O kai turtai tokie — tampa itin akivaizdu, kad didžiausias turtas — žmonės. Kaip ir paminėtas mokytojas, kurio tikrasis vardas — Stasys — paaiškėjo Nepriklausomybės metais. Brolio Antanu vardu jis prisidengė tik slėpdamasis nuo sovietinių frontų. Visai neseniai sužinojau ir tai, kad jis buvo labai šviesios atminties tremtinės ir unikalaus maldų rinkinio autorės Adelės Dirsytės, kuriai 2000 metais pradėta beatifikacijos byla, artimas giminaitis.
Šią ilgoką įžangą rašau norėdama pasverti mintis, kurias sukėlė praėjusios savaitės galybė „didžių“ metinių ataskaitų bei savaitę vainikavęs didžiausios (taip skelbiasi) ir kaip viešai skelbiama net 140 tūkst. narių (iš kur tiek?) vienijančios politinių kalinių ir tremtinių sąjungos 15 suvažiavimas. Iš pirmo žvilgsnio, kas gali būti bendra tarp esą solidžių Prezidento bei premjero pranešimų ir minėto suvažiavimo bei jo priimtų rezoliucijų? Vis dėlto nors savo forma ir turiniu šie dokumentai ir skiriasi, juos vienija tas pats paviršutiniškumas.
Skaičių magijos užburtas Gediminas Kirkilas galbūt būtų tik numerologas juokdarys, jei virš šalies nekybotų tas pusės milijono emigrantų skaičius, kurį į tamsią kertę nukišti galėtų tik naujos įžvalgos, aiškios galvos suformuota nauja valstybės vizija, neišsitenkanti keliuose naiviuose ekonominiuose išvedžiojimuose. Net jei kadais didis pasakotojas ir naivus dabarties eiliakalys V. Landsbergis ir pasakė, kad Lietuvoje politekonomijos nebus, tai bent jau socialdemokratų vadovui (taigi valdančios partijos vadui) nevertėtų pamiršti, kad laisvės sąvoka su ekonomika susipina tik per ideologinius ir politekonominius saitus. Neapsibrėžęs vertybių lauke ir jų neįforminęs institucinais ryšiais visada klajosi tamsoje. Na, bet tamsos Kirkilas nematė: jam švietė tūkstančiai hektarų 2007 metais Lietuvoje „įveistų“ eglynų ir „pagerinta 192 tūkst. žmonių prieiga prie medicininių paslaugų“ (klausimas, kieno sąskaita, neiškilo).
Lyg ir priklausydama niekingai rašeivų gildijai, kuri neįžvelgia šalyje nieko pozityvaus (laisvai cituoju Prezidento praėjusio sekmadienio interviu vienai televizijos stočiai), vis dėlto drįstu pasamprotauti ir apie tai, kur tą ligą matau.
Netiesa, kaip sako kai kurie kolegos, kad tai ne valstybės, o valdžios problema. Jei tai būtų valdžios bėdos, jas išspręsti būtų labai paprasta — visi pasijuoktume iš tokių atseit atstovų, kurie nori valdyti, būdami „biedni kaip bažnyčios žiurkės“ (čia aš ne apie pinigines, o apie galvų turinį) ir tiek tų žinių. Vis dėlto nelaimė ta, kad rudenį vėl TIKRAI išrinksime panašią kritinę masę, ir atskiri vieno ar kito atstovo bandymai būti vertybių lauko žmogumi ir toliau bus traktuojami mažų mažiausiai kaip jo savotiškumo (maža to — atgrasaus kategoriškumo) kaukės. [Pastaba paraštėje: ar ne todėl, pavyzdžiui, ponia A. Pavilionienė sulaukia tokios galybės piktų komentarų, kad ji turi vertybes, yra drąsi, išsilavinusi ir nebijo jų viešai deklaruoti? Kai neturi galvoje nieko, kas leistų argumentuotai ginčytis su šia išties didžios pagarbos verta moterimi, telieka rašinėti piktus ANONIMINIUS komentarus.]
Ir dabar tai, kas man atrodo svarbiausia, ir kas itin aiškiai demonstruoja aštrią šalies (jei norite valstybės, jei norite Lietuvos) krizę. Nuorodas radau Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos bent jau viešai paplatintuose dokumentuose skambiais rezoliucijų vardais ir šios organizacijos atstovų radijo kalbose. Apie ką DABAR kalba tremtiniai (arba jų vaikai)? Jie kalba apie tai, kad valstybė jiems turi padėti išlupti iš Rusijos kompansacijas. Dar jie žada kartu su šaulių sąjunga patriotiškai auklėti jaunimą, bent jau viešai neatskleisdami, ką tai reiškia. Ir vėl, kaip jau įprasta, primena, kad materialinė parama gali būti didesnė.
Nežinau, ar būsiu teisi, bet manau, kad didžioji dauguma tų represijas patyrusių žmonių tiki esantys krikščionys. Taigi yra užsimoję sekti Kristumi. Aukodamiesi ar priimdami auką ir kančią meldžia suvokimo, kokia didi Dievo dovana yra gili kančia. Ir nors nesu naivi kvailelė ir tikrai nesu linkusi savanoriškai kentėti, suprantu — didžiausia Dievo dovana ir yra nekaltojo kančia. Bet — tik suvokta, priimta ir asmenine auka virtusi kančia. Kančia, už kurią prašoma pinigų, deja, nėra ta tikroji Kristaus kančia. Tai tik aklas kentėjimas, gimdąs beprasmį pyktį. Jei pinigų reikalauja kentėjusiojo giminės ar vaikai, padėtis nepasikeičia. Kančia nevirto prasmės kūrimo aktu. Kompensacijų reikalavimas iš skriaudiko gal ir atkuria socialinio teisingumo iliuziją, bet ar tikrai verta kančią paversti banaliu pinigu?
Mūsų šalis kenčia nuo tikėjimo krizės. Mes tikrai nesuvokiama krikščionybės esmės, ta kultūra kažkaip nuslysta sąmonės pakraščiu, geriausiu atveju virsdama draugiškais šeimos Kalėdiniais pietumis. Modernybės, juolab postmodernybės amžiuje mes galime bandyti nesieti savo tikėjimo su kokia nors konkrečia religine priklausomybe (nors asmeniškai man toks dvasinis šuolis atrodo labai pavojingas). Vis dėlto tikintis žmogus visada žino, kad Dvasia viršija materiją, kad kuria ne pinigai, o — sielos. Neleisčiau į savo klasę pakalbėti su vaikais tremtinio, kuris bandytų kalbėti apie patriotizmą, jei žinočiau, kad to tremtinio sielos užkaboriuose veisiasi kompensacijų ir kitų pinigų maras. Patriotizmas be sielos — tai „patriotės“ savanorės kumčiai Berneen. Beje, katalikui patriotizmas apskritai labai slidi sąvoka, nes broliai esame ne kažkokioje tautoje, o Kristuje.
Paskutiniai mano mirštančio tėvo (politinio kalinio) žodžiai buvo: „Jie mane mušė, bet aš nieko neišdaviau...“. Kaip būtų baisu, jei būtų kalbama apie pinigus... Valstybės krizė mūsų godulio apimtose sielose, mūsų viltyse, kad visokie turtuoliai Seime padarys mus laimingus, visokiuose KGB‘istų rezervistų šūkiuose, kad „nusipelnėme gyventi geriau“, visokiuose perkeltuose miškeliuose pievelėse.... Jei daignozė aiški, vaistai paprasti. Suvokimas, kokia banali ir kokia išvestinė yra materija.
