Artūras Melianas. Nepaverskime karantino beprotybe

Akivaizdu, koronovirusas yra labai pavojingas, ypatingai vyresnio amžiaus ir turintiems lėtinių ligų. Pamačius liūdnus vaizdus iš Bergamo, pateisinamos pastangos daryti viską, kas apsaugotų žmones nuo pavojaus. Suprantami ir medikų patarimai įvesti totalinę izoliaciją ir griežtą karantiną. Kuo ilgiau – tuo geriau.

Tačiau stebint visur absoliučiai dominuojančią ir didžiuliais kiekiais teikiamą informaciją apie pandemiją, manau, bet kuriam kritinio mąstymo turinčiam žmogui iškyla daug klausimų, į kuriuos valdžia privalo atsakyti.

Kodėl skaičiuojant liūdniausią statistiką – mirusiųjų nuo COVID-19 skaičių – įtraukiami visi mirusieji nuo įvairiausių ligų ar senatvės, jei organizme aptinkamas koronovirusas?

Ne kartą žiniasklaidoje buvo skelbiamos liūdnos žinios apie „dar vieną mirusįjį nuo koronoviruso“, nors tame pačiame straipsnyje rašoma: „gydytojai patikino, kad mirties priežastis – ne COVID-19, o lėtinė liga“ ar panašiai. Tai mirtis NUO koronoviruso ar SU aptiktu koronovirusu? Ar dabar visi, deja, mirštantys nuo širdies ligų, vėžio ar net autoavarijos priskiriami prie pandemijos aukų?

Panašių klausimų kyla ir dėl labai jau skirtingos statistikos iš skirtingų šalių. Teko susipažinti su informacija, kad netgi stipriai nukentėjusioje Italijoje bendras mirčių skaičius iš esmės neviršija daugiamečio vidurkio. O kaip Lietuvoje – juk vidutiniškai kasdien miršta ~120 žmonių, per karantino laikotarpį – jau virš 3000.

Ligos nelaukia „karantino pabaigos“, o vaistų išrašymas internetu nepakeičia profesionalios gydytojų priežiūros. Įdomu, ar bus suskaičiuota paūmėjimų ir net praradimų dėl savalaikiai nesuteiktos pagalbos statistika, ar viskas bus paaukota „karūnuotam drakonui“?

Artūras Melianas

Suprantama, gal sudėtinga nustatyti tiesioginę priklausomybę nuo viruso – juk mirštama nuo komplikacijų. Kaip teigiama, pagrindinė viruso sukeliama komplikacija – sunkios formos pneumonija. Tai gal ir reiktų „viruso nusikaltimams“ priskirti tokią diagnozę, o ne visas ligas? Aiškumo tikrai trūksta. Tesprendžia profesionalai.

Kokios pasekmės bus dėl sumenkusios kitų ligų profilaktikos ir gydymo bei galimų psichiatrinių paūmėjimų?

Daug žmonių susidūrė su gerokai sumažėjusiomis gydytojų konsultavimo galimybėmis, planinio gydymo ir operacijų atidėjimais – viskas mobilizuojama kovai su COVID-19. Deja, ligos nelaukia „karantino pabaigos“, o vaistų išrašymas internetu nepakeičia profesionalios gydytojų priežiūros. Įdomu, ar bus suskaičiuota paūmėjimų ir net praradimų dėl savalaikiai nesuteiktos pagalbos statistika, ar viskas bus paaukota „karūnuotam drakonui“?

Dar sudėtingiau bus nustatyti tiesiogines sąsajas su specialistų prognozuojamais psichiatriniais susirgimais dėl ilgalaikės izoliacijos bei numatomų ekonominių sunkumų: darbo, pajamų praradimais ir kt. Ar nebus taip, kad visi tie praradimai gerokai viršys tikrąsias COVID-19 aukas?

Ar totalinis karantinas ilgam tikrai duoda geresnius rezultatus?

Nujausdamas kritikų balsus pasakysiu, kad asmeniškai palaikau karantino įvedimą, ypatingai mažinant pavojų greitai turėti daug sunkių atvejų, kuriems pritrūktų ligoninių galimybių padėti.

Tačiau turiu abejonių dėl ilgalaikio griežto karantino visiems – Švedijos pavyzdys, kur viskas veikia ir nemarinami žmonių darbai, visai neparodo išskirtinio užsikrėtusių ar mirusių didėjimo. Niekuo pandemijos tempais neišsiskiria ir Britanija, nors ten griežtos priemonės įvestos vėliau nei, pavyzdžiui, Ispanijoje, Prancūzijoje ar Vokietijoje.

Kiek galime sau leisti dėl tikro (ar perdėto) COVID-19 pavojaus žlugdyti ekonomiką?

Visiškai teisinga medikų pozicija – kiekvieno žmogaus gyvybė yra svarbi ir turime neskaičiuoti praradimų ekonomikoje kovoje su klastingu virusu.

Kitaip medikai ir neturėtų mąstyti – Hipokratas įpareigoja. Bet politikai, net ir sveikatos apsaugos, kiti valstybės vadovai privalo numatyti visas pasekmės: ar ženklūs žmonių darbo ir pajamų praradimai neduos kitokių ligų protrūkio, neigiamų socialinių pasekmių – skyrybų, alkoholizmo ar net savižudybių?

Gal reikia rimtai skaičiuoti, skaičiuoti ir dar kartą perskaičiuoti, kiek galima „sustabdyti“ gyvenimą ir kada jau laikas, gal palaipsniui, „atleidinėti vadžias“? Juk, anot mokslininkų, tikėtina, kad virusas niekur nedings ir gali dar ir dar sugrįžti. Tikiuosi, tada, kai jau turėsime vakciną ir vaistus. Yra keletas krizės scenarijų, bet akivaizdu – kiekviena savaitė mums atsilieps, ir reikia pamatuotų sprendimų.

Žinau, visi klausimai yra sudėtingi. Kaip jau rašiau, esu už griežtą karantiną dėl mažesnio sunkių atvejų pavojaus protingą laiko tarpą. Gerbiu visus žmonės, kuriems tenka didžiausi iššūkiai – medikus, socialinius darbuotojus, policininkus, transporto darbuotojus ir kt. Tačiau neramina kitos galimos pasekmės, todėl šie ir kiti klausimai reikalauja atvirų ir sąžiningų atsakymų, neslepiant nuo žmonių tiesos.

Kad nebūtų taip, kad bėgdami nuo vilko mes užšoksime ant meškos.