Kas reitinguoja?
Reitingas lydi universitetus nuo pat jų atsiradimo pradžios. Karaliai vienus universitetus mylėjo ir globojo labiau nei kitus. Valstybė reitinguoja universitetus akredituodama arba neakredituodama universitetų ar jų atskirų studijų programų, skirdama biudžeto asignavimus, kurių dydis priklauso nuo universiteto veiklos apimties ir rezultatų kokybės.
Kai kuriose valstybėse, ypač diktatoriškose, vienas iš pagrindinių reitingavimo kriterijų būdavo, o kai kur ir tebėra, lojalumas valdžiai. Už nepaklusnumą universitetai būdavo nureitinguojami iki visiško uždarymo ir išvaikymo. Reitinguoja ir verslas – didesnė įdarbinamų universiteto absolventų dalis reiškia ir aukštesnį to universiteto reitingą.
Gausiausią reitinguotojų būrį sudaro stojantieji į universitetus. Kiekvienas stojantysis susireitinguoja universitetus pagal įvairiausius savo nusistatytus kriterijus – atstumas nuo namų, pragyvenimo kaina, studijų kaina, asmeniniai gabumai vienam ar kitam dalykui, studijų kokybė, asmeninės galimybės įstoti, darbo ir uždarbio perspektyvos baigus studijas, naujos pažintys ir draugų rato išplėtimas, studentiško gyvenimo linksmybės ir t.t.
Verslas pajuto, kad, tenkindamas stojančiųjų poreikį gauti lengvai suprantamos informacijos apie esamų universitetų kokybę, gali gerai uždirbti. Taip ir padarė – atsirado paprasti ir visiems suprantami sąrašai, kuriuose universitetai pagal savo kokybę yra surikiuoti į paprasčiausią eilutę – pirmas, antras , trečias ir t.t. Apie tokius reitingų sąrašus toliau ir kalbama.
Šiuolaikinio reitingavimo pionieriai
Pirmąkart universitetų reitingų sąrašas buvo viešai paskelbtas 1983 metais. Tai padarė Jungtinėse Valstijose leidžiamas žurnalas – „Pranešimai apie JAV naujienas ir pasaulį“ (U.S. News&World Report). Šis žurnalas turėjo vieną aiškų tikslą – padidinti žurnalo tiražą. Tai jam pavyko. Žurnalo numeris su JAV universitetų reitingais kasmet tapdavo bestseleriu. Šį akademinio grožio konkursą (taip universitetų reitingavimą įvardija aukščiausią prestižą mokslo pasaulyje turintis žurnalas „Science“) žaibiškai nusikopijavo kitos šalys, atsirado ir universitetų reitingavimo pasaulinėje plotmėje sistemos.
Už ir prieš reitingus
Kiekvienoje šalyje universitetų reitingavimas turi tiek šalininkų, tiek priešininkų. Meilė ar nemeilė reitingavimui labai dažnai priklauso nuo vietos reitinge, bet argumentų turi tiek šalininkai, tiek priešininkai.
Reitingų kritikai aiškina, kad reitingai negali parodyti tikros aukštojo mokslo kokybės, kad reitinguojant nustatomi klaidinantys universitetų kokybiniai skirtumai. Reitinguotojai matuoja tik tai, kas jiems prieinama, o tai neleidžia objektyviai įvertinti kokybės. Aukštosios mokyklos kokybė yra daugialypė. Kokybės aspektų neįmanoma nustatyti be kokybinio vertinimo, tačiau reitingas nustatomas kombinuojant tik kelis kiekybinius rodiklius - tai neišvengiamai daugiau ar mažiau iškreipia reitinguojamo universiteto vaizdą. Tai gali turėti pragaištingų padarinių, jei tokiu reitingavimu studentai grindžia savo studijų pasirinkimą, jei aukštosios mokyklos stengiasi pagerinti savo pozicijas tokiuose reitinguose.
Kas teisus ir kas daroma?
Iš tikrųjų teisios abi pusės, bet reikia susitaikyti su tuo, kad sykį atsiradęs universitetų reitingavimas tik plėsis. Grožio konkursų niekas neatsisakys. Visada bus norinčių žinoti, kas yra geriausias, gražiausias. Reitinguotojai tobulina savo metodus. Kai kam atrodo, kad kuo didesnis rodiklių skaičius bus kombinuojamas nustatant reitingus, tuo reitingas bus objektyvesnis. Tačiau didesnę patirtį turintys reitinguotojai žino, kad tai tik iliuzija – kuo didesnis rodiklių skaičius, tuo didesnė iškreipto galutinio vaizdo tikimybė.
Todėl populiariausios pasaulyje universitetų reitingų sistemos kombinuoja labai nedidelį kiekybinių rodiklių skaičių. Pavyzdžiui, jau minėtas žurnalas „Pranešimai apie JAV naujienas ir pasaulį“ JAV universitetų reitingus nustato iš penkiolikos kiekybinių rodiklių kombinacijos. Šanchajaus universiteto skelbiami pasauliniai universitetų reitingai nustatomi kombinuojant šešis kiekybinius rodiklius.
