Artūras Rudomanskis. Laisvės partijos pozicija dėl Partnerystės įstatymo: principų ir politikos kompromisai

Šių metų vasarą vykusiose „LT Pride“ eitynėse Laisvės partija išsiskyrė savo aiškiu ir provokuojančiu šūkiu, nukreiptu į TS-LKD: „Nori komisaro? Priimk partnerystę!“ Šiuo žingsniu Laisvės partija pabrėžė savo įsipareigojimą siekti Partnerystės įstatymo priėmimo, kaip vieno iš svarbių žmogaus teisių ir lygiateisiškumo garantų Lietuvoje. Vis dėlto, neseniai pradėjo sklisti gandai, kad Laisvės partija gali atsitraukti nuo šio principinio reikalavimo, kai kandidatu į eurokomisarus tapo Andrius Kubilius. Kalbama, kad partija gali sutikti su jo kandidatūra net ir be Partnerystės įstatymo priėmimo.

Šios Seimo kadencijos pradžioje ne kartą kritikavau valdančiąją daugumą dėl vilkinimo sprendžiant politinės valios ir drąsos reikalaujančius įstatymų projektus. Tuo metu sulaukiau kritikos, kad esu nekantrus, tačiau dabartinė situacija rodo, jog tokia kritika buvo pagrįsta ir laiku. Kadencijai artėjant prie pabaigos, valdantieji vis dar vengia spręsti Partnerystės įstatymo klausimą, nors liko tik vienas balsavimas. Visuomenė laukia sprendimo, tačiau Seimo nariai stengiasi „nusimuilinti“ nuo atsakomybės. Tokia situacija yra nepriimtina.

Laikas protestuoti yra dabar

Manau, kad būtent dabar yra tinkamas metas protestuoti. Kai sąžiningi susitarimai nesuveikė, reikia imtis veiksmų. Šiame etape turėtų protestuoti visi progresyvūs Seimo nariai, nepriklausomai nuo partinės priklausomybės – tiek Liberalų sąjūdžio, tiek Laisvės partijos, o netgi ir kai kurie konservatoriai galėtų prisijungti prie šio protesto. Svarbu reikalauti, kad komisaro paskyrimas būtų susietas su Partnerystės įstatymo priėmimu, kaip kompromiso ir sąžiningumo ženklas.

Alternatyvos Laisvės partijai

Šioje susiklosčiusioje situacijoje Laisvės partija gali manyti, kad turi laisvę atsitraukti nuo savo principų ir pažadų, remdamasi prielaida, jog LGBT+ bendruomenė ir juos palaikantys asmenys neturi alternatyvų – esą jie vis tiek balsuos už Laisvės partiją. Tačiau realybėje yra kitų pasirinkimų. Rinkėjai gali sugadinti biuletenius, reitinguoti progresyvius kitų partijų kandidatus arba balsuoti už Žaliųjų partiją, kuri aktyviai palaiko LGBT+ asmenų teises. Tad Laisvės partija neturėtų manyti, kad jų rinkėjai neturi alternatyvų.

Jei Laisvės partija nori išvengti situacijos, kurioje visuomenės kritika dėl šios Vyriausybės neveiklumo taptų visiškai pagrįsta, ji dar turi šansų priimti sprendimus. Delsiant spręsti vertybinius klausimus, Laisvės partija rizikuoja prarasti savo rinkėjų pasitikėjimą ir palaikymą.

Kodėl nevertėtų skubėti su eurokomisaro paskyrimu?

Nors kai kurie teigia, kad eurokomisaro paskyrimas yra skubus klausimas, reikia prisiminti, kad tam tikras užtrukimas nėra toks dramatiškas, ypač jei jis kyla dėl principingos pozicijos palaikymo. Jei bus aišku, kad Lietuva vėluoja dėl principinio Partnerystės įstatymo priėmimo, tai netgi galėtų sustiprinti mūsų šalies įvaizdį kaip valstybės, kuri vertina žmogaus teises ir laikosi savo vertybių.

Europos Sąjungos lyderiai, išrinkdami Europos Komisijos vadovę Ursulą von der Leyen, visų pirma išreiškė paramą jos pristatytai darbotvarkei, kurioje ji aiškiai pasakė, kad Europos Sąjungoje neturi likti diskriminacijos, įskaitant LGBTIQ+ asmenų diskriminaciją. Be to, buvo uždegta žalia šviesa įvairioms strategijoms, tarp kurių yra LGBTIQ+ asmenų lygybės Europos Sąjungoje strategija. Todėl, jei reikėtų pagrįsti vėlavimą dėl atstovo paskyrimo, Lietuvos pozicija, susijusi su Partnerystės įstatymo priėmimu, yra visiškai suderinama su Europos Sąjungos vertybėmis ir prisidėtų prie pačios Europos Komisijos vadovės siekiamų darbotvarkės tikslų.

Be to, verta kritiškai įvertinti Andrių Kubilių kaip kandidatą. Nors jis yra patyręs politikas, jo nuostatos žmogaus teisių klausimais kelia abejonių. Reikėtų prisiminti, kad jam premjeraujant buvo priimtos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos poveikio įstatymo pataisos, kurias neseniai Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino diskriminacinėmis. Kubilius nedarė nieko, kad šias nuostatas atšauktų. Taip pat jis yra citavęs „Tarptautinį gėjų manifestą“ – kūrinį, kuris yra satyra, tačiau A. Kubilius jį pristatė kaip rimtą šaltinį siekdamas pabloginti LGBTIQ+ asmenų padėtį Lietuvoje. Be to, jis yra teigęs: „Labai aiškiai sakiau ir sakau, kad kartu gyvenančių homoseksualų negaliu vadinti šeima“. Tokie pasisakymai nėra visiškai suderinami su Ursulos von der Leyen darbotvarke, orientuota į žmogaus teisių apsaugą ir lygybę.

Todėl tam tikras užtrukimas su eurokomisaro paskyrimu, jei jis susijęs su principine pozicija dėl Partnerystės įstatymo, gali būti pateisinamas ir netgi sustiprinti Lietuvos poziciją tarptautinėje arenoje. Reikia pripažinti, kad toks vėlavimas būtų homofobiškų ir neryžtingų politikų atsakomybė, kurie nesugeba užtikrinti lygių teisių visoms šalies šeimoms ir jas diskriminuoja, nors laikytis lygių teisių mus įpareigoja šalies Konstitucija, Europos Pagrindinių Teisių Chartija ir pačios Europos Komisijos vadovės darbotvarkėje patvirtinta LGBTIQ+ asmenų lygybės Europos Sąjungoje strategija.