmoji iš jų skamba taip: „Nutraukus alaus reklamą bus geriama daugiau stipriųjų alkoholinių gėrimų“. O antroji skamba taip: „Ribojant reklamą atpigs alus ir tauta prasigers“.
Ar cigaretės atpigo, kai buvo uždrausta bet kokia jų reklama? Ar iš vis Lietuvoje kas nors kada nors pigo? Na, nebent aviabilietai iš Lietuvos.
Pripažįstu, kad antroji šios žinios versija yra aukštasis pilotažas. Reikėjo nemažai fantazijos, kad „blaivininkų“ argumentus pakreiptum savo naudai. Gi, išvertus į žmonių kalbą viskas skambėtų iš tiesų keistai: „Uždraudus reklamą žmonės gers daugiau“. Greičiausiai iš nevilties, kad nemato savo pamėgto alaus per televiziją.
Jeigu aludariai taip bijo, kad tauta prasigers dėl atpigusio alaus, tai galima jiems patarti laišku kreiptis į Vyriausybę ir paprašyti padidinti akcizą už alų. Tada ir alus pabrangs, ir tauta bus apsaugota.
Trečia žinia: Reklamos reikia vartotojams
Trečia žinia skamba taip: „Reklama neskatina pirkti alaus, o tik informuoja apie jo pasirinkimą“.
Bandoma pasakyti, kad reklamos reikia mums, paprastiems vartotojams. Žinoma, mes tik ir žiūrime reklaminius intarpus filmo ar laidos metu. Kam įdomus tas filmas? Svarbiausia reklama. O jei rimtai, kiekvienas paprastas vartotojas pasakys – kuo mažiau reklamos, tuo geriau.
Didesnio absurdo apie reklamą nebuvau girdėjęs. Tie žmonės, kurie dirba komunikacijos ar rinkodaros srityse, supranta šio teiginio impotentiškumą. Jeigu reklama neparduotų, niekas ir neinvestuotų į ją.
Baisiausia yra tai, kad komunikuojant šią žinią buvo teigiama, kad ginamas visuomenės interesas žinoti. Jeigu taip, tai siūlau už valstybės pinigus reklamuoti „Žebenkšties“ ir „Žaibo“ alų - visuomenė turi teisę apie juos žinoti, ar ne?
Rezultatas 3:0
Atrodo, Seimo narys Antanas Matulas, inicijavęs įstatymo pataisas, ir jo šalininkai nesuprato, kokią Pandoros skrynią jie atidarė, ir kokie džinai pradės juos pulti, todėl apsiginklavo ne kalavijais, o popieriniais kardais, ir tie patys yra atšipę.
Ką jiems reikėjo daryti?
Surinkti duomenis ir išsiuntinėti žurnalistams apie tai, kiek kasmet žmonių miršta nuo alkoholizmo? O kiek valstybei, t.y. mums, kainuoja alkoholio prevencijos priemonės? O kiek išleidžiama pinigų gydant žmones nuo alkoholizmo? Gal tai padengtų aludarių sportui skiriamas lėšas, o gal viršytų kokius 5-7 kartus?
Pagaliau dar vienas klausimas: jei aludariai tokie socialiai atsakingi, tai gal gali pateikti ataskaitą, kiek uždirba ir kokią pelno dalį skiria alkoholio prevencijos programoms? Arba kiek pinigų išleidžia, kad 8-mečiai vaikai nesišlaistytų girti? Bijau, kad šie skaičiai parodytų tikrą situaciją, nes šiuo metu visa komunikacija vyksta į „vienus vartus“.
Pyktį kelia ne tai, kad aludariai stengiasi ginti savo interesus. Tai suprantama – mes visi stengiamasi ginti tai, kas mus liečia. Mane labiau trikdo ta pozicija, kurią užima įstatymo šalininkai. Visiškai jokios aktyvios veiklos – vien tik gynyba. Ir jokios įtikinamos istorijos. Komunikacine prasmes „blaivininkai“ karą siaubingai pralaimi.
Telieka laukti. Artimiausiu metu prezidentui pasirašius įstatymą bus aišku, kas Lietuvoje svarbiau: verslo grupuočių interesas ar visuomenės? Deja, matant tokią komunikacinę kovą, esu pesimistas šiuo klausimu…
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.