Aiškiausią aukštųjų mokyklų vaizdą galima susidaryti studijuojant ekspertų, vertinusių aukštųjų mokyklų būklę, ataskaitas. Tačiau tai nėra ir, atrodo, nebus populiaru – reikia ir daug skaityti, ir suprasti skaitomus dalykus. Kam vargti, jei viskas ir taip aiškiai pasakyta – šis universitetas yra pirmasis pasaulyje, tas – šeštasis, o tas – šešišimtasis.
Vyriausybė ir universiteto reitingas
Ar valstybės valdžios institucijos turi sudarinėti aukščiau aprašytus universitetų sąrašus? Atsakymas vienareikšmis – ne. Civilizuotose šalyse suvokiama, kad nėra jokio reikalo švaistyti valstybės biudžeto lėšas darbams, kuriuos noriai ir tinkamai atlieka verslas. JAV, Jungtinės Karalystės, Vokietijos patirtis rodo, kad akademinio grožio konkursus be jokių valstybės subsidijų puikiai organizuoja ir vykdo verslas – dažniausiai privati žiniasklaida. Vyriausybės paskirtis yra nustatyti minimalius kokybės standartus, žemiau kurių aukštoji mokykla negali veikti.
Tai gerai iliustruoja visiems suprantama analogija: „Vyriausybė yra teisiškai atsakinga už maitinimo įstaigų veiklos reguliavimą, bet nėra atsakinga už Geriausio restorano vadovo parengimą“. Kitaip tariant, jei restorano maistas nuodija klientus, tai valdžios pareiga yra iškart uždaryti tokį restoraną, o ne įrašyti jį restoranų (universitetų) reitingų sąrašo apačioje ir taip siūlyti klientams (studentams) nesirinkti šio restorano (universiteto).
Pasaulis margas
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad yra ir kitokių pavyzdžių, ypač šalyse, kuriose labai stiprios biurokratinės tradicijos. Prancūzija labai susijaudino, pamačiusi tik du savo universitetus Šanchajaus universiteto sudaryto sąrašo pirmajame šimtuke. Jos reakcija buvo dvejopa. Pirmiausiai Nicolas Sarkozy inicijavo reformą, kuri labiausiai palietė sustabarėjusį universitetų valdymą. Reformatoriai nebuvo naivūs ir nesitikėjo, kad po reformos Prancūzijos universitetų reitingai įvairiuose sąrašuose pradės žaibiškai gerėti.
Prancūzija žengė toliau - sukritikavo Šanchajaus reitingavimo sistemą ir savo pirmininkavimo Europos Sąjungai metu privertė Briuselį kurti naujas universitetų reitingavimo taisykles. Jas dabar gamina Briuselio sudaryta ir iš ES biudžeto finansuojama ekspertų grupė. Aišku, šio reitingavimo taisykles bus pakoreguotos taip, kad naujajame akademinio grožio konkurse Prancūzijos universitetai pasirodytų geriau.
Lietuviško reitingavimo nacionaliniai ypatumai
ŠMM įsitvirtinę klero komjaunuoliai (taip įvardijami apie žurnalą „Naujasis židinys“ susibūrę veikėjai) nuolat deklaruoja, kad visas aukštojo mokslo problemas gali išspręsti nematoma laisvosios rinkos ranka. Tuo pačiu metu jie iš valstybės biudžeto (iš Europos struktūrinių fondų gautos lėšos yra Lietuvos biudžeto pinigai) švysteli beveik tris milijonus litų valstybės spenį aplipusioms parazitinėms struktūroms, kad jos pravestų Lietuvos aukštųjų mokyklų grožio konkursą.
Jiems nesvarbu, kad Lietuvoje tai jau daro žurnalas „Veidas“, kad šie pinigai galėjo būti panaudoti, pavyzdžiui, skirtingų studijų kainų suvienodinimui. Tuomet studijuojantis savo lėšomis galėtų susireitinguoti universitetus ir pasirinkti studijas ne pagal jų kainą, o pagal savo pasirengimą, polinkius ir gabumus. Laimėtų ir valstybė – tik sau mielus dalykus studijuojantieji tampa to dalykų profesionalais.
ŠMM skelbia, kad reitingavimas bus detalesnis. Aukštosios mokyklos bus reitinguojamos ir pagal studijų kryptis. ŠMM turi jai pavaldų Studijų kokybės vertinimo centrą, kuriame vertinama ir kaupiama visa informacija apie studijas aukštosiose mokyklose. Jei ministerija taip norėjo varžytis su žurnalu „Veidas“ dėl aukštųjų mokyklų reitingavimo, tai galėjo padaryti nešvaistydama biužeto lėšų - reitingavimą pavesti minėtam centrui. Vietoj to milijonai metami jokios patirties neturinčiam Demokratinės politikos institutui.
Ar klero komjaunuoliai supranta, ką daro? Nors visa ligšiolinė jų veikla demonstruoja stebėtinai menką supratimą apie aukštąjį mokslą, galima tvirtinti, kad supranta - ėdžios yra ėdžios. Milijonus dalinsis klero komjaunuoliai ir jų artimieji